Tag: Skydliaukė

  • Svoris auga be aiškios priežasties? Ne tik insulinoresistencija – įtakos turi ir vaistai, miegas bei stresas

    Jei svoris pradeda augti, nors mityba ir fizinis aktyvumas nepasikeitė, priežastis ne visada slypi „valios trūkume“. Tokiais atvejais papildomų kilogramų reikėtų ieškoti organizmo veikloje – nuo hormonų iki miego.

    Medicininės priežastys, siejamos su nepaaiškinamu svorio didėjimu, apima hormoninius ir medžiagų apykaitos sutrikimus, vartojamus vaistus, psichikos sveikatos problemas, miego sutrikimus, taip pat kai kurias bendrines ligas ar genetinius veiksnius.

    Dažniausiai minimos dvi kryptys – insulinoresistencija, kuri palengvina riebalinio audinio kaupimąsi, ir skydliaukės veiklos sulėtėjimas, galintis pristabdyti medžiagų apykaitą. Panašų efektą gali sukelti ir policistinių kiaušidžių sindromas, Kušingo sindromas ar pokyčiai menopauzės metu.

    Svarbu ir tai, kad svorio augimą ar vandens kaupimąsi audiniuose gali skatinti kai kurie plačiai vartojami vaistai. Tarp jų minimi gliukokortikosteroidai, antipsichoziniai ir antidepresiniai vaistai, taip pat hormoninė kontracepcija.

    Skydliaukė, hormonai ir vandens kaupimasis

    Hipotirozė (skydliaukės hormonų trūkumas) yra viena dažniausių hormoninių būklių, siejamų su neplanuotu svorio augimu. Kai skydliaukė gamina per mažai hormonų (tyrimuose tai dažnai pasireiškia padidėjusiu TSH), organizmo procesai tarsi „sulėtėja“.

    Dėl to krenta paros energijos poreikis ir lėtėja medžiagų apykaita – net ir laikantis įprastos, anksčiau svorį leidusios kontroliuoti mitybos, gali atsirasti energijos perteklius, kurį kūnas ima kaupti.

    Be to, didesnis skaičius svarstyklėse tokiu atveju ne visada reiškia vien riebalus. Dažna problema – patinimai ir skysčių susilaikymas, todėl svorio pokytis gali būti ir „vandens svoris“.

    Stresas, depresija ir miegas – nematomi veiksniai

    Ilgalaikis stresas, prastas miegas ar depresija gali tiesiogiai išbalansuoti hormonų reguliaciją. Tokie pokyčiai dažnai siejami su didesniu apetitu ir sutrikusia medžiagų apykaita.

    Depresija svorį gali veikti keliais būdais: daliai žmonių sumažėja energija ir motyvacija judėti, o kai kurie psichikos sveikatai gydyti skiriami vaistai gali didinti apetitą. Vis dėlto tai nereiškia, kad svoris būtinai augs kiekvienam.

    Miego sutrikimų kontekste išskiriama ir obstrukcinė miego apnėja. Nakties metu pasikartojantys kvėpavimo sustojimai ir miego fragmentacija organizmui sukelia metabolinį stresą, o tai siejama su hormonų pokyčiais – mažesniu leptino (sotumo hormono) ir didesniu grelino (alkio hormono) lygiu.

    Tokie pokyčiai gali stiprinti potraukį kaloringam maistui ir apsunkinti energijos valdymą. Prie viso to prisideda dienos nuovargis ir mažesnis judrumas, o tai ilgainiui gali skatinti tolesnį svorio augimą.

    Kai svorio augimas gali signalizuoti kitas ligas

    Neplanuotas svorio didėjimas kartais įvardijamas ir kaip galimas besivystančio 2 tipo diabeto ar širdies ir kraujagyslių ligų požymis. Kai kuriais atvejais jis siejamas ir su tam tikrais genetiniais sindromais, pavyzdžiui, Dauno ar Praderio–Willio.

