Tag: Skaitmeninis dvynys

  • Robotas už 200 tūkst. zlotų – tik pradžia: robotizuota darbo vieta gali kainuoti iki 1,5 mln.

    Pramoninis robotas gali kainuoti apie 200 tūkst. zlotų, tačiau tai dažnai tėra pradinis čekis – visa robotizuota darbo vieta gamykloje gali atsieiti iki 1,5 mln. zlotų. Kartu su įranga, integracija ir pasirengimu įmonei tai virsta investicija, kurią būtina skaičiuoti gerokai plačiau nei vien roboto pirkimą.

    Apie tai, kaip įmonėms planuoti robotizaciją ir kokios realios išlaidos slepiasi už blizgančios „naujos technologijos“ etiketės, interviu WNP pasakojo „APA Group“ prezidentas Arturas Pollakas. Jo teigimu, robotizacija nėra „atsuktuvo“ pirkimas – tai technologijos diegimas, kuris turi atlikti konkrečią funkciją ir keisti gamybos procesą.

    Robotai geriausiai atsiskleidžia ten, kur užduotys yra pasikartojančios, reikia didelio tikslumo ir greičio arba darbo sąlygos žmogui būtų nesaugios – pavyzdžiui, dulkėtoje, pavojingoje aplinkoje. Tokiose vietose robotas gali dirbti stabiliai, laikydamas tą patį tempą ir kokybę.

    Vis dėlto vien roboto kaina dar neatsako į svarbiausią klausimą: ar investicija atsipirks. Skaičiuojama, kad priklausomai nuo gamybos intensyvumo ir proceso pobūdžio, atsipirkimas gali trukti nuo 6 mėnesių iki 2,5 metų, tačiau tam reikia aiškaus plano, tikslų ir pasiruošimo.

    Už ką mokama, kai perkamas „robotas“

    Pasak A. Pollako, pats robotas dažniausiai kainuoja apie 20–50 tūkst. eurų. Tačiau kad jis realiai pradėtų atlikti darbą, reikia papildomos įrangos – pavyzdžiui, griebtuvo, elementų padavimo ar pernešimo sistemų, aplikatorių, kartais ir kitų priedų.

    Prie šių išlaidų prisideda integravimo darbai: roboto pritaikymas konkrečiam procesui, programavimas, saugos sprendimai, įrenginių suderinimas su esama linija. Todėl pilnas robotizuotas „post’as“ gali kainuoti apie milijoną zlotų ar net iki 1,5 mln. zlotų.

    Dar viena svarbi detalė – ne kiekvienai įmonei robotas iškart „įsistato“ į dabartinę veiklą. Jei gamykla iki šiol robotų nenaudojo, gali tekti keisti organizaciją: prireikti žmonių, kurie suprastų robotų darbą, taip pat vietinio serviso ir reguliarios priežiūros.

    Kada robotizacija labiausiai pasiteisina

    Robotizacijos nauda aiškiausiai matoma, kai gamybos procesas yra serijinis, o produktas – pasikartojantis. Kuo daugiau tokios rutinos ir kuo mažiau „rankų darbo improvizacijos“, tuo lengviau pasiekti greitesnį atsipirkimą.

    A. Pollakas pateikė pavyzdį iš maisto pramonės: jei ant konvejerio juda saldainiai ir per sekundę reikia tiksliai paimti produktą bei įdėti į konkrečią vietą dėžutėje jo nepažeidžiant, žmogui išlaikyti tokį tempą ir tikslumą itin sudėtinga. Robotams tokio tipo užduotys – viena stipriausių sričių.

    Pasak jo, greitis šiandien tampa konkurenciniu pranašumu: jei viena įmonė užsakymą įvykdo per 48 valandas, o konkurentas – per 24, dalis užsakymų gali „išeiti“ pas greitesnį tiekėją. Todėl automatizacija ir robotizacija dažnai vertinama kaip būdas sutrumpinti gamybos ir pristatymo laiką.

    Vien noras būti „moderniems“ nepakanka

    Pašnekovas pabrėžė, kad į robotizaciją nereikėtų žiūrėti kaip į statuso simbolį. Jei žmonių darbas įmonėje pakankamas ir ekonomiškai pagrįstas, vien noras, kad „visi matytų robotą gamykloje“, nėra gera priežastis tokioms išlaidoms.

    Todėl prieš investuojant siūloma aiškiai apibrėžti: poreikį, biudžetą, tikslus, rizikas, logistiką ir lūkesčius. Tik turint šiuos „namų darbus“ įmanoma susidėlioti rodiklius ir įvertinti, ar įmonė robotizaciją gali sau leisti ir ar tai tikrai geras pasirinkimas.

    Planavimui gali padėti ir vadinamasis skaitmeninis dvynys – programinė įranga, leidžianti sumodeliuoti gamybos procesą kompiuteryje. Toks virtualus modeliavimas padeda iš anksto patikrinti, ar planuojamas sprendimas atitinka kriterijus ir kaip jis veiks realioje gamykloje.

    Galiausiai, net ir turint aiškų tikslą, svarbu pasirinkti kompetentingą integratorių ir užsitikrinti priežiūrą po diegimo: garantiją, galimybę plėsti sistemą, o kai kuriais atvejais – ir linijos sertifikavimą bei atitikties deklaracijas, susijusias su darbuotojų sauga.

  • Robotas kainuoja apie 50 tūkst. eurų, bet visa gamybos linija – iki 1,5 mln. zlotų

    Pramoninio roboto kaina dažnai siekia apie 20–50 tūkst. eurų, tačiau pilnai paruošta robotizuota gamybos vieta gali atsieiti nepalyginamai daugiau – net iki 1,5 mln. zlotų.

    Apie tai interviu WNP kalbėjo „APA Group“ vadovas Arturas Pollakas, pabrėžęs, kad robotizacija nėra paprastas įrenginio pirkimas – tai technologinis projektas, reikalaujantis aiškaus tikslo ir pasiruošimo.

    Pasak jo, robotai labiausiai pasiteisina ten, kur darbai kartojasi, būtinas greitis, tikslumas ir vienoda kokybė, arba kai sąlygos žmogui būtų pavojingos – pavyzdžiui, dulkėtoje, užterštoje aplinkoje.

    Investicijos atsipirkimas gali labai skirtis: vienais atvejais robotizuota darbo vieta „atsiperka“ per maždaug pusmetį, kitais – per dvejus ar dvejus su puse metų. Daug kas priklauso nuo gamybos intensyvumo ir procesų serijiškumo.

    Kodėl „vien roboto“ nepakanka

    Robotą galima įsigyti už palyginti aiškią sumą, tačiau tai tik pradžia. Kad jis realiai atliktų darbą gamyboje, reikia pritaikyto sprendimo: papildomos įrangos, tokios kaip griebtuvai, elementų padavimo ar pernešimo sistemos, aplikatoriai ir kita.

    Būtent šie integravimo sprendimai ir visa darbo vietos infrastruktūra dažnai išpučia biudžetą iki lygio, kurį įmonės ne visada įvertina iš anksto. Todėl, kaip akcentuoja A. Pollakas, svarbu ne tik „nusipirkti robotą“, bet ir suplanuoti, kaip jis bus įdarbintas konkrečiame procese.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad robotas gali dirbti kaip itin stabilus „darbuotojas“ – neserga, nepavargsta ir užduotis kartoja tol, kol yra maitinimas ir techninė būklė leidžia.

    Kur robotai atsiskleidžia labiausiai

    Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia situacijas, kai gamyboje reikia labai greitos reakcijos – tarkime, per sekundę perkelti gaminį ir tiksliai jį padėti į konkrečią vietą jo nepažeidžiant. Tokiose užduotyse žmogui išlaikyti tą patį tempą ir tikslumą ilgą laiką yra itin sudėtinga.

    Anot jo, šiandien svarbi ne tik kokybė, bet ir pristatymo greitis: jei viena įmonė užsakymą įvykdo per 48 valandas, o konkurentas – per 24, užsakymai gali „nutekėti“ greitesniems. Dėl to automatizacija ir robotizacija dažnai siejama su gebėjimu pagaminti ir pristatyti greičiau.

    A. Pollakas mano, kad modernios technologijos tampa ypač reikšmingos įmonėms, kurios nori dirbti tarptautinėse tiekimo grandinėse ar orientuojasi į eksportą.

    Planavimas, organizacijos pokyčiai ir „skaitmeninis dvynys“

    Įmonėms, kurios iki šiol robotų nenaudojo, robotizacija gali reikšti ir vidinius pokyčius. Pašnekovas pabrėžia, kad gali prireikti darbuotojų, suprantančių robotų darbą, taip pat vietinio serviso ar partnerio, kuris atliktų priežiūrą ir periodines patikras.

    Prieš priimant sprendimą, pasak jo, verta aiškiai nusistatyti poreikius, biudžetą, tikslą, rizikas, logistiką ir lūkesčius, o tada susidėlioti rodiklius, leidžiančius įvertinti, ar robotizacija konkrečiu atveju apsimoka.

    Ruošiantis diegimui gali padėti vadinamasis skaitmeninis dvynys – programinė įranga, leidžianti virtualiai sumodeliuoti gamyklą ar gamybos procesą ir dar prieš realius pirkimus patikrinti, ar suplanuotas sprendimas atitinka keliamus kriterijus.

    Galiausiai, A. Pollakas pabrėžia ir integratoriaus vaidmenį: be įmonės, kuri profesionaliai įgyvendina projektą, svarbu turėti ir partnerį, galintį užtikrinti garantiją, plėtrą, o prireikus – atitiktį bei saugos dokumentus, patvirtinančius, kad sprendimas yra saugus žmonėms, dirbantiems šalia.

  • Tajvane „Foxtron“ e. autobusus surenka moduliškai: gamybą prižiūri robotai ir DI

    Tajvane, Kaohsiunge, pradėjo veikti „Foxtron“ elektrinių autobusų gamykla, kurioje surinkimas organizuojamas modulių principu – tarsi „Lego“ kaladėlės. Įmonė akcentuoja, kad toks modelis leidžia lanksčiau gaminti skirtingus autobusų variantus ir kartu didinti automatizacijos lygį.

    Gamyklos poreikį stiprina ir šalies planai: Taivano vyriausybė iki 2030 metų siekia viešojo transporto autobusus pakeisti elektriniais. Tai reiškia didesnę paklausą „Foxtron“ ir panašiems gamintojams.

    Kaohsiungo komplekse sujungtos trys kryptys: elektrinių autobusų surinkimo linija, baterijų komplektų gamyba ir elektrinių variklių linija. Vietoje klasikinės konvejerio „juostos“ gamyboje naudojami autonominiai vežimėliai AGV, kurie perveža konstrukcijas tarp skirtingų surinkimo etapų.

    Pats kėbulas pradedamas formuoti nuo šablonų ant platformų: į juos tvirtinami aliumininiai profiliai, iš kurių suvaržomas karkasas. Tai, pasak gamintojo, leidžia kiekvieną kartą iš naujo nematuoti konstrukcijos – profilis įstatomas į numatytą vietą ir tvirtinamas varžtais.

    Vienoje linijoje – trys autobusų ilgiai

    „Foxtron“ teigia galinti toje pačioje gamybos linijoje surinkti trijų ilgių autobusus – nuo 7 iki 12 metrų. Važiuoklė padalinta į penkias sekcijas: viena jų yra pastovaus dydžio, o kitos gali būti pasirenkamos iš skirtingų variantų.

    Modulinis požiūris taikomas ne tik kėbului. Įmonė nurodo, kad jos kuriamas pavaros sprendimas – varikliai, baterijos ir energijos valdymo sistema – taip pat yra modulinis ir gali būti pritaikomas įvairioms transporto priemonėms, nuo autobusų iki lengvųjų automobilių.

    Robotai ir AGV keičia įprastą surinkimą

    Kai karkasas paruoštas, jis tvirtinamas ant didelio paviršiaus AGV vežimėlio, kuris atlieka judančios surinkimo platformos vaidmenį. Taip konstrukcija keliauja tarp skirtingų darbo vietų, kur montuojami kiti elementai.

    Stiklo ir aliuminio kėbulo panelės klijuojamos ant aliuminio rėmo, o dideliems ir sunkiems elementams kelti pasitelkiami robotai. Vienas robotas pakelia panelę, kitas pagal numatytą trajektoriją užtepa sandariklį, o vėliau panelė perduodama operatoriui, kuris ją pritvirtina mechanizuota ranka.

    Prieš robotams ir žmonėms pradedant dirbti greta, jų darbo zonos ir bendras judėjimas buvo patikrintas virtualioje aplinkoje. Tokiu būdu buvo ieškoma, kaip saugiai ir efektyviai pasidalinti erdves prie konkrečių surinkimo vietų.

    „Digital twin“: mažiau rizikų ir didesnė sparta

    Gamykla dar iki realaus įrengimo buvo sukurta ir išbandyta kaip „digital twin“ – skaitmeninis dvynys. Skaitmeninėje versijoje tikrintas medžiagų srautas, robotų pasiekiamumas, tarpai, darbo seka, taip pat optimizuotos AGV maršrutų trajektorijos.

    „Foxtron“ teigimu, toks pasirengimas leido dar prieš paleidžiant realią gamybą pašalinti 90 proc. saugos rizikų ir erdvinių konfliktų tarp įrangos bei darbuotojų. Be to, skaitmeniniame bandyme tikrintas ir PLC valdiklių programinės įrangos veikimas, ieškant klaidų ir „butelio kakliukų“.

    Įmonė skaičiuoja, kad po tokio optimizavimo produktyvumas išaugo 30 proc., užduočių per valandą rodiklis (JPH) padidėjo 27,7 proc., o per dieną pagaminamų autobusų skaičius – nuo 1,43 iki 2 vienetų.

    Šiuo metu gamykloje dirba apie 100–150 operatorių, o metinis tikslas – apie 500 autobusų. „Foxtron“ pripažįsta, kad siekia dar labiau didinti automatizaciją ir sumažinti reikalingų operatorių skaičių iki mažiau nei 100.

    Kokybę tikrina DI ir vaizdo sistemos

    Pasak gamintojo, kiekviename surinkimo poste įdiegti vaizdo sprendimai ir dirbtinis intelektas, kurie iš karto patikrina atliktą veiksmą ir jo kokybę, dar prieš autobusui išvažiuojant į kitą etapą. Aptikus klaidą, sistema gali iš karto pateikti signalą, kad reikalinga korekcija.

    Gamybos linijoje įrengtos aštuonios inspekcijų stotys. Sistema esą leidžia patikrinti daugiau nei 1 000 transporto priemonės elementų, o automatizuoti testai apima 264 procesus gamybos metu.

    Dar vienas akcentas – energija. „Foxtron“ nurodo galinti iki 80 proc. gamyklos energijos poreikio padengti iš savo gamybos: ant stogo įrengta 1,9 MW galios saulės elektrinė, taip pat naudojama 4,9 MW galios energijos kaupimo sistema.

  • Italijos startuolis „CyberKord“ pritraukė 2,7 mln. eurų DI platformai kibernetikai automatizuoti

    Italijos startuolis „CyberKord“ pritraukė 2,7 mln. eurų DI platformai kibernetikai automatizuoti

    Italijos kibernetinio saugumo startuolis „CyberKord“ pritraukė 2,7 mln. eurų ikisėklinės (pre-seed) investicijos, kad paspartintų DI platformos, automatizuojančios IT ir kibernetinio saugumo operacijas, kūrimą.

    Investicijų raundui vadovavo „360 Capital“, o prie jo prisidėjo „Plus Partners“, „Addendum Capital“ ir „Vento“. Surinktos lėšos bus skirtos produkto vystymui ir pasirengimui pirmai realiai veikiančių bandomųjų projektų bangai.

    „CyberKord“ įkurta Milane 2026 metais. Bendrovė kuria sprendimą, kuris įmonėms padėtų greičiau identifikuoti, ištirti ir išspręsti IT bei saugumo incidentus, sumažinant rankinio darbo apimtį.

    Startuolio idėja remiasi praktine problema: grėsmes saugumo įrankiai dažnai aptinka per minutes, tačiau jų suvaldymas ir sutvarkymas užtrunka gerokai ilgiau, nes procesai vis dar stipriai priklauso nuo žmonių įsikišimo ir „bilietų“ (ticket) tvarkymo.

    Kaip veikia „CyberKord“ platforma

    Bendrovė teigia, kad jos platforma automatizuoja užduotis, kurias įprastai rankiniu būdu atliktų IT ir saugumo komandos. Tam pasitelkiamas dirbtinis intelektas ir vadinamasis skaitmeninis dvynys (Digital Twin), atkartojantis įmonės IT infrastruktūrą.

    Platforma analizuoja incidentus, modeliuoja galimus sprendimus ir gali įgyvendinti korekcinius veiksmus. Kitaip tariant, tikslas – sutrumpinti kelią nuo signalo apie problemą iki realaus jos ištaisymo.

    Pasak „CyberKord“, sistema gali inicijuoti procesus gavusi saugumo perspėjimus, pagalbos tarnybos užklausas ar žinutes, gautas komunikacijos platformose, tokiose kaip „Microsoft Teams“ ir „Slack“.

    Integracijos ir kontrolė: kiek sprendimų paliekama DI

    „CyberKord“ akcentuoja, kad jų sprendimas integruojamas tiek su debesijos, tiek su vietoje (on-premise) veikiančiomis sistemomis, nereikalaujant įmonei keisti turimos infrastruktūros ar įrankių rinkinio.

    Organizacijos gali nuspręsti, kiek autonomijos suteikti DI. Visi platformos veiksmai yra fiksuojami, tad vėliau gali būti peržiūrimi ir vertinami.

    Bendrovės teigimu, automatizuojant rutininius operacinius darbus IT ir saugumo specialistams atsirastų daugiau laiko infrastruktūros plėtrai, strateginiams projektams ir sprendimams, kuriems būtina žmogaus patirtis.

    Kiti žingsniai po investicijos

    Gavusi finansavimą „CyberKord“ planuoja toliau vystyti platformą ir pradėti pirmuosius pilotinius projektus su didelėmis Europos įmonėmis. Tarp tikslinių sektorių įvardijami gamybos, technologijų, sveikatos priežiūros ir telekomunikacijų verslai.

    Taip pat numatyta plėsti komandą, ypač techninėse ir komercinėse pozicijose, kad būtų galima greičiau diegti sprendimą ir dirbti su didesniais klientais.

  • DI ir palydovai taps vandenynų sargais? ES kuria skaitmeninį vandenyno dvynį

    DI ir palydovai taps vandenynų sargais? ES kuria skaitmeninį vandenyno dvynį

    Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Guterresas Pasaulinės vandenynų dienos proga perspėjo, kad vandenynai patiria vis didesnį spaudimą, o žmogaus veikla juos stumia prie ribų. Šis pareiškimas sutapo su naujausiu Pasaulinio vandenyno vertinimu, kuriame akcentuojamas spartėjantis jūros lygio kilimas ir šylantis vandenynas.

    Pastarųjų metų stebėjimai rodo, kad vandenyno šilumos kiekis auga, o tai siejama su ekstremalesniais reiškiniais, didesne audrų energija ir ekosistemų kaita. Kartu mažėja Arkties jūros ledo plotas, todėl keičiasi srovių ir klimato pusiausvyra, o poveikis jaučiamas ir Europoje.

    Kas yra skaitmeninis vandenyno dvynys?

    Siekiant geriau suprasti procesus ir greičiau priimti sprendimus, Europos Sąjungoje vystoma iniciatyva European Digital Twin Ocean, dar žinoma kaip EDITO. Tai skaitmeninė, didelės raiškos vandenyno „kopija“, kuri sujungia įvairius duomenų šaltinius ir leidžia virtualiai stebėti bei modeliuoti vandenyno būklę.

    Platforma kuriama kaip atvira, internetu pasiekiama priemonė, orientuota į mokslininkus ir sprendimų priėmėjus. Joje galima analizuoti temperatūrą, sroves, bangavimą, druskingumą, biologinius rodiklius, taip pat vertinti taršą, įskaitant plastiko kaupimąsi.

    Kaip DI padeda prognozuoti pokyčius?

    Viena svarbiausių EDITO idėjų yra vadinamieji „kas būtų, jeigu“ scenarijai, kai galima tikrinti, kaip pasikeistų rodikliai esant kitoms pradinėms sąlygoms. Pavyzdžiui, modeliuoti, kaip kistų žuvų populiacijos, jei vandens temperatūra pakiltų keliais laipsniais, arba ar jūržolės juostos tam tikrose vietose sumažintų pakrančių eroziją.

    Tokios prognozės remiasi DI metodais, kurie padeda greičiau apdoroti didelius duomenų kiekius ir atkurti sudėtingus ryšius tarp atmosferos, vandens masių ir ekosistemų. Kartu diegiami ir pokalbių robotai, kad naudotojai galėtų paprasčiau gauti atsakymus apie vandenyną ir duomenų interpretaciją.

    Palydovai ir „Copernicus“ duomenys

    Skaitmeninis dvynys neįmanomas be Žemės stebėjimo palydovų. Pagrindinis duomenų ramstis Europoje yra Copernicus programa, kuri teikia informaciją apie vandenyno paviršiaus temperatūrą, jūros lygio pokyčius, spalvą, ledo būklę ir kitus parametrus, reikalingus operatyviai stebėsenai.

    Vis dėlto palydovai daugiausia mato vandenyno paviršių, todėl svarbūs ir vietoje renkami matavimai iš laivų, plūdurų bei kitų jutiklių. Tokia duomenų sintezė leidžia tikslinti modelius, mažinti paklaidas ir geriau prognozuoti pokyčius regioniniu mastu.

    Europos planuose numatyta, kad EDITO taps pilnai veikiančia, plačiai naudojama sistema iki 2030 metų. Tikimasi, jog ji bus naudinga ne tik mokslui ar aplinkosaugai, bet ir jūrų saugumui, kai tikslūs ir greiti duomenys gali padėti anksčiau pastebėti rizikas bei efektyviau valdyti incidentus.