CP v2

Tag: Skaitmeninis menas

  • Madrido Prado muziejus prieš Saulės užtemimą: kaip DI naujai apšvietė „Las Meninas“ ir kitus šedevrus

    Madrido Prado muziejus prieš Saulės užtemimą: kaip DI naujai apšvietė „Las Meninas“ ir kitus šedevrus

    Šedevrai kitokioje šviesoje

    Madrido Prado muziejus pristatė audiovizualinį darbą El Prado užtemimo šviesoje, kuriame pasitelkiant DI ir skaitmeninę kūrybą rodoma, kaip Saulės užtemimas pakeistų garsiausių paveikslų apšvietimą. Projektas paskelbtas artėjant 2026 metų rugpjūčio 12 dieną Ispanijoje matomam Saulės užtemimui.

    Pagrindinė idėja paprasta, bet paveiki: staigus šviesos pokytis keičia spalvų sodrumą, šešėlių kryptį ir bendrą nuotaiką, todėl žiūrovas gali iš naujo pamatyti gerai žinomus kūrinius. Muziejus akcentuoja, kad tai nėra bandymas perpiešti klasiką, o vizualus būdas paaiškinti, kokią didelę įtaką suvokimui daro apšvietimas.

    Ką muziejus pakeitė skaitmeniškai

    Vaizdo įraše pasirinkti keli Prado kolekcijos simboliai, tarp jų ir Diego Velázquezo „Las Meninas“, Francisco Goya paveikslai bei Albrechto Dürerio autoportretas. Kintantis apšvietimas sudėliojamas etapais taip, kad žiūrovas matytų laipsnišką temimą, naujai atsirandančius atspindžius ir užtemimo metu sustiprėjančius kontrastus.

    Muziejaus tikslas yra ir edukacinis: trumpas, lengvai pasiekiamas audiovizualinis formatas orientuotas į auditorijas, kurios į muziejų užsuka rečiau. Tokios iniciatyvos pastaraisiais metais tampa vis įprastesnės Europoje, kai kultūros institucijos ieško būdų socialiniuose tinkluose ir skaitmeninėje erdvėje pateikti turinį neaukojant tikslumo.

    DI vaidmuo ir žmogaus kontrolė

    Projektą kūrė studija AMB Piensa, derinusi DI įrankius, skaitmeninę animaciją ir tradicinę grafinę intervenciją. Naudoti vaizdo generavimo modeliai padėjo sukurti gylio įspūdį, imituoti kameros judesius ir tiksliai atkurti, kaip užtemimas slinktų per skirtingas scenas paveiksluose.

    Vis dėlto kūrėjai pabrėžia, kad procesas nebuvo pilnai automatizuotas: kiekviena scena peržiūrėta ir koreguota rankiniu būdu, kad nebūtų iškraipyta originali kompozicija ir tapybinė maniera. Tokia praktika atitinka bendrą tendenciją kultūros pavelde, kai DI naudojamas kaip priemonė vizualizacijoms ir interpretacijoms, o galutinę atsakomybę išlaiko žmonės.

    Prado muziejus šiuo projektu dar kartą parodo kryptį, kuria juda didžiosios galerijos: technologijas jos vis dažniau naudoja ne tik archyvavimui, bet ir žiūrovo patirčiai praturtinti. Užtemimo tema čia tampa proga priminti seną dailės tiesą: tai, ką matome, priklauso ne tik nuo drobės, bet ir nuo šviesos, kurioje ją žiūrime.

  • DI robotė „Ai-Da“ Oksforde skaitė eiles apie Dantę: kūrėjai atskleidė, kas iš tiesų kelia nerimą

    Poetė ir dailininkė iš metalo

    Humanoidinis robotas menininkas „Ai-Da“ Oksforde surengė viešą pasirodymą, kuriame skaitė eiles, sukurtas pasitelkiant dirbtinis intelektas. Renginys vyko Ashmolean muziejuje Oksfordo universitete, parodos, skirtos Dantės mirties 700 metų sukakčiai, kontekste.

    „Ai-Da“ pristatyta kaip ultrarealistinė humanoidinė sistema, galinti ne tik generuoti tekstą, bet ir kurti vizualųjį meną. Jos pasirodymas buvo sumanytas kaip kūrybinė reakcija į Dantės „Dieviškąją komediją“, kuri tapo vienu iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių kuriant naują tekstą.

    Kaip gimė eilės apie Dantę

    Robotas analizavo Dantės kūrybą ir, remdamasis kalbos rašmenimis, ritmika bei temomis, generavo originalų kūrinį. Tokie sprendimai paprastai remiasi dideliais tekstynais, statistiniais ryšiais tarp žodžių ir modelių gebėjimu atkurti stilių, tačiau pats turinys nėra tiesioginė citatų kopija.

    „Ai-Da“ kūrėjai pabrėžia, kad tokie pasirodymai pirmiausia skirti parodyti, kaip DI sistemos gali atkartoti žmonėms būdingas kūrybos formas. Praktikoje tai kelia ir klausimų dėl autorystės, šaltinių naudojimo bei to, kiek aiškiai auditorijai turi būti atskleista, kas yra žmogaus, o kas algoritmo darbas.

    Kūrėjų žinutė: ne apie robotų žmogiškumą

    Projekto iniciatorius Aidan Melleris teigė, kad „Ai-Da“ tekstų imitacija gali pasirodyti tokia įtikinama, jog klausytojui lengva pamiršti, kad prieš jį ne žmogus. Pasak jo, svarbiausia šio projekto išvada susijusi ne su tuo, kiek robotas tampa panašus į žmogų, o su tuo, kiek žmonių veiksmus galima aprašyti ir atkurti algoritmiškai.

    „Kai klausaisi, gali būti lengva pamiršti, kad bendrauji ne su žmogumi“, – sakė Aidan Melleris.

    Ši mintis atspindi platesnę tendenciją kūrybos rinkoje: DI vis dažniau naudojamas idėjų generavimui, stilistikos imitavimui, vizualinių sprendimų eskizavimui. Kartu vis garsiau diskutuojama apie skaidrumą, kūrėjų teises ir tai, kaip užtikrinti, kad auditorija nebūtų klaidinama dėl turinio kilmės.

    „Ai-Da“ atvejis tampa simboliniu pavyzdžiu, kaip technologijos įžengia į tradiciškai žmogui priskiriamas sritis. Tokie projektai skatina ne tik smalsumą, bet ir poreikį aiškiau apibrėžti taisykles, kai DI generuotas turinys patenka į muziejus, sceną ir viešąją erdvę.

  • Toruńą nufotografavo iki rekordų: 168 gigapikselių panorama atima žadą ir rodo detales

    Toruńą nufotografavo iki rekordų: 168 gigapikselių panorama atima žadą ir rodo detales

    Lenkijoje užfiksuotas naujas didelės raiškos fotografijos rekordas: fotografai Jadwiga ir Marek Czarneckiai sukūrė 168 gigapikselių panoramą, vaizduojančią Torunę. Kūrinys tapo didžiausia tokio tipo panorama šalyje ir, autorių teigimu, pateko į didžiausių pasaulio skaitmeninių panoramų dešimtuką.

    Panoramos dydis įspūdingas ne tik skaičiais: ją sudaro 168 066 520 000 pikselių, o galutiniai matmenys siekia 1 065 000 × 157 808 pikselių. Tokia raiška leidžia priartinus įžiūrėti smulkias detales, kurių iš įprastų nuotraukų ar net plika akimi nuo Vyslos krantinės dažnai nepastebėtumėte.

    Projektas buvo surinktas iš maždaug 3 500 atskirų kadrų, darytų vidutinio formato fotoaparatu „Fujifilm GFX 100 II“. Autoriai naudojo 500 mm objektyvą su 1,4 karto konverteriu, todėl efektyvus židinio nuotolis siekė 700 mm, o stabilumui užtikrinti pasitelkta robotizuota panoraminė galvutė.

    Didelė raiška turi ir praktinę kainą: tokiai panoramai sukurti prireikė galingo kompiuterio su „Intel“ i9 klasės procesoriumi, 128 GB operatyviosios atminties, kelių terabaitų SSD kaupiklių ir atskiros serverio talpos failų apdorojimui. Kad panorama būtų patogiai peržiūrima naršyklėje, galutinis vaizdas suskaidytas į milijonus mažesnių fragmentų, kurie įkeliami tik priartinus pasirinktą vietą.

    Nuotraukos darytos nuo Kępa Bazarowa apžvalgos taško, laikomo vienu klasikinių miesto panoramų „langų“. Dėl itin didelio detalumo priartinus galima matyti gotikinių mūrų faktūras, įžiūrėti laikrodžių rodykles bažnyčių bokštuose ir Senamiesčio rotušėje, o taip pat atskirti pavienius praeivius bulvare.

    Tai ne pirmas šios poros pasiekimas: 2020 metais jie buvo sukūrę 35 gigapikselių Torunės panoramą, kuri taip pat buvo minima tarp pasaulio lyderių. Šį kartą naujas darbas beveik penkis kartus pranoko ankstesnį, o projekto technologiniu partneriu tapo „FUJIFILM Polska“.

    Gigapikselinės panoramos pastaraisiais metais vis dažniau naudojamos ne vien kaip meniniai projektai, bet ir kaip skaitmeninės sklaidos įrankis miestams bei kultūros paveldui. Interaktyvūs vaizdai leidžia žiūrovams nuotoliniu būdu tyrinėti architektūrą ir urbanistinį reljefą, o kartu tampa efektyvia turizmo rinkodaros priemone, ypač kai turinys lengvai pasiekiamas mobiliajame telefone.

  • „Google“ Los Andžele atidaro pirmą DI meno muziejų: Dataland žada pojūčių audrą

    „Google“ Los Andžele atidaro pirmą DI meno muziejų: Dataland žada pojūčių audrą

    Los Andžele birželio 20 dieną duris atveria Dataland – pristatomas kaip pirmasis pasaulyje muziejus, visiškai dedikuotas dirbtinio intelekto generuojamam menui. Projektą kartu kuria „Google“ ir žinomas skaitmeninio meno kūrėjas bei režisierius Refikas Anadol. Organizatoriai žada ne įprastą galeriją, o erdvę, kuri realiu laiku keičiasi reaguodama į lankytojų buvimą.

    Muziejaus koncepcija remiasi vadinamuoju daugiapojūčiu patyrimu: vaizdus lydės garsai ir kvapai, o instaliacijos bus valdomos duomenų srautų bei skaičiavimų, vykstančių debesijoje. Tokie projektai pastaraisiais metais sparčiai plinta muziejuose ir parodų salėse, tačiau Dataland siekia sukurti nuolatinę infrastruktūrą būtent DI menui.

    Kas yra Dataland ir kuo išsiskiria?

    Dataland įkurtas „The Grand LA“ komplekse, kurį suprojektavo architektas Frankas Gehry. Skelbiama, kad muziejaus plotas viršija 2 300 kvadratinių metrų, o ekspozicijos turinys bus generuojamas ir atnaujinamas dinamiškai, o ne kabinamas kaip tradiciniai paveikslai.

    Pirmoji ekspozicija pavadinta „Machine Dreams: Rainforest“ ir, anot kūrėjų, realiu laiku generuos vaizdą itin didele raiška, paremtą gamtos duomenų rinkiniais. Esminė idėja – ne atkurti vieną statinį kūrinį, o sukurti nuolat kintantį skaitmeninį kraštovaizdį, kuris reaguoja į auditoriją.

    DI menas: kūryba ar technologinis triukas?

    DI generuojamas turinys jau kurį laiką skelia meno bendruomenę į dvi stovyklas. Kritikai pabrėžia autorystės ir originalumo problemas, ypač kai vaizdas sukuriamas trumpa tekstine užklausa, o modeliai apmokomi milžiniškais, ne visada aiškios kilmės duomenų rinkiniais.

    Šalininkai teigia, kad DI yra dar vienas įrankis, panašiai kaip fotografija ar kompiuterinė grafika, kurie pradžioje taip pat kėlė nepasitikėjimą. Dataland atidarymas, tikėtina, dar labiau sustiprins diskusiją apie tai, kur baigiasi technologija ir prasideda žmogaus kūrybinis sprendimas.

    „Google“ strategija ir investicijų kryptis

    „Google“ pastaraisiais metais spartina DI ekosistemos plėtrą: nuo modelių kūrimo iki debesijos infrastruktūros, skirtos didelio masto skaičiavimams. Dataland tampa ir viešosios nuomonės formavimo įrankiu, nes leidžia DI galimybes pristatyti ne per techninius pranešimus, o per emocinį patyrimą.

    Kartu su muziejumi startuoja ir kūrybinė programa „Dataland AI Artist Residency“. Skelbiama, kad keturiems atrinktiems menininkams bus skiriamos stipendijos po maždaug 23 000 eurų ir suteikiama prieiga prie kūrybinių DI įrankių bei mentorystės.

    Tokios rezidencijos vis dažniau tampa technologijų bendrovių ir kultūros institucijų bendradarbiavimo forma. Menininkams tai reiškia resursus ir auditoriją, o technologijų kūrėjams – galimybę testuoti, kaip DI įrankiai veikia realiuose kūrybiniuose procesuose ir kokių etinių ribų iš jų tikisi visuomenė.