    Retais atvejais tokie pokyčiai gali būti vertinami ir kaip galimas signalas apie kitus organizme vykstančius procesus, įskaitant onkologinius. Dėl to, jei svoris auga staigiai arba kartu atsiranda kiti neraminantys simptomai, svarbu pasitarti su gydytoju ir ieškoti priežasties ne spėliojant, o tiriantis.

  • 4 požymiai, kad lėtėja medžiagų apykaita: nuo svorio augimo iki nuolatinio šalčio

    Jaučiate, kad anksčiau veikę mitybos ar sporto įpročiai nebeduoda tokio pat efekto, o svoris pamažu auga? Specialistai sako, kad tai gali būti vienas iš ženklų, jog lėtėja medžiagų apykaita – tiksliau, mažėja organizmo energijos sunaudojimo greitis.

    Medžiagų apykaita – tai procesas, kai organizmas maistą ir skysčius paverčia energija, reikalinga kasdienėms veikloms ir audinių atstatymui. Kaip rašo „EatingWell“, kalbant apie „lėtą metabolizmą“ dažniausiai turimas omenyje bazinis medžiagų apykaitos greitis – kiek energijos kūnas sudegina ramybės būsenoje.

    Gydytojai pabrėžia, kad medžiagų apykaita per gyvenimą kinta ne visai taip, kaip įprasta manyti: ji labai aktyvi kūdikystėje, lėtėja vaikystėje, o įvertinus kūno dydį, dažnai išlieka gana stabili maždaug nuo 20 iki 60 metų. Po 60-ies ji paprastai ima mažėti palaipsniui.

    Vis dėlto bazinis medžiagų apykaitos greitis gali pradėti lėtėti ir anksčiau, o tai neretai susiję su amžiumi mažėjančia raumenų mase, hormonų pokyčiais ar skydliaukės veikla. Lėtėjanti medžiagų apykaita siejama su neplanuotu svorio augimu, o kartu gali didėti ir metabolinių ligų rizika.

    1. Svoris pamažu auga be aiškios priežasties

    Jei svarstyklės rodo vis daugiau, nors mitybos ar fizinio aktyvumo įpročiai, jūsų manymu, beveik nepasikeitė, tai gali signalizuoti apie mažėjantį energijos sudeginimą. Viena dažniausių priežasčių – su amžiumi mažėjanti raumenų masė.

    Raumenys yra metaboliškai aktyvūs: turint jų daugiau, organizmas sudegina daugiau kalorijų net ramybės metu. Tad jei suvartojamas kalorijų kiekis lieka panašus, o raumenų mažėja, gali susidaryti kalorijų perteklius ir svoris pradeda augti.

    Kita vertus, ne kiekvieną papildomą kilogramą galima nurašyti metabolizmui – vyresniame amžiuje dažnai nepastebimai atsiranda daugiau užkandžiavimo, didesnės porcijos ar daugiau „smulkių kąsnių“ per dieną. Specialistai primena, kad jėgos treniruotės bent du kartus per savaitę kartu su subalansuota mityba ir pakankamu baltymų kiekiu padeda pristabdyti raumenų nykimą.

    2. Silpnėja raumenų jėga

    Jei pastebite, kad darosi sunkiau pakelti daiktus, jaučiatės silpnesni arba matote mažiau raumenų „ryškumo“, tai gali būti raumenų masės mažėjimo požymis. Kartu su tuo dažnai mažėja ir bazinis medžiagų apykaitos greitis.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad labai mažo kaloringumo dietos gali situaciją pabloginti: jei organizmui trūksta energijos ir baltymų, jis gali pradėti „naudoti“ raumeninį audinį kaip kurą. O mažėjant raumenims, medžiagų apykaita dar labiau lėtėja.

    Raumenų masę galima auginti ir išlaikyti derinant pasipriešinimo treniruotes, pakankamą baltymų kiekį ir subalansuotą mitybą. Straipsnyje minimas orientyras – maždaug 1,2–1,6 gramo baltymų kilogramui kūno svorio per dieną, siekiant išsaugoti raumenis metant svorį.

    3. Perimenopauzė ar menopauzė

    Moterims medžiagų apykaitos pokyčius dažnai sustiprina perimenopauzė ir menopauzė, kai mažėja estrogenų kiekis. Tai gali lemti ne tik svorio augimą, bet ir riebalų persiskirstymą (dažniau pilvo srityje) bei raumenų masės mažėjimą.

    Estrogenai siejami su raumenų palaikymu ir atstatymu, todėl jų mažėjimas laikomas viena pagrindinių priežasčių, kodėl menopauzės laikotarpiu raumenų nykimas gali paspartėti. Tekste taip pat minimas terminas sarkopenija – su amžiumi susijęs raumenų masės mažėjimas.

    Kaip ir kitais atvejais, viena svarbiausių praktinių rekomendacijų – jėgos treniruotės bent du kartus per savaitę. Taip pat paminima, kad hormonų pakaitinė terapija kai kuriais atvejais gali padėti išsaugoti raumenų masę, ypač jei derinama su progresyviu krūvio didinimu, tačiau dėl tokio gydymo visuomet sprendžiama individualiai su gydytoju.

    4. Nuovargis, šalčio pojūtis ir vidurių užkietėjimas

    Jei nuolat trūksta energijos, dažnai šąlate, o virškinimas „sustingęs“, tai gali būti ženklas, kad medžiagų apykaitai įtakos turi ne tik gyvenimo būdas. Straipsnyje pabrėžiama, jog tokie simptomai gali pasireikšti esant nepakankamai skydliaukės veiklai (hipotirozei).

    Hipotirozės atveju skydliaukė išskiria per mažai hormonų (T3 ir T4), kurie padeda reguliuoti medžiagų apykaitą. Dėl to gali pasireikšti nuovargis, jautrumas šalčiui, svorio augimas, vidurių užkietėjimas ar sausa oda.

    Vis dėlto šie simptomai nebūtinai reiškia skydliaukės sutrikimą, tačiau jei jie vargina ilgiau, verta pasitarti su gydytoju ir, prireikus, atlikti tyrimus. Tekste pažymima, kad hipotirozė dažnesnė moterims ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Kas padeda palaikyti medžiagų apykaitą

    Nors amžiaus sustabdyti neįmanoma, dalį įpročių galime valdyti. Straipsnyje pabrėžiama, kad svarbu ne tik sporto valanda sporto klube, bet ir likusios dienos judėjimas – pasivaikščiojimai, lipimas laiptais, dažnesnės pertraukos nuo sėdėjimo.

    Taip pat rekomenduojama teikti prioritetą baltymams: jie padeda išlaikyti raumenis, o organizmas jų virškinimui paprastai sunaudoja daugiau energijos nei riebalams ar angliavandeniams. Kartu primenama, kad mityba turi būti subalansuota – vien baltymų neužtenka.

    Dar vienas akcentas – pusryčiai. Straipsnyje teigiama, kad jų praleidimas daliai žmonių gali „atsigręžti“ vėliau: sukelti cukraus svyravimus kraujyje, paskatinti rinktis mažiau maistingą maistą ir persivalgyti dienos eigoje.

    Galiausiai, jei svoris ima augti nepastebimai, gali padėti laikinas suvartojamų kalorijų sekimas – bent kelioms savaitėms. Tai leidžia pamatyti, ar nepadidėjo porcijos, užkandžiavimas ar, pavyzdžiui, alkoholio kiekis, kurį žmonės dažnai nuvertina.

  • Nuolat šąlate net po pledu? Gydytojai įvardijo 5 dažnas priežastis ir kada sunerimti

    Nuolat šąlate net po pledu? Gydytojai įvardijo 5 dažnas priežastis ir kada sunerimti

    Kada šaltis tampa signalu?

    Nuolatinis šalčio pojūtis, kai kiti jaučiasi komfortiškai, dažnai nurašomas „silpnesnei kraujotakai“ ar netinkamai aprangai. Tačiau medikai pabrėžia, kad svarbiausia įvertinti, kada tai prasidėjo, ar tai naujas pojūtis ir kokie kiti simptomai atsirado.

    Jei šąlate visą laiką, o ypač jei tai prasidėjo palyginti staiga, verta ieškoti konkrečios priežasties. Ilgai trunkantis šalčio pojūtis gali būti susijęs su skydliaukės funkcija, kraujodara, mityba, kraujagyslių reakcija į šaltį ar hormonų pokyčiais.

    Dažniausios medicininės priežastys

    Viena dažnų priežasčių – skydliaukės hormonų trūkumas, vadinamas hipotireoze. Skydliaukės hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, todėl jų sumažėjus organizmas lėčiau gamina energiją ir šilumą, o žmogus gali tapti jautresnis šalčiui.

    Hipotireozę neretai lydi ir kiti požymiai, pavyzdžiui, nuovargis, mieguistumas, svorio augimas, vidurių užkietėjimas, sausa oda ar plaukų slinkimas. Įprastai pirmasis tyrimas – TSH, o prireikus vertinami ir kiti skydliaukės rodikliai.

    Kita dažna priežastis – mažakraujystė, ypač susijusi su geležies stoka. Geležis reikalinga hemoglobinui, kuris perneša deguonį, todėl stokojant geležies gali varginti silpnumas, nuovargis, galvos skausmai, blyškumas, dusulys ar širdies plakimas, o daliai žmonių – ir nuolatinis šaltis.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad geležies papildų didelėmis dozėmis savarankiškai vartoti nereikėtų. Svarbu išsiaiškinti mažakraujystės priežastį, įvertinti feritino ir kitus geležies apykaitos rodiklius, o gydymą suderinti su specialistu.

    Nuolatinis šaltis gali būti ir per mažo energijos kiekio pasekmė. Tai dažniau pasitaiko smarkiai ribojant kalorijas, greitai krentant svoriui ar esant per mažai kūno masei, kai organizmas taupo energiją, o šilumos izoliacija dėl riebalinio audinio stokos sumažėja.

    Raynaudo reiškinys ir menopauzė

    Jei labiausiai šąla rankų ar kojų pirštai, o kontaktuojant su šalčiu jie pabąla, pamėlsta, vėliau parausta, galimas Raynaudo reiškinys. Jam taip pat būdingas tirpimas, dilgčiojimas ar skausmas, o epizodus gali provokuoti ne tik šaltis, bet ir stresas.

    Daliai žmonių šis reiškinys būna lengvas, tačiau ryškėjantys ar dažnėjantys simptomai, žaizdelės ant pirštų ar stiprus skausmas yra priežastis kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais svarbu atmesti kitas kraujagyslių ar autoimunines ligas.

    Temperatūros pojūčio svyravimai gali lydėti perimenopauzę ir menopauzę. Nors dažniausiai minimi karščio pylimai, po jų neretai atsiranda šaltas prakaitas ir ryškus atšalimo jausmas, siejamas su hormonų pokyčiais ir termoreguliacijos ypatumais.

    Jei šaltį lydi nuovargis, staigus svorio pokytis, odos sausumas, plaukų slinkimas, užsitęsęs blyškumas, dusulys, širdies permušimai ar mėnesinių ciklo pokyčiai, delsti nereikėtų. Priklausomai nuo situacijos, gydytojas gali skirti bendrą kraujo tyrimą, geležies apykaitos ir skydliaukės funkcijos tyrimus.

    Jeigu šalčio pojūtis pasitaiko tik retkarčiais, dažniausiai pakanka pasirūpinti šiltesne apranga, judėjimu ir mitybos režimu. Tačiau nuolat šąlant net šiltoje aplinkoje, tai gali būti svarbus organizmo siunčiamas signalas, kurį verta patikrinti.

  • Jodas ir smegenys: gydytojai įspėja, kada trūkumas pavojingiausias ir kiek jo reikia iš tikrųjų

    Jodas ir smegenys: gydytojai įspėja, kada trūkumas pavojingiausias ir kiek jo reikia iš tikrųjų

    Kodėl jodas toks svarbus?

    Jodas dažnai prisimenamas tik tada, kai atsiranda problemų su skydliauke, tačiau jo organizmui reikia visą gyvenimą. Be jodo skydliaukė negali pagaminti hormonų, kurie daro įtaką medžiagų apykaitai, energijos naudojimui, kūno augimui ir brendimui.

    Esminė jodo funkcija – dalyvauti skydliaukės hormonų tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) gamyboje. Šie hormonai svarbūs ir termoreguliacijai, ir daugeliui procesų, nuo kurių priklauso kasdienė savijauta.

    Ką trūkumas daro kūnui ir protui?

    Kai jodo gaunama per mažai, skydliaukė turi dirbti intensyviau, kad palaikytų hormonų gamybą. Ilgainiui, ypač esant ryškiam ir užsitęsusiam trūkumui, gali didėti skydliaukė, vystytis struma ir hipotirozė.

    Jodo poveikis smegenims dažniausiai yra netiesioginis: trūkstant jodo mažėja skydliaukės hormonų gamyba, todėl lėtėja daugelis organizmo procesų. Žmonės gali jausti nuovargį, mieguistumą, sunkiau susikaupti ir greičiau pavargti nuo protinio darbo.

    „Jodas nėra tiesioginis smegenų kuras, tačiau be jo skydliaukė negamina hormonų, kurie būtini normaliai nervų sistemos veiklai“, – aiškina gydytojai, vertindami dažniausiai pasitaikančius nusiskundimus dėl suprastėjusios savijautos.

    Kiek jodo reikia ir kam rizika didžiausia?

    Žmogaus organizmas pats jodo nesintetina, todėl jo būtina gauti su maistu. Suaugusiam žmogui dažniausiai rekomenduojama apie 150 mikrogramų per parą, nėštumo metu poreikis didėja iki maždaug 220 mikrogramų, o žindant – iki maždaug 290 mikrogramų.

    Didžiausias dėmesys skiriamas nėščiosioms, žindančioms ir kūdikiams, nes ankstyvuoju laikotarpiu intensyviai vystosi nervų sistema. Jodo trūkumas šiuo metu siejamas su didesne rizika, kad sutriks skydliaukės hormonų pusiausvyra, o tai gali turėti įtakos vaisiaus ir vaiko raidai.

    Naujesni moksliniai vertinimai rodo, kad lengvas ar vidutinis jodo trūkumas ne visada tiesiogiai ir vienareikšmiškai atsispindi skydliaukės funkcijos rodikliuose visose grupėse. Vis dėlto tai nėra signalas numoti ranka, nes individuali rizika priklauso nuo amžiaus, mitybos, nėštumo, gretutinių ligų ir jodo šaltinių kasdienybėje.

    Praktikoje svarbu laikytis principo, kad jodo turi būti nei per mažai, nei per daug. Perteklinis jodo vartojimas, ypač savarankiškai pasirenkant dideles papildų dozes, taip pat gali išprovokuoti skydliaukės veiklos sutrikimus, todėl papildus saugiausia rinktis tik įvertinus situaciją su sveikatos priežiūros specialistu.

    Daugiausia jodo paprastai suteikia jūrinė žuvis ir kitos jūros gėrybės, taip pat pieno produktai ir kiaušiniai. Augalinės kilmės produktuose jodo kiekiai labiau svyruoja, nes stipriai priklauso nuo dirvožemio, kuriame augo augalai.

    Lietuvoje jodo profilaktikai svarbus sprendimas buvo valgomosios druskos jodavimas, taip pat jodu papildyti kūdikių maisto produktai ir rekomendacijos nėščiosioms. Gydytojai primena, kad pasivaikščiojimai prie jūros, nors ir malonūs, mitybos jodu nepakeičia, nes jodo aerozolių ore kiekiai paprastai per maži realiam poreikiui užtikrinti.

  • Nieaiški dilgėlinė kankina metus: gydytojai įvardijo, ką ji gali išduoti apie sveikatą

    Nieaiški dilgėlinė kankina metus: gydytojai įvardijo, ką ji gali išduoti apie sveikatą

    Dilgėlinė dažnai prasideda staiga: ant odos iškyla niežtintys, rausvi, įvairaus dydžio pūkšlės, kurios per kelias valandas ar parą pranyksta ir netrukus atsiranda kitoje vietoje. Ūminės dilgėlinės atveju priežastį neretai pavyksta atsekti, pavyzdžiui, po infekcijos, vaistų ar kontakto su dirgikliu.

    Visai kita situacija, kai simptomai tęsiasi ilgiau nei šešias savaites. Tokiais atvejais kalbama apie lėtinę dilgėlinę, o daliai pacientų nustatoma lėtinė spontaninė dilgėlinė, kai konkretaus sukeliančio veiksnio patikimai įvardyti nepavyksta. Tyrimai rodo, kad reikšmingai daliai sergančiųjų priežastis taip ir lieka neaiški.

    Lėtine spontanine dilgėline serga tiek vyrai, tiek moterys, tačiau moterims ji pasitaiko dažniau, ypač 30–40 metų amžiaus grupėje. Liga gali užsitęsti kelerius metus, nors daliai žmonių bėrimai laikui bėgant išnyksta ir be specifinio gydymo.

    Kokie simptomai turėtų suneraminti?

    Pagrindinis simptomas yra intensyvus niežėjimas ir migruojantys odos pūkšlės. Kartu neretai pasitaiko angioedema, tai yra gilesnių audinių tinimas, dažniausiai veide, lūpose, akių vokuose ar galūnėse. Patinusios vietos gali būti skausmingos, karštos, paraudusios.

    Kai kurie žmonės taip pat skundžiasi stipriu nuovargiu, odos deginimo pojūčiu, virškinimo sutrikimais ar širdies plakimu. Nors dažniausiai lėtinė spontaninė dilgėlinė nėra pavojinga gyvybei, ypač svarbu skubiai kreiptis pagalbos, jei tinimas apima gerklę ar gerklas ir atsiranda dusulys.

    Kodėl priežasties rasti taip sunku?

    Šiuolaikinis paaiškinimas siejamas su netinkamu putliųjų ląstelių suaktyvėjimu odoje, kai jos išskiria histaminą ir sukelia pūkšles. Tačiau kodėl ši reakcija įsijungia be aiškaus dirgiklio, ne visada pavyksta nustatyti, todėl diagnostika dažnai remiasi tikėtiniausių priežasčių atmetimu.

    Specialistai vis dažniau pabrėžia autoimuninių procesų svarbą. Tyrimuose nurodoma, kad maždaug 30–50 proc. sergančiųjų lėtine spontanine dilgėline randami autoantikūnai, galintys skatinti histamino išsiskyrimą ir palaikyti uždegiminę reakciją odoje.

    Viena dažniausiai minima sąsaja yra autoimuninis skydliaukės uždegimas, dar vadinamas Hashimoto liga. Skirtinguose tyrimuose anti-TPO ir anti-TG antikūnų paplitimas tarp moterų, sergančių lėtine spontanine dilgėline, svyruoja plačiai, o daliai pacienčių pradėjus gydyti skydliaukės funkcijos sutrikimą, odos simptomai susilpnėjo.

    Kita kryptis yra lėtinis, kartais nepastebimas uždegimas organizme. Aptariami dantų ir periodonto uždegimai, sinusų ar tonzilių infekcijos, taip pat skrandžio gleivinės uždegimas, susijęs su Helicobacter pylori bakterija. Kai kuriais atvejais pašalinus uždegimo židinį, dilgėlinės eiga palengvėja.

    Stresas ir gyvenimo kokybė

    Pastarųjų metų apžvalgos rodo, kad ilgalaikis stresas gali sustiprinti lėtinės spontaninės dilgėlinės simptomus. Tai siejama su streso hormonų poveikiu organizmui ir galimu putliųjų ląstelių aktyvinimu odoje, todėl daliai žmonių susiformuoja uždaras ratas: bėrimai kelia stresą, o stresas dar labiau blogina bėrimus.

    Praktikoje ši liga dažnai paveikia miegą, darbingumą ir socialinį gyvenimą, nes nuolatinis niežėjimas vargina ir trukdo susikaupti. Klinikiniai tyrimai rodo, kad lėtinė spontaninė dilgėlinė siejama su prastesne gyvenimo kokybe ir didesne nerimo bei nuotaikos sutrikimų rizika, todėl kai kuriems žmonėms praverčia ir psichologinė pagalba.

    Ūminės dilgėlinės atveju gydytojas dažniausiai apsiriboja išsamia apklausa ir apžiūra, ieškant ryšio su infekcijomis, naujais vaistais ar aiškiais dirgikliais. Jei simptomai užsitęsia, tyrimų apimtis parenkama individualiai, dažnai pradedant nuo bendrų kraujo tyrimų ir uždegimo rodiklių, o vėliau, pagal situaciją, vertinant skydliaukės, alergijos ar kitus galimus veiksnius.

    Pirmo pasirinkimo gydymas paprastai yra antros kartos antihistamininiai vaistai, kurie rečiau sukelia mieguistumą. Jei jų nepakanka, gydytojas gali koreguoti dozes ar trumpam skirti kitų vaistų, o sunkesniais atvejais svarstomas biologinis gydymas ar imuninę sistemą moduliuojantys preparatai, sprendimą priimant specializuotoje grandyje.

    Gydytojai pabrėžia, kad savarankiškas eksperimentavimas su vaistais ar griežtomis dietomis, neįvertinus realių priežasčių, ne visada duoda naudos. Jei bėrimai kartojasi ilgiau nei šešias savaites, dažnai pasireiškia tinimai arba simptomai trikdo kasdienį gyvenimą, verta kreiptis į dermatologą ar alergologą ir susidaryti aiškų diagnostikos bei gydymo planą.

  • Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Skydliaukė gamina hormonus, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies darbą, žarnyno veiklą, kūno temperatūros pojūtį ir energijos lygį. Kai hormonų gaminama per mažai arba per daug, simptomai dažnai būna nespecifiniai ir primena stresą, miego sutrikimus ar kitas ligas. Dėl to dalis žmonių ilgai ieško priežasties, nors problemos šaltinis gali būti būtent skydliaukė.

    Skydliaukės hormonų trūkumas vadinamas hipotiroze, o dažniausia jos priežastis yra autoimuninė Hashimoto liga, kai imuninė sistema palaipsniui pažeidžia liaukos audinį. Hipotirozė taip pat gali išsivystyti po skydliaukės operacijos, po gydymo radioaktyviuoju jodu ar radioterapijos, esant ryškiam jodo disbalansui ar vartojant tam tikrus vaistus. Rečiau problema kyla ne skydliaukėje, o ją reguliuojančiose struktūrose, pavyzdžiui, hipofizėje.

    Priešinga būklė yra hipertirozė, kai hormonų perteklius pagreitina daugelį organizmo procesų. Dažniausia jos priežastis yra Graveso liga, kai antikūnai skatina skydliaukę gaminti per daug hormonų. Hipertirozę taip pat gali sukelti autonomiški skydliaukės mazgai, kurie hormonus ima gaminti nepriklausomai nuo reguliavimo signalų, arba tam tikri skydliaukės uždegimai.

    Praktikoje žmones labiausiai klaidina tai, kad simptomai neretai persidengia su kasdieniais negalavimais. Nerimas, nemiga, nuolatinis nuovargis, panikos epizodai, širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis ar viduriavimas gali turėti daug skirtingų priežasčių. Panašiai ir hipotirozė dažnai pasireiškia ne vienu aiškiu ženklu, o bendru savijautos blogėjimu, todėl vien simptomų sąrašo diagnozei nepakanka.

    Jei įtariamas skydliaukės sutrikimas, dažniausiai pradedama nuo TSH tyrimo, o rezultatą vertinant kartu nustatomas laisvasis T4, kai kuriais atvejais ir laisvasis T3. Toks derinys padeda ne tik patvirtinti sutrikimą, bet ir suprasti, ar tai hipotirozė, ar hipertirozė. Svarbu, kad tyrimus ir jų reikšmę visada vertintų gydytojