Mokslininkai pademonstravo skraidantį mikrorobotą, sveriantį vos 1,29 gramo – šiek tiek daugiau nei sąvaržėlė. Jis gali stabiliai kyboti ore naudodamas savo jutiklius ir borto kompiuterį, taip pat manevruoti tarp kliūčių ir nusileisti ant gėlės.
Nors demonstracija truko tik apie 30 sekundžių, robotikos tyrėjams tai laikoma svarbiu žingsniu kuriant į vabzdžius panašius robotus, galinčius veikti ne tik laboratorijoje. Apie pasiekimą praneša „ZME Science“.
Šį prototipą sukūrė Masačusetso technologijos instituto (MIT) ir Kornelio universiteto tyrėjai. Skirtingai nei daug ankstesnių itin mažų skraidančių įrenginių, šiam nereikia išorinių laboratorinių kamerų, kurios nuolat sektų jo judesius ir „pasakytų“, kaip koreguoti skrydį.
Tokie išoriniai sekimo sprendimai tinka kontroliuojamoje aplinkoje, bet smarkiai riboja praktinį pritaikymą. Tuo tarpu robotas, galintis skraidyti „jausdamas“ aplinką pats, teoriškai galėtų veikti šiltnamyje ar net pavojingose vietose, pavyzdžiui, griūties zonoje.
Savo jutikliai ir kompiuteris
Naujajame robote integruoti trys miniatiūriniai jutikliai, matuojantys pagreitį, sukimąsi, aukštį ir judėjimą žemės atžvilgiu. Borto kompiuteris šiuos duomenis apdoroja ir skrydžio korekcijas apskaičiuoja maždaug 480 kartų per sekundę.
Tai svarbu dėl paties skrydžio mechanikos: roboto sparnai plazda maždaug 330 kartų per sekundę, todėl stabilumui palaikyti reikia itin greitų sprendimų. Visa elektronika sveria apie 244 miligramus – maždaug penktadalį visos roboto masės.
Kad įrenginys pakeltų papildomą svorį, tyrėjai pertvarkė dirbtinius „skrydžio raumenis“ ir padidino keliamąją galią 46 proc. Bandymuose robotas apie 10 sekundžių kybojo maždaug 7,6 cm aukštyje, naudodamas vien borto jutiklius ir skaičiavimus.
Per testus jis taip pat nuskrido tarp dviejų taškų, nutolusių maždaug 30,5 cm, o manevrą atliko per 7 sekundes. Tyrėjai nurodo, kad horizontalios padėties paklaida siekė apie 2,2 cm.
Nusileidimas ant gėlės – dar su žmogaus pagalba
Įspūdingiausioje demonstracijoje robotas manevravo aplink kliūtis ir nusileido ant saulėgrąžos. Visgi skrydis nebuvo visiškai autonominis: žmogus operatorius įrenginį valdė vairalazde, o per maždaug 30 sekundžių robotas įveikė apie 1,2 metro.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai gali atrodyti kuklūs, palyginti su komerciniais dronais. Tačiau dronai gali nešti galingus procesorius, kameras ir baterijas, o vabzdžio dydžio robotui visa tai tenka sutalpinti į gramų ir net miligramų ribas.
Ar ateityje padės apdulkinti augalus?
Viena iš galimų taikymo sričių – žemės ūkis, ypač šiltnamiuose, kur tokie mikrorobotai galėtų papildyti natūralius apdulkintojus. Bitės ir kiti vabzdžiai perneša žiedadulkes tarp žiedų, o tai būtina vaisiams ir sėkloms formuotis.
Šis prototipas demonstruoja dalį to, ko reikėtų tokiam pritaikymui: jis pakankamai lengvas, kad galėtų nusileisti ant trapių paviršių, o jutikliai leidžia tiksliai priartėti prie gėlės. Vis dėlto jis dar nemoka savarankiškai atpažinti žiedų, rinkti žiedadulkių ar pernešti jų tarp augalų.
Inžinerinių iššūkių išlieka ir daugiau: robotui vis dar reikalingas išorinis elektros maitinimas, o baterijos integravimas reikšmingai padidintų svorį. Ateities versijoms prireiktų ir pažangesnės navigacijos, kad įrenginys pats pasirinktų maršrutą ir apeitų kliūtis be žmogaus įsikišimo.
Be žemės ūkio, tokie miniatiūriniai skraidantys robotai ateityje galėtų tikrinti pramoninę įrangą ar patekti į apgadintus pastatus, padėdami gelbėtojams ieškoti žmonių. Kol kas tai laboratorinis prototipas, tačiau pats faktas, kad toks mažas įrenginys gali stabilizuoti skrydį „turėdamas smegenis viduje“, laikomas reikšmingu progresu.
Tyrėjai savo darbą aprašė arXiv išankstinės publikacijos serveryje paskelbtame straipsnyje.