Dirbtinis intelektas vis sparčiau skverbiasi į mediciną: nuo simptomų vertinimo programėlėse iki sprendimų palaikymo ligoninėse. Tačiau naujausi tyrimai rodo nemalonią realybę: sudėtingesnėse klinikinėse situacijose DI dažnai klysta, ypač kai bandoma nustatyti pirminę diagnozę.
JAMA Network Open publikuotame darbe apžvelgtas 21 šiuolaikinių DI modelių veikimas pagal klinikinius scenarijus. Tyrėjai pabrėžė, kad pirminės diagnostikos etape klaidų dalis kai kuriais atvejais viršijo 80 proc., o didžiausios problemos fiksuotos analizuojant simptomų visumą ir ligos eigos logiką.
Kodėl DI suklysta taip dažnai?
Ekspertai aiškina, kad DI generuoja atsakymus remdamasis tikimybių modeliais ir ankstesniuose duomenyse matytais dėsningumais, bet ne visada „mąsto“ kaip klinicistas. Dėl to sistema gali per mažai įvertinti kontekstą, gretutines ligas, vaistų vartojimą, simptomų dinamiką ar retas būkles.
Dar viena rizika yra užtikrintas tonas. Net kai atsakymas netikslus, DI gali pateikti jį įtikinamai, todėl žmogus gali pernelyg pasikliauti rekomendacija ir atidėti vizitą pas gydytoją arba pasirinkti netinkamus veiksmus.
Kodėl žmonės vis tiek labiau pasitiki?
Pasitikėjimą dažnai lemia ne tik technologijos pažanga, bet ir kasdieniai barjerai sveikatos sistemoje: eilės, ribotas prieinamumas, laiko stoka. DI įrankiai pateikia atsakymą akimirksniu, bet kuriuo paros metu, o tai sukuria patogumo ir kontrolės jausmą.
Žmonėms taip pat patrauklu tai, kad galima klausti „be gėdos“ ir be registracijos, greitai patikslinti simptomus ar gauti paaiškinimą suprantama kalba. Vis dėlto toks patogumas nereiškia patikimumo, ypač kai kalbama apie skubias būkles ar sprendimus dėl gydymo.
Kur DI išties naudingas?
Tyrimuose ir praktikoje pabrėžiama, kad DI stiprybė yra didelių duomenų kiekių apdorojimas ir pagalba ieškant galimų variantų, o ne galutinė diagnozė. Kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, apibendrinant medicininius įrašus ar padedant gydytojui peržvelgti gaires, DI gali sutaupyti laiko ir sumažinti administracinę naštą.
Tačiau specialistai akcentuoja, kad saugiausia DI naudoti kaip pagalbinį įrankį, kai sprendimą priima gydytojas, o pacientas aiškiai supranta ribas. Jei simptomai stiprėja, atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, sąmonės sutrikimai ar staigus silpnumas, delsimas dėl savidiagnostikos gali kainuoti labai brangiai.
Medikų bendruomenė vis dažniau kalba apie poreikį griežčiau vertinti medicininių DI sistemų kokybę, skaidrumą ir atsakomybę. Kitaip tariant, DI gali padėti, bet tik tuomet, kai jis naudojamas kontroliuojamai, o ne kaip gydytojo pakaitalas.