CP v2

Tag: Skaitmeninė suverenitetas

  • 72 valandos be JAV technologijų Briuselyje: kas sustojo pirmiausia ir ko Europa dar neturi

    72 valandos be JAV technologijų Briuselyje: kas sustojo pirmiausia ir ko Europa dar neturi

    Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie skaitmeninę suverenitetą ir norą mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų. Tačiau kas nutiktų kasdienybei, jei populiariausios amerikietiškos paslaugos staiga taptų nepasiekiamos?

    Tai 72 valandų eksperimentu Briuselyje pabandė patikrinti žurnalistas, laikinai atsisakęs įprasto technologijų rinkinio. Užduotis atrodė paprasta: trys dienos be JAV įrenginių, programų ir paslaugų, kuriomis paremta tiek darbo rutina, tiek laisvalaikis.

    Pirmasis pokytis buvo netikėtas tylos jausmas. Įprastai telefonas, pranešimai, kalendoriai ir socialinių tinklų įspėjimai sukuria nuolatinį informacinį foną, o jam dingus atsiranda keistas tuštumos ir atsilikimo nuo įvykių pojūtis.

    Vietoje išmaniojo telefono buvo pasirinktas paprastas mygtukinis aparatas, tačiau tai iš karto atskleidė šiandienos komunikacijos realybę: daugelis žmonių nebeskambina ir nerašo SMS taip dažnai kaip anksčiau. Dalis kasdienio bendravimo persikėlė į susirašinėjimo programėles, o be jų ryšys tapo ne tik lėtesnis, bet ir socialiai nepatogus.

    Didžiausių praktinių kliūčių kilo ne dėl pramogų, o dėl mokėjimų. Didelė dalis atsiskaitymų Europoje vyksta per JAV valdomus kortelių tinklus, todėl atsisakius įprastų kortelių ir skaitmeninių piniginių teko grįžti prie grynųjų.

    Tai išryškino dar vieną priklausomybę: net paprastas maršruto radimas mieste dažnai remiasi „Google“ žemėlapiais ar panašiomis JAV paslaugomis. Net ir ten, kur egzistuoja alternatyvos, įprotis bei integracija su kitomis sistemomis lemia, kad realiame gyvenime jos pasirenkamos rečiau.

    Laisvalaikio dalyje praradimų buvo dar daugiau. Atsisakius didžiųjų transliacijų platformų ir „Youtube“, paaiškėjo, kad dalies turinio išvis neįmanoma pasiekti, o kai kurie įrenginiai patys veikia su JAV sukurta programine įranga.

    Darbo dieną eksperimentas parodė, kad alternatyvos egzistuoja ir kai kurios jų visai brandžios: galima naudotis „Linux“, rašyti dokumentus „LibreOffice“, naršyti su „Vivaldi“ ar ieškoti per „Qwant“, o susirašinėjimui rinktis „Proton“. Tačiau didžiausia problema pasirodė ne funkcijos, o bendradarbiavimas.

    Komandos darbe svarbiausia yra bendras įrankių pasirinkimas, nes visa organizacija gyvena susitikimų, grupinių pokalbių, bendrų failų ir greitų sprendimų ritmu. Kai dauguma kolegų lieka prie įprastų platformų, žmogus, pasirinkęs kitą ekosistemą, tampa tarsi nematomas.

    „Atrodė, kad tiesiog dingai“, – sakė kolega po to, kai kelioms dienoms nepavyko susisiekti įprastais kanalais.

    Šis momentas tiksliai parodo, kodėl skaitmeninė suverenitetas nėra individualus projektas. Net geros alternatyvos veikia pilnai tik tuomet, kai jas renkasi kritinė masė vartotojų, o skirtingos sistemos geba tarpusavyje susikalbėti.

    Europos institucijos jau kurį laiką bando spręsti būtent šią problemą, didindamos tarpusavio sąveikos reikalavimus ir siekdamos konkurencijos skaitmeninėse rinkose. Kita kryptis yra infrastruktūra, nes debesijos paslaugos, duomenų centrai ir pagrindiniai interneto sprendimai vis dar dažnai priklauso „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“ ekosistemoms.

    Eksperimentas taip pat priminė, kiek daug skaitmeninio gyvenimo telpa vienoje ekosistemoje: nuo autentifikavimo ir kontaktų iki nuotraukų, darbo failų ir įpročių. Rizika čia ne vien įsilaužimai, bet ir tai, kad prieiga gali būti apribota geopolitiniais sprendimais, sankcijomis ar reguliaciniais konfliktais.

    Galiausiai trys dienos be JAV technologijų baigėsi grįžimu prie įprastų įrankių. Tai nebuvo kapituliacija, veikiau realybės patikrinimas: kol kas daugeliui europiečių atsijungimas nuo JAV technologijų reiškia ne patogų perėjimą prie vietinių alternatyvų, o ryškų kasdienio efektyvumo sumažėjimą.

    Vis dėlto eksperimentas paliko aiškią išvadą: Europa turi sprendimų, bet dar neturi pakankamai vientisos ekosistemos, kuri veiktų masiškai ir be trinties. Skaitmeninė nepriklausomybė greičiausiai prasidės ne nuo vieno žmogaus telefono, o nuo bendrų standartų, viešojo sektoriaus sprendimų ir verslo pasirengimo.

  • Lenkų CAISE platforma žada DI be duomenų atidavimo: kaip ji keis teismus, mokyklas, ligonines

    Lenkų CAISE platforma žada DI be duomenų atidavimo: kaip ji keis teismus, mokyklas, ligonines

    Lenkijoje kuriama debesų platforma CAISE siekia padėti institucijoms diegti DI sprendimus taip, kad jautrūs duomenys neliktų „juodoje dėžėje“ pas išorinius tiekėjus. Projektą vysto Gdansko technologijos universitetas, o akcentas dedamas į saugų darbą su dokumentais ir atsakomybės išlaikymą, kai sprendimuose dalyvauja algoritmai.

    Platformos idėja paprasta: sukurti vientisą aplinką, kurioje būtų galima projektuoti, mokyti, diegti ir mastelinti DI paslaugas, neklijuojant sprendimo iš atskirų įrankių. Praktikoje tai reiškia infrastruktūrą, duomenų valdymą, modelių treniravimą, diegimą ir kokybės stebėseną vienoje ekosistemoje.

    Kas yra CAISE platforma?

    CAISE pristatoma kaip integruota debesų aplinka išmaniosioms paslaugoms kurti ir eksploatuoti. Tokia platforma aktuali ten, kur dokumentai sudėtingi, duomenys jautrūs, o sprendimai turi būti audituojami ir paaiškinami, pavyzdžiui, sveikatos apsaugoje ar teisingumo sistemoje.

    Vietoje kiekvieno projekto starto nuo nulio siūlomas standartizuotas kelias nuo eksperimentų iki realios paslaugos. Tai svarbu institucijoms, nes joms neužtenka demonstracijos konferencijoje, reikalingas stabilus sprendimas su aiškiais procesais, prieigomis ir saugumo taisyklėmis.

    Debesis arčiau duomenų

    CAISE remiasi TASKcloud infrastruktūra, kurią valdo Gdansko technologijos universiteto TASK informatikos centras, ir numato didelės spartos skaičiavimo išteklių naudojimą, įskaitant superkompiuterio klasės resursus. Tokia galia reikalinga treniruojant giliuosius modelius, ypač kai apdorojami dideli dokumentų archyvai ar medicininiai vaizdai.

    Projektas išryškina ir platesnę tendenciją Europoje: siekį mažinti kritinę priklausomybę nuo uždarų, globalių ekosistemų, kai kalbama apie viešąjį sektorių ir jautrius duomenis. Praktinis klausimas čia labai konkretus: kas kontroliuoja duomenų apdorojimo vietą, prieigas ir naudojimo taisykles.

    Dokumentai tampa pagrindine riba

    Didelė CAISE dalis orientuota į skaitmeninių dokumentų analizę lenkų kalba, tačiau principas aktualus ir kitoms šalims. Viešasis sektorius kasdien veikia dokumentais: nuo teisės aktų ir bylų iki medicininių epikrizių, skenuotų formų, ataskaitų ar mokomosios medžiagos.

    Žmogui dokumento struktūra atrodo savaime suprantama, o sistemai tai dažnai tik tekstas, vaizdas ir išdėstymas, kurį reikia „išmokti“ suprasti. Tam neužtenka vien modelio, reikia ir duomenų paruošimo, kokybės vertinimo, integracijos su vidinėmis sistemomis bei saugių API.

    Vienas iš demonstratorių siejamas su medicininių užrašų analize ir jų pavertimu žinių grafu, kuris parodo ryšius tarp ligų, simptomų, vaistų ar procedūrų. Tokie sprendimai gali padėti struktūruoti neapibrėžtą tekstą ir greičiau rasti reikšmingas sąsajas, tačiau jie nepakeičia gydytojo sprendimo ir tam nėra skirti.

    Kitas pavyzdys susijęs su DICOM medicininių vaizdų pseudoanonimizacija, kai paciento identifikavimo duomenys pakeičiami pseudoidentifikatoriais. Tai leidžia saugiau naudoti vaizdus moksliniams tyrimams ar DI modelių rengimui, mažinant asmens duomenų atskleidimo riziką.

    „Institucijoms reikia ne efektingo prototipo, o sprendimo, kurį galima kontroliuoti, audituoti ir saugiai plėsti“, – pabrėžia projekto autoriai, pristatydami CAISE kryptį.

    Kodėl svarbus atvirumas?

    CAISE koncepcijoje akcentuojamas atvirojo kodo naudojimas ir „vendor lock-in“ rizikos mažinimas, kai organizacija tampa priklausoma nuo vieno uždaro tiekėjo. Viešajame sektoriuje tai ypač jautru, nes paslaugų tęstinumas ir duomenų kontrolė negali tapti licencijų ar kainodaros sprendimų įkaitais.

    Atviri komponentai patys savaime neišsprendžia visų problemų, tačiau dažnai suteikia daugiau skaidrumo, audito galimybių ir lankstumo. Toks kelias taip pat padeda kaupti vietines kompetencijas, kurios tampa kritiškai svarbios, kai DI sprendimai pereina iš eksperimentų į valstybės infrastruktūros dalį.

    Projekto komanda CAISE pristato kaip tiltą tarp mokslo ir diegimo, nes kuriant paslaugas įtraukiami realūs sektorių poreikiai ir praktinės patikros. Planuojama, kad darbai vyks etapais, demonstruojant paslaugas ir atliekant jų validaciją, o užbaigimo terminas siejamas su 2026 metų spalio mėnesiu.

    Globalūs debesų tiekėjai ir toliau dominuos daugelyje sričių, tačiau CAISE rodo kitą kryptį: strateginėse, jautriuose procesuose institucijos vis dažniau ieško sprendimų, kurie leidžia kurti DI paslaugas arčiau savo duomenų, kalbos ir teisinės aplinkos. Būtent tokia „tyli“ infrastruktūra dažnai pakeičia daugiau nei viena garsi, bet trumpalaikė programėlė.

  • VPN, keli telefonai ir popieriniai žemėlapiai: kaip Rusijoje apeinamos Vakarų programų blokados

    VPN, keli telefonai ir popieriniai žemėlapiai: kaip Rusijoje apeinamos Vakarų programų blokados

    Rusijoje griežtėjant interneto kontrolei, vis daugiau gyventojų ieško būdų pasiekti blokuojamas Vakarų platformas ir programėles. Po plataus masto karo Ukrainoje ir su tuo susijusių ribojimų šalyje suaktyvėjo cenzūra, o valdžia stiprina vadinamosios skaitmeninės suvereniteto politiką.

    Praktiškai tai reiškia dažnesnius prieigos sutrikimus, ribojamus informacijos kanalus ir skatinimą pereiti prie vietinių alternatyvų. Vis dėlto daliai vartotojų jos neatrodo patikimos, ypač kalbant apie privatumą, todėl kasdienė skaitmeninė rutina tampa vis labiau komplikuota.

    Kaip veikia kasdieniai apėjimai

    Populiariausias sprendimas išlieka VPN, nukreipiantis interneto srautą per užsienio serverius ir leidžiantis pasiekti užblokuotas paslaugas. Tačiau dėl nuolatinių apribojimų vartotojai vis dažniau priversti keisti VPN tiekėjus, derinti kelis įrankius ir nuolat tikrinti, kas dar veikia.

    „Kartais turiu perjungti kelias programėles, o VPN įjungti tik daliai veiksmų, nes kai kurios rusiškos paslaugos su juo neveikia“, – sakė interneto vartotojas, apibūdindamas kasdienę praktiką.

    Reuterio cituojami duomenys rodo, kad vien per kovo mėnesį „Google Play“ parduotuvėje buvo atsisiųsta 9,2 milijono penkių populiariausių VPN paslaugų kopijų. Tai keturiolika kartų daugiau nei prieš metus ir signalizuoja apie itin spartų įpročių pokytį.

    Keli telefonai vietoj vieno

    Vis dažniau pasirenkama taktika naudoti kelis telefonus: vienas skirtas valstybės remiamoms ar vietinėms programėlėms, kitas – kitai interneto veiklai. Taip žmonės mėgina atskirti skirtingas paskyras ir sumažinti riziką, kad viena veikla paveiks kitą.

    „Vienas telefonas darbui ir vietinėms programėlėms, kitas – asmeniniams reikalams, nes taip paprasčiau valdyti, kas kur matoma“, – sakė skaitmeninių teisių aktyvistas, kalbėjęs apie plintančią praktiką.

    Tuo pat metu Rusijos ryšių reguliuotojas Roskomnadzor blokuoja vis daugiau VPN paslaugų, todėl susiformuoja nuolatinis gaudynių ciklas. Vartotojai ieško naujų sprendimų, o ribojimai tampa vis tikslesni ir greičiau įgyvendinami.

    Popieriniai žemėlapiai sugrįžta

    Ribojimai veikia ne tik socialinius tinklus ar naujienų šaltinius, bet ir kasdienes paslaugas, įskaitant navigaciją bei logistiką. Esant interneto sutrikimams, kurjeriai ir vairuotojai pasakojo maršrutus atsisiunčiantys per parduotuvių ar viešų vietų „Wi‑Fi“, kad galėtų tęsti darbą.

    Moskvoje, vieno iš sutrikimų metu, popierinių žemėlapių pardavimai, kaip nurodė Reuteris, išaugo daugiau nei dvigubai. Tai tapo simbolišku ženklu, kad skaitmeninių ribojimų sąlygomis net ir moderniose didmiesčių rinkose žmonės grįžta prie analoginių atsarginių planų.

    Ekspertai pažymi, kad interneto uždarumas didina fragmentaciją: dalis visuomenės persikelia į vietines ekosistemas, o kita dalis investuoja laiką ir pinigus į apėjimo priemones. Ilgainiui tokia situacija ne tik apsunkina informacijos prieigą, bet ir didina kasdienes sąnaudas, nes paprastos užduotys reikalauja daugiau techninių žinių ir papildomų įrenginių.

  • Ar Lenkijai nuplauks DI gigafabrika? ES sprendimo laukia Varšuva, o čekai jau stato

    Lenkijoje vis garsiau kalbama apie strateginį projektą, kuris galėtų pakeisti šalies vietą Europos skaitmeninėje ekonomikoje: planuojamą DI gigafabriką, t. y. itin didelio našumo skaičiavimo infrastruktūros centrą dirbtinio intelekto modelių mokymui ir diegimui. Kol Varšuva laukia Europos Komisijos sprendimų dėl bendros ES iniciatyvos, Čekija jau pradėjo realius darbus, siekdama užsitikrinti pranašumą regione.

    Diskusijos dėl DI infrastruktūros pastaraisiais metais suintensyvėjo, nes skaičiavimo galia tapo panašiai svarbi kaip energija ar logistika: be jos sunku kurti konkurencingus produktus, modernizuoti pramonę, gynybą, sveikatos apsaugą ar viešąsias paslaugas. Ekspertai pabrėžia, kad valstybės, kurios neturi prieigos prie pakankamų skaičiavimo resursų, rizikuoja tapti priklausomos nuo išorinių tiekėjų ir jų kainodaros.

    Skaičiavimo galia tapo geopolitika

    Jungtinės Valstijos ir Kinija DI lenktynėse turi aiškų pranašumą dėl kapitalo, lustų tiekimo grandinių ir didžiulių duomenų centrų pajėgumų. Europoje dažnai akcentuojama, kad žemynas siekia suderinti inovacijas su griežtesniais standartais, tačiau tuo pat metu pripažįstama: vien reguliavimas konkurencingumo neužtikrina, jeigu trūksta didelio masto investicijų ir drąsos greitai diegti sprendimus.

    Konferencijose ir verslo diskusijose Lenkijoje kartojama mintis, kad DI diegimas įmonėse nėra vien technologinis projektas. Praktikoje tai reiškia procesų pertvarką, darbuotojų kompetencijų kėlimą, duomenų kokybės valdymą ir aiškų supratimą, kur DI sukuria apčiuopiamą grąžą, o kur tampa tik brangiu eksperimentu.

    Ką žada ES DI gigafabrikos

    Europos Komisija svarsto didelio masto DI infrastruktūros plėtrą, kurioje numatoma atrinkti kelias vietas gigafabrikoms. Viešai aptariamas modelis siejamas su maždaug 3 milijardų eurų kaina vienam objektui ir iki 100 000 grafikos procesorių talpa, reikalinga didelių modelių mokymui bei pramoniniam naudojimui.

    Numatoma, kad dalis finansavimo turėtų būti vieša, o dalis ateitų iš privataus sektoriaus. Tačiau viena jautriausių vietų kandidatėms šalims yra nacionalinis prisidėjimas: valstybė, kuri priimtų tokį objektą, privalėtų turėti realų planą, kaip užtikrinti savo dalį, infrastruktūrą, energijos tiekimą ir ilgalaikį konkurencingą veiklos modelį.

    Lenkija laukia, Čekija juda pirmyn

    Lenkijos viešojoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai, ar delsimas nepakenks ambicijoms tapti regioniniu DI centru. Čekija pasirinko pragmatiškesnį kelią: ji pradėjo statyti savo DI gigafabrikos tipo infrastruktūrą nelaukdama galutinio ES konkurso rezultato, o negavus europinio finansavimo svarsto mažesnės apimties scenarijų.

    Toks sprendimas gali turėti konkurencinį efektą: kas anksčiau sukuria pajėgumus, tas greičiau pritraukia tyrėjus, startuolius, debesijos paslaugų ekosistemą ir didžiuosius klientus. Regionui tai reikštų ne tik investicijas, bet ir aukštos kvalifikacijos darbo vietas bei didesnę įtaką sprendžiant, kur bus kuriami ir diegiami europiniai DI sprendimai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad net turint gigafabriką visiška skaitmeninė savarankiškumas yra sunkiai pasiekiamas: lustų gamyba, pažangi litografija, programinė įranga ir debesijos paslaugos yra globalių tiekimo grandinių dalis. Todėl vis dažniau kalbama apie realistiškesnį tikslą: tiekėjų diversifikavimą ir architektūrų lankstumą, kad kritiniu atveju būtų galima per kelias savaites persijungti tarp skirtingų technologinių sprendimų.

    Artimiausi mėnesiai Lenkijai bus lemiami: jei Europos Komisija paskelbs konkursą netrukus, šalies gebėjimas greitai priimti finansinius ir organizacinius sprendimus gali nulemti, ar DI gigafabrika taps realiu projektu, ar pranašumą regione įtvirtins kaimynai, jau investuojantys į infrastruktūrą.

  • Bielik.AI kūrėjai atskleidžia užkulisius: kaip bendruomenė augina lenkų dirbtinį intelektą

    Lenkijoje kuriamas dirbtinis intelektas Bielik.AI vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip atviroji bendruomenė gali paspartinti nacionalinių kalbos modelių plėtrą. Projekto bendraautoris Sebastianas Kondrackis teigia, kad Bielik.AI šiandien yra ne vien technologija, o ekosistema, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka žmonės ir jų grįžtamasis ryšys.

    Pasak jo, patį modelį treniruoja nedidelė, specializuota komanda, turinti prieigą prie didelių skaičiavimo pajėgumų. Tačiau aplink ją susiformavo platesnis ratas kūrėjų ir testuotojų, kurie kuria pagalbines priemones, demonstracines aplinkas ir padeda vertinti rezultatus realiuose naudojimo scenarijuose.

    „Projekto šerdis yra komanda, kuri tiesiogiai treniruoja Bieliką, tačiau didžiausia stiprybė yra bendruomenė, kuri nuolat pateikia merytorišką grįžtamąjį ryšį“, – sakė Sebastianas Kondrackis.

    Plėtra už lenkų kalbos ribų

    Vienas ryškiausių pokyčių – modelio daugialypiškumas. Kondrackio teigimu, iš pradžių Bielik.AI buvo orientuotas į lenkų kalbą, tačiau duomenų valymo ir klasifikavimo metodai pasiteisino taip gerai, kad komanda ėmėsi plėsti kalbų aprėptį.

    Šiandien Bielik.AI jau aptarnauja daugiau nei 30 natūralių kalbų, o 2026 metais siekiama auginti vartotojų ir kūrėjų bazę ne tik Lenkijoje, bet ir Europoje. Tai atitinka bendrą rinkos kryptį, kai vis daugiau dėmesio skiriama mažesniems, konkrečioms užduotims pritaikomiems modeliams, kuriuos lengviau diegti organizacijų infrastruktūroje.

    Verslas nori DI, bet dažnai pritrūksta pasirengimo

    Kondrackis akcentuoja, kad įmonės DI diegimu susidomi vis dažniau, tačiau realių rezultatų neretai nepasiekia dėl neteisingai pasirinkto taikymo atvejo. Jo vertinimu, dalis projektų startuoja labiau dėl įvaizdžio ar mados, o ne dėl aiškiai pamatuotos verslo naudos.

    Kita dažna problema – organizacijų polinkis vertinti DI per populiarių pokalbių sistemų prizmę ir noras turėti analogišką sprendimą viduje. Tai greitai atsiremia į duomenų jautrumo, reguliavimo ir saugumo klausimus, ypač kai tvarkomi klientų, sveikatos, teisiniai ar valstybės sektoriaus duomenys.

    „Daugelis organizacijų nori turėti panašų sprendimą kaip populiariausios pokalbių sistemos, tačiau tuomet iškyla kaina, reguliavimas ir duomenų saugumas“, – sakė Sebastianas Kondrackis.

    Skaitmeninė suverenitetas ir skaičiavimo galios trūkumas

    Interviu metu pabrėžta, kad vietiniai kalbos modeliai gali prisidėti prie technologinio savarankiškumo, ypač kritiniuose sektoriuose. Tokiais atvejais svarbu, kad DI sprendimai galėtų veikti organizacijų ar valstybės valdomoje infrastruktūroje, o ne vien viešojoje debesijoje.

    Kondrackio teigimu, Lenkija jau turi kelis centrus, kuriančius kompaktiškus kalbos modelius, kurie gali tapti technologinio suvereniteto pagrindu. Tačiau pagrindinis ribotuvas išlieka skaičiavimo resursai: Europoje jaučiamas serverių komponentų paklausos spaudimas, o su DI bumu susijęs aparatūros brangimas daro įtaką tiek tyrimams, tiek komerciniams diegimams.

    Ši tendencija sutampa su platesne Europos kryptimi stiprinti puslaidininkių, duomenų centrų ir didelės galios skaičiavimo infrastruktūrą. Praktikoje tai reiškia, kad vietinių modelių ambicijos vis dažniau priklauso ne vien nuo talentų ir duomenų kokybės, bet ir nuo prieigos prie konkurencingų skaičiavimo pajėgumų.