Floptropica – socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusi išgalvota „šalis“, kurią ypač pamėgo Gen Z: ji turi „vyriausybę“, „rinkimus“, „valstijas“ ir net „pasą“, tačiau realybėje jos nerasite jokiame žemėlapyje. Šis fenomenas gimė iš „TikTok“ ir kitų platformų humoro, ironijos bei bendruomeninio pasakojimo, kai tūkstančiai vartotojų kartu kuria vieną bendrą mitologiją.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip eilinis memas, bet Floptropica veikia kaip skaitmeninė eskapizmo forma: interneto vartotojai susikuria vietą, į kurią galima „pabėgti“ nuo kasdienio spaudimo, politinių konfliktų ar nerimo dėl ateities. Tokia kryptis sutampa su platesne tendencija, kai jaunimas vis dažniau renkasi ne vien atskirus juokelius, o ištisus, nuolat pildomus internetinius pasaulius su taisyklėmis, personažais ir „kanonu“.
Kaip atsirado Floptropica?
Pavadinimas sudurtas iš žodžių flop ir tropics, o jo šaknis – gerai pažįstamas interneto žargonas. Žodis flop socialiniuose tinkluose naudojamas apibūdinti nesėkmei, nuosmukiui ar „silpnam laikotarpiui“, o vėliau iš to išaugo „flop era“ idėja, kurią vartotojai pritaiko ir popkultūrai, ir sau patiems.
Su tuo glaudžiai siejamas ir Floptok terminas – bendruomenė bei turinio srautas, kuriame vartotojai kuria ironizuojančius vaizdo įrašus apie žmones, įvykius ar žvaigždes, esančius tariamoje flop eroje. „TikTok“ tapo ypač palankia erdve tokiam turiniui, nes platformos algoritmas greitai sujungia panašaus humoro ir nuorodų sistemą suprantančias auditorijas.
„Valstybė“ su savo valdžia
Floptropica išsiskiria tuo, kad tai ne vien pavadinimas ar frazė, o nuosekliai kuriamas „valstybės“ pasakojimas. Bendruomenė jai priskiria demokratinę santvarką, institucijas, gynybos struktūras, žiniasklaidą, „valstijas“ ir net „oficialias“ kalbas, tarp kurių šalia realių atsiranda ir išgalvotos.
Vienas ryškiausių šios „valstybės“ elementų – „išrinkta“ prezidentė Deborah Ali-Williams, kuri realiame gyvenime išgarsėjo internete dėl vaizdo įrašų, kuriuose demonstravo profesionalumą ir ramybę dirbdama laidojimo namuose JAV. Skaitmeninėje mitologijoje ji tapo autoritetu, o pati aktyviai įsitraukė į pasakojimą, kurdama turinį ir taip stiprindama bendruomenės kuriamą „tikrovę“.
Floptropica lore turi ir „karalienę“ Jiafei Dai, kuri, pasak populiarių interpretacijų, sukurta naudojant dirbtinis intelektas. Ši detalė išryškina dar vieną šiuolaikinę tendenciją: virtualūs personažai, sintetiniai veidai ir DI sugeneruotos tapatybės vis dažniau tampa popkultūros dalimi, o auditorijos sąmoningai žaidžia riba tarp realaus žmogaus ir skaitmeninės projekcijos.
Kodėl tai taip įtraukia?
Floptropica populiarumą palaiko bendruomeninis kūrybos principas: bet kas gali „papildyti“ istoriją, sukurti naują „įstatymą“, „rinkimų“ rezultatą ar personažą. Nors toks pasakojimas gali būti prieštaringas ir nenuoseklus, būtent tai jam suteikia gyvybės, nes jis prisitaiko prie aktualijų, naujų memų ir popkultūros įvykių.
Šis reiškinys taip pat atspindi, kaip socialinių tinklų auditorijos naudoja satyrą kalbėdamos apie realų pasaulį: įžymybių kultą, politinių naujienų perteklių, nuomonių poliarizaciją ar net informacinį nuovargį. Kai kuriems tai – tiesiog žaidimas, kitiems – bendruomenės jausmą stiprinanti erdvė, kurioje humoras tampa socialine atrama.
Galiausiai Floptropica veikia kaip interneto subkultūros ženklas: jei supranti jos vidines nuorodas, tampi „savu“. Būtent tokios bendros kodų sistemos ir paaiškina, kodėl išgalvota „šalis“ gali suburti milijonus peržiūrų, fanų paskyras ir net paskatinti realius viešus asmenis prie jos prisišlieti – bent jau simboliškai.
