CP v2

Tag: Šiuolaikinis šokis

  • Festivalis „ConTempo“ skelbia programą: Kaune – šokis, cirkas ir akrobatika 10 metrų aukštyje

    Festivalis „ConTempo“ skelbia programą: Kaune – šokis, cirkas ir akrobatika 10 metrų aukštyje

    Rugpjūčio 1–9 dienomis Kaune aštuntą kartą vyksiantis festivalis „ConTempo“ paskelbė šių metų programą. Organizatoriai žada pasirodymus, kuriuose susitinka šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras, o dalis renginių vyks netikėtose miesto vietose ir po atviru dangumi.

    Šių metų programoje numatyta 12 pasirodymų ir atskira jaunųjų menininkų linija. Į Kauną atvyks kūrėjai iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Airijos, JAV, taip pat pasirodys Lietuvos menininkai, todėl festivalio repertuaras išlaiko tarptautinį mastą.

    Spektakliai virš žiūrovų galvų

    Festivalį atidarys vizualiai ryškus spektaklis „RoZéO“, kuriame prancūzų trupės „Gratte Ciel“ akrobatų pasirodymas vyks maždaug 10 metrų aukštyje. Skambant gyvai muzikai, žiūrovai kviečiami patirti reginį, kuriame svarbus ne tik triukas, bet ir lėtas, meditatyvus judesio dramaturgijos tempas.

    Uždarymo renginiai numatyti ne vien Kaune: pasirodymai planuojami Visagine, Užutrakio dvare ir Kauno Santakos parke. Čia žadamas fiziškai sudėtingas belgų oro akrobatikos kūrinys „Epiphytes“, kuriame dėmesys telkiamas į pusiausvyrą, riziką ir erdvės pojūtį.

    Miestas kaip scena ir maršrutas

    „ConTempo“ ir toliau remiasi idėja, kad miestas gali tapti pilnaverte scena, todėl dalis pasirodymų vyks gatvėse, aikštėse ar kitose netradicinėse lokacijose. Toks formatas pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkamas Europos festivaliuose, nes leidžia pritraukti publiką, kuri ne visada ateina į teatro sales.

    Vienas ryškesnių programos pavyzdžių – prancūzų spektaklis „One Shot“, kuriame žiūrovai kviečiami leistis į beveik kilometro ilgio kelionę miesto erdvėmis. Tokie „keliaujantys“ pasirodymai keičia įprastą žiūrėjimo patirtį, nes publika tampa ne tik stebėtoja, bet ir maršruto dalimi.

    Nuo eksperimentų iki kūrinių šeimoms

    Programoje numatyti ir eksperimentiniai darbai, kuriuose scenos menas jungiamas su instaliacijomis, objektų teatru ar žiūrovų įtraukimu. Tarp jų – Darragh McLoughlin minimalistinis spektaklis „Stickman“, o taip pat JAV ir Belgijoje kuriantis Davis Freeman su kūriniu „Nothing Happens Without You“, kalbančiu apie netektį ir ryšį.

    Festivalis akcentuoja ir jauną auditoriją: šiemet stiprinama vaikų edukacijai skirta kryptis „ConTempo for Kids“. Pasak organizatorių, iniciatyva siekia suteikti daugiau galimybių vaikams ir paaugliams iš arčiau susipažinti su profesionaliu scenos menu, dalyvauti dirbtuvėse ir susitikimuose su kūrėjais.

    Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, o dalis programos vyks ir partnerių miestuose. Organizatoriai pabrėžia, kad „ConTempo“ išlaiko miesto festivalio charakterį, bet kartu plečia geografiją, kad skirtingos bendruomenės galėtų pasiekti tarptautinę scenos menų programą.

  • Birutė Letukaitė apie šokio teatrą „Aura“: kodėl Kaunas tapo Lietuvos šiuolaikinio šokio lopšiu

    Birutė Letukaitė apie šokio teatrą „Aura“: kodėl Kaunas tapo Lietuvos šiuolaikinio šokio lopšiu

    Šokio teatras „Aura“ Kaune jau kelis dešimtmečius formuoja Lietuvos šiuolaikinio šokio lauką ir į miestą atveda tarptautines kūrybines idėjas. Jo įkūrėja ir meno vadovė Birutė Letukaitė sako, kad Kaunas neatsitiktinai tapo vieta, kur šis žanras įsitvirtino ir užaugo.

    Pasak choreografės, Kaunas yra Lietuvos šiuolaikinio šokio ištakų miestas, nes būtent čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtos nuoseklios modernaus šokio praktikos. Ji primena, kad 1939 metais į Kauną grįžusi Danutė Nasvytytė parvežė modernaus šokio idėją ir subūrė bendruomenę, kuri vėliau augino naujas šokėjų kartas.

    Kaip Kaunas tapo šokio centru

    B. Letukaitės teigimu, istorinė tradicija Kaune nesutrūko: mokytojų ir mokinių ryšys perėjo per kelias kartas, o tai leido šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje vystytis kaip tęstinei kultūros krypčiai, o ne pavieniams projektams. Jos pačios kelias siejasi su mokytoja Kira Katerina Daujotaite, kuri perdavė ne tik techniką, bet ir požiūrį į judesį kaip savarankišką scenos kalbą.

    „Kaunas yra šio šokio lopšys“, – sakė Birutė Letukaitė.

    Kūrybinės krypties formavimui svarbi buvo ir tarptautinė patirtis. Choreografė pasakoja, kad studijos ir intensyvūs mokymai Vokietijoje padėjo pamatyti pasaulines šiuolaikinio šokio tendencijas, o grįžus į Lietuvą atsirado aiškus siekis vytis ir kurti profesionalią sceną, net kai tam trūko infrastruktūros.

    „Auros“ pradžia ir pavadinimo istorija

    Teatro pradžia, anot B. Letukaitės, buvo labai praktiška ir kartu idealistinė: repeticijos vyko ten, kur atsirasdavo vietos, o sąlygos dažnai neatitiko to, ko reikalauja profesionalus scenos menas. Vis dėlto nuoseklumas ir bendruomenės palaikymas leido sukurti trupę, kuri ilgainiui tapo atpažįstama ir Lietuvoje, ir už jos ribų.

    „Aura“ pavadinimas, kaip pasakoja meno vadovė, gimė natūraliai ir greitai, ieškant žodžio, kuris tiksliai apibūdintų teatro siekį kurti stiprų emocinį lauką tarp scenos ir žiūrovo. Ši idėja ilgainiui tapo ne tik pavadinimu, bet ir kūrybine nuostata, kurioje svarbi energija, vidinė būsena ir šokio poveikis publikai.

    Per laiką pasikeitė ir trupės mastas: jei pradžioje šokėjai dažnai ateidavo be specializuoto parengimo, šiandien atrankos sulaukia paraiškų iš įvairių šalių. B. Letukaitė pabrėžia, kad svarbiausia jai išlieka individualumas ir asmeninė raiška, o ne vien techniniai parametrai.

    Festivalis Kaune ir auditorijos kaita

    Reikšminga „Auros“ dalis yra ir tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis Kaune, kurio pradžia siejama su pirmaisiais ryšiais su užsienio trupėmis ir noru Lietuvos publikai pristatyti tai, kas vyksta tarptautinėje scenoje. B. Letukaitės teigimu, festivalis augo iš poreikio kurti gyvą mainų platformą, o vėliau tapo svarbiu regiono kultūros įvykiu.

    Kalbėdama apie publiką, meno vadovė akcentuoja, kad šiuolaikinio šokio priėmimas keičiasi: daugėja naujų žiūrovų, o po spektaklių vis dažniau girdimi ne tik vertinimai, bet ir klausimai, interpretacijos, emocinės reakcijos. Jos manymu, tai rodo brandesnį santykį su scenos menu, kai žiūrovas ateina ne vien pramogai, bet ir patirčiai.

    B. Letukaitė sako, kad šokis jai yra ne epizodas, o gyvenimo būdas, o sceninis darbas niekada nebūna galutinai užbaigtas, nes kinta kūnai, patirtys ir pats laikas. Todėl „Aura“, jos teigimu, išlieka gyva tiek, kiek gyvas yra kūrybinis smalsumas ir noras kalbėti su publika šiuolaikine judesio kalba.

  • Teatrodromas Šiauliuose grįžta ketvirtą kartą: nemokami pasirodymai pavers miestą scena

    Teatrodromas Šiauliuose grįžta ketvirtą kartą: nemokami pasirodymai pavers miestą scena

    Festivalis, kuris išeina į gatves

    Šiauliuose ketvirtą kartą rengiamas Valstybinio Šiaulių dramos teatro festivalis „Teatrodromas“ kvies miestą patirti scenos meną netikėtose erdvėse. Organizatoriai žada, kad miesto aikštės, kiemai ir parkai kelioms dienoms virs viena didele scena, kurioje svarbus ne tik spektaklis, bet ir pats susitikimas.

    Festivalis gimė kaip idėja sujungti teatrą, publiką ir miestą ne tradicinėje salėje, o kasdienėje aplinkoje. Tokia kryptis atliepia Europoje stiprėjančią tendenciją scenos meną perkelti į viešąsias erdves ir įtraukti žiūrovą kaip aktyvų dalyvį, o ne vien stebėtoją.

    Ką žada šių metų programa?

    Šių metų „Teatrodromas“ programoje numatyta dešimt renginių, o didžioji jų dalis bus nemokami. Organizatoriai pabrėžia, kad daliai pasirodymų reikės registracijos, tačiau pati festivalio idėja išlieka demokratiška: ateiti galima be išankstinių teatro „taisyklių“ ar specialaus pasiruošimo.

    Žiūrovų laukia įvairios formos: šiuolaikinis šokis, cirkas, aplinkos ir objektų teatro darbai, taip pat pirmą kartą programoje atsiras stand-up žanras. Festivalis kviečia naujai pamatyti pažįstamas miesto vietas, o kartu pasiūlo teatrą kaip būdą kalbėtis apie šiandienos patirtis ir nuolat kintančią kasdienybę.

    Ryškiausi akcentai ir premjeros

    Tarp ryškesnių programos akcentų minimas šiuolaikinio cirko platformos „Teatronas“ spektaklis „Šarūnas“, kuriame teatro pasakojimas jungiamas su akrobatika ant didelio batuto. Taip pat numatytas „Stalo teatro“ spektaklis vaikams „Mergaitė su šau(kš)tuvu“, sukurtas pagal Linos Itagaki ir Mariaus Marcinkevičiaus knygą, ir dažnai sulaukiantis itin didelio susidomėjimo.

    Festivalyje žadamos ir premjeros, kurias pristatys jaunosios kartos kūrėjai bei studentai, dirbantys kartu su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriais. Programos pabaigoje numatytas tarptautinis akcentas: Belgijos trupės „Company Midnight“ pasirodymas „US“, kuriame dera fizinis teatras, akrobatika ir įtampos kupini triukai.

    „Šis festivalis yra dovana miestui ir padėka žiūrovui už visą sezoną lydėjusią bendrystę. Kviečiame ateiti nusiteikus netikėtumams ir siurprizams“, – sakė festivalio meno vadovė Nomeda Šatkauskienė.

    Festivalį organizuojantis Valstybinis Šiaulių dramos teatras „Teatrodromu“ tradiciškai uždaro teatro sezoną. Rengėjai atkreipia dėmesį, kad dėl nepalankių oro sąlygų dalis pasirodymų gali būti perkelti į kitą vietą arba atšaukti, o renginių metu bus fotografuojama ir filmuojama viešinimo tikslais.

  • Šiauliuose startuoja festivalis „Aušrinė žvaigždė“: per 4 dienas pasirodys apie 1 500 šokėjų

    Šiauliuose startuoja festivalis „Aušrinė žvaigždė“: per 4 dienas pasirodys apie 1 500 šokėjų

    Šiauliuose devynioliktą kartą rengiamas tarptautinis šokio festivalis-konkursas „Aušrinė žvaigždė“ šiemet į miesto scenas ir aikštes sukvies apie 1 500 dalyvių. Organizatoriai žada keturias dienas trunkančią programą, kurioje derės konkursiniai pasirodymai, atviri renginiai miestui ir svečių spektakliai.

    Festivalį organizuoja Šiaulių kultūros centro choreografijos studija „Aušrelė“, veikianti nuo 1962 metais ir laikoma vienu ilgiausiai gyvuojančių miesto kolektyvų. Renginio formatas per metus išaugo iš vietinės iniciatyvos į tarptautinį susitikimą, kuriame greta varžymosi akcentuojama bendrystė ir patirties mainai.

    Trys žanrai ir tarptautinė programa

    Kaip ir įprasta, konkursinė programa apims liaudišką, šiuolaikinį ir klasikinį šokį, o dalyviai varžysis skirtingose amžiaus grupėse. Pasirodymus vertins profesionali komisija, atsižvelgdama į techniką, meninę išraišką bei programos vientisumą.

    Į Šiaulius atvyksta kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos, o dalis pasirodymų bei dalyvių įsitraukimo numatyta nuotoliniu būdu, įtraukiant ir kitas šalis. Toks modelis pastaraisiais metais tapo įprastas daugeliui scenos menų konkursų, nes leidžia išlaikyti tarptautinį mastą ir mažina kelionių kaštus.

    Festivalio informacinė dalis startuos gegužės 14 dieną, kai organizatoriai nuotoliniu būdu paskelbs konkurso dalies nugalėtojus. Pagrindiniai konkursiniai renginiai Šiaulių kultūros centre vyks gegužės 15–17 dienomis.

    Miestui atviri renginiai ir eisena

    Gegužės 15 dieną Povilo Višinskio aikštėje planuojamas Laimės festivalis „Saulė virė“, orientuotas į šeimas ir jaunąją auditoriją. Čia numatyti pasirodymai ir kūrybinės veiklos, kurios leis šokį patirti ne tik kaip sceninį reginį, bet ir kaip įtraukiantį užsiėmimą.

    Tą pačią dieną vakare miesto gatvėmis vyks festivalio dalyvių eisena, po kurios suplanuotas oficialus atidarymas ir pirmieji apdovanojimai. Organizatoriai pabrėžia, kad siekia, jog renginys būtų ne vien konkursas, bet ir šventė, pastebima visame mieste.

    „Festivalyje susitinka skirtingos šokio kryptys, patirtys ir kartos, tačiau visus jungia bendra kalba – judesys“, – sakė studijos „Aušrelė“ meno vadovai Mindaugas Kosaitis ir Vita Adomėnaitė-Butnorienė.

    Vakaro programą tradiciškai pratęs folkšokiai „Šoka visi“, kviečiantys įsitraukti ir žiūrovus. Tokie bendruomeniniai šokiai tampa vis populiaresni miesto renginiuose, nes suteikia galimybę dalyvauti ir tiems, kurie į sceną nelipa.

    „Aura“ ir baleto spektaklis vaikams

    Gegužės 16 dieną Povilo Višinskio aikštėje numatytas Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Jūra“, kuriame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika interpretuojama šiuolaikinio šokio kalba. Kūrinyje keliamos žmogaus ir gamtos santykio, aplinkosaugos bei vidinių būsenų temos.

    Festivalio finalą gegužės 17 dieną žada Baltijos baleto teatro spektaklis „Karlas ir gėlės“ – vaikams ir šeimoms suprantama istorija apie burtininką ir stebuklingą sodą. Organizatoriai tikisi, kad toks uždarymas leis šventę pamatyti ir tiems, kurie labiau renkasi pasakojimu paremtą scenos meną.

    Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad prastų oro sąlygų atveju lauko renginiai bus perkelti į Šiaulių kultūros centrą. Pilna programa skelbiama Šiaulių kultūros centro komunikacijos kanaluose.

  • Lentvaryje šokio profesionalai gilinosi į improvizaciją ir šiuolaikinę choreografiją: kas pasikeitė?

    Lentvaryje šokio profesionalai gilinosi į improvizaciją ir šiuolaikinę choreografiją: kas pasikeitė?

    Balandžio 20–29 dienomis Lentvario kultūros centre vyko kūrybos ir improvizacijos dirbtuvės, skirtos choreografams ir šokio pedagogams. Jose dalyvavo įvairių įstaigų atstovai, daugiausia dirbantys Vilniaus apskrityje, o mokymai buvo orientuoti į praktinį pritaikymą kasdieniame darbe.

    Dirbtuvių programoje buvo derinami šiuolaikinės choreografijos principai, improvizacijos technikos ir aktualūs pedagoginiai metodai. Dalyviai ne tik gilino teorines žinias, bet ir kūrė trumpas kompozicijas, ieškojo naujų judesio sprendimų bei aptarė, kaip kūrybinį procesą padaryti aiškesnį ir tvaresnį repeticijose ar pamokose.

    Improvizacija kaip kūrybos variklis

    Pirmąją mokymų dalį vedė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Aira Naginevičiūtė, akcentavusi improvizacijos reikšmę choreografijoje ir šokio pedagogikoje. Dėmesys buvo skiriamas judesio laisvumui, spontaniškumo ugdymui ir gebėjimui iš improvizacijos pereiti į struktūruotą kompoziciją.

    Ši kryptis atliepia platesnę šiuolaikinio šokio tendenciją, kai kūrybinė užduotis vis dažniau remiasi ne vien iš anksto nustatytu judesių rinkiniu, o dalyvio gebėjimu kurti čia ir dabar. Pedagogams tai svarbu dėl praktinės priežasties: improvizacija tampa priemone įtraukti skirtingų gebėjimų grupes ir greičiau atverti individualų mokinio judesio braižą.

    Tradicija, šiuolaikiškumas ir sceninė kalba

    Mokymus tęsė choreografė Eglė Ukanytė, su dalyviais aptarusi šiuolaikinio šokio kryptis ir tai, kaip tradicija gali būti interpretuojama šiandienos scenoje. Praktiniuose užsiėmimuose nagrinėta, kaip transformuoti įprastus elementus taip, kad jie išliktų atpažįstami, bet kartu skambėtų šiuolaikiškai.

    Dviejų sesijų intensyvius praktinius užsiėmimus vedė Šeiko šokio teatro šokėja ir choreografė Dovilė Binkauskaitė. Dalyviai analizavo spektaklio „Insane“ vaizdo medžiagą, aptarė kūrybinio proceso struktūrą ir metodiką, taip pat diskutavo apie šokį kaip santykio su pasauliu kūrimo ir pažinimo būdą.

    Tautinis šokis šiandien

    Penktąją mokymų sesiją vedė Lietuvos choreografų asociacijos vadovas Edmundas Žička, nagrinėjęs tautinio šokio vietą šiuolaikiniame kontekste. Aptarta, kaip tradicinių judesių analizė ir jų interpretacijos gali tapti kūrybine medžiaga naujoms formoms, o tautinis šokis gali būti suvokiamas kaip kintantis, atviras reiškinys.

    Dirbtuves užbaigė režisierė ir choreografė Marija Simona Smolskienė, dėmesį skyrusi kūno kalbai, neverbalinei komunikacijai ir darbui su skirtingo amžiaus grupėmis. Praktinėse dalyse aptarti atsipalaidavimo, kvėpavimo ir streso valdymo pratimai, taip pat vaikų ir paauglių raidos ypatumai ugdymo procese.

    Organizatorių teigimu, tokie mokymai padeda šokio profesionalams atsinaujinti metodus, susilyginti terminus ir pasitikrinti, kas veikia šiandienos auditorijose. Dirbtuvės buvo įgyvendintos kaip dalinai finansuojama iniciatyva, remiama Lietuvos kultūros tarybos ir Trakų rajono savivaldybės.

    „Šokis pedagogams tampa ne vien judesio mokymu, bet ir priemone ugdyti kūrybiškumą, savivoką bei bendravimo įgūdžius“, – sakė mokymų organizatorių atstovai.

  • Briuselio KFDA festivalis: su ribotu biudžetu sujungia dvi Belgijos bendruomenes ir pasaulio sceną

    Briuselio KFDA festivalis: su ribotu biudžetu sujungia dvi Belgijos bendruomenes ir pasaulio sceną

    Briuselyje prasidedantis Kunstenfestivaldesarts (KFDA) kasmet tampa reta erdve, kurioje vienu metu susitinka flamandų ir prancūzakalbių Belgijos bendruomenės. Festivalis, skaičiuojantis jau 31-uosius metus, į Europos scenos menų sezoną įžengia anksčiau nei garsieji Avinjono ir Edinburgo festivaliai.

    Šių metų programoje numatyta daugiau nei 170 scenos menų pasirodymų, o meninei kūrybai skirtas biudžetas siekia apie 1 000 000 eurų. Tai išsiskiria dabartiniame Europos kultūros finansavimo fone, kai daugelyje šalių pastaraisiais metais juntami nuoseklūs biudžetų mažinimai.

    Organizatorių teigimu, modelis laikosi ant kelių atramų: palyginti nedidelių erdvių kaštų Briuselyje, dalies vietų suteikimo be nuomos mokesčio ir koprodukcijų su partneriais už Belgijos ribų. Tokia schema leidžia ne tik atsivežti žinomus vardus, bet ir realiai prisidėti prie naujų kūrinių atsiradimo, kurių premjeros rengiamos būtent festivalio metu.

    Tarptautinė programa ir premjeros

    Programoje pristatomi skirtingų šalių teatro, šokio ir tarpdisciplininio meno kūrėjai, tarp jų ir Europoje dar nematyti menininkai. KFDA kryptingai išlaiko tarptautiškumą, todėl festivalyje greta skambių pavardžių atsiranda vietos ir naujiems balsams, kuriems tokia platforma dažnai tampa šuoliu į platesnę rinką.

    Prie tarptautinės programos prisideda ir partnerystės su institucijomis bei festivaliais įvairiuose regionuose. Bendri projektai mažina finansinę riziką ir užtikrina, kad kūriniai turėtų ilgesnį gyvenimą nei vienas rodymas, nes vėliau keliauja į kitas scenas.

    Kalbų įvairovė kaip festivalio principas

    Belgijos realybėje, kur flamandų ir valonų bendruomenės turi atskiras kultūros finansavimo sistemas ir skirtingas politines tradicijas, KFDA išsiskiria bendra parama iš abiejų pusių. Festivalio metu šis bendras finansavimas virsta praktiška „paliaubų“ erdve, kurioje skirtingos auditorijos susitinka ne per politines diskusijas, o per meną.

    Festivalis nuosekliai palaiko daugiakalbystę scenoje, o pasirodymai pritaikomi įvairiai auditorijai titruojant. Organizatorių teigimu, tai didelis techninis ir žmogiškasis darbas, tačiau jis laikomas kertiniu, kad tarptautinė programa būtų prieinama tiek vietos bendruomenėms, tiek svečiams.

    Spektakliai apie globalią įtampą

    Šių metų programa taip pat reflektuoja pasaulines įtampas ir žmogaus teisių temas. Keli kūriniai nagrinėja nelaisvės, cenzūros ir politinio spaudimo patirtis, o teatras ir šiuolaikinis performansas čia pristatomi kaip erdvė kalbėti apie ribojamas laisves ir jų kainą.

    Vienu ambicingiausių projektų įvardijamas tailandiečių režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo darbas, rodomas sakralinėje erdvėje Briuselio centre. Tokie pasirinkimai pabrėžia KFDA strategiją išnaudoti netradicines vietas ir kurti patirtį, kuri tampa ne vien spektakliu, bet ir miesto maršrutu žiūrovui.

    KFDA kasmet pritraukia apie 30 000 lankytojų, o jo įtaka dažnai matuojama ne vien bilietais, bet ir tuo, kiek naujų kūrinių gauna startą bei kiek bendrų projektų užsimezga tarp skirtingų šalių institucijų. Kultūros sektoriui Europoje susiduriant su finansiniu spaudimu, tokio masto festivalis su ribotu biudžetu tampa ir praktiniu pavyzdžiu, kaip išlaikyti tarptautiškumą neprarandant vietinio jautrumo.