Kinijoje paviešinta istorija, kuri daugeliui priminė distopinį serialo siužetą: 80 metų pensininkė ilgiau nei metus kasdien vaizdo skambučiais bendravo su sūnumi, nežinodama, kad jis jau miręs. Artimieji, baimindamiesi dėl moters sveikatos, vietoje tikro žmogaus jai pateikė DI sukurtą avatarą.
Pasak žiniasklaidos pranešimų, tragedija įvyko 2025 metų pradžioje, kai moters sūnus žuvo autoavarijoje. Šeima nusprendė mirties fakto neatskleisti, nes pensininkė turėjo širdies problemų ir artimieji baiminosi, kad staigi žinia gali sukelti infarktą.
Skaitmeninė kopija buvo sukurta pasitelkus specialistus ir didelį kiekį asmeninių duomenų: nuotraukas, vaizdo įrašus bei šimtus garso fragmentų. Tokie sprendimai pasaulyje vis dažniau vadinami skaitmeninėmis replikomis, kai žmogaus balsas, veido mimika ir kalbėjimo manieros atkartojamos algoritmais.
Moters kasdieniai pokalbiai esą atrodė įprasti: ji ragino sūnų šiltai rengtis, gerai valgyti ir saugotis lauke. Avataras atsakydavo, kad yra užsiėmęs darbu kitame mieste, atsiprašydavo dėl retų skambučių ir žadėdavo grįžti, kai sutaupys pakankamai pinigų.
Viešojoje erdvėje ši istorija sukėlė audringą diskusiją apie etiką ir ribas, kur baigiasi pagalba gedint ir prasideda apgaulė. Kritikai pabrėžia, kad ilgalaikis melas gali dar labiau sužeisti, kai tiesa vis dėlto paaiškėja, o palaikantieji tai vadina bandymu švelninti skausmą ir atidėti šoką.
Psichologai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad gedėjimas yra procesas, kuriam svarbus realybės pripažinimas, o dirbtinai palaikomas ryšio įspūdis gali jį komplikuoti. Kita vertus, technologijos jau dabar plačiai naudojamos prisiminimams saugoti, pavyzdžiui, kuriant balsu valdomus prisiminimų archyvus ar atkuriant senus vaizdus, todėl visuomenė vis dažniau susiduria su klausimu, kas yra priimtina.
Pastaraisiais metais DI įrankiai itin sparčiai patobulėjo: galima gana tiksliai atkurti balsą iš trumpo įrašo, o vaizdo generavimo sistemos leidžia sukurti įtikinamą „kalbančio žmogaus“ vaizdą. Dėl to daugelyje šalių griežtinamos taisyklės ir rekomendacijos dėl sutikimo, duomenų naudojimo bei klaidinančio turinio, ypač kai jis gali paveikti pažeidžiamus žmones.
Šeimos tapatybė viešai neatskleidžiama, o pranešimuose teigiama, kad moteris iki šiol nežino tikrosios istorijos. Šis atvejis tapo dar vienu priminimu, kad technologijų galimybės auga greičiau nei visuomenės susitarimas, kur yra riba tarp paguodos ir manipuliacijos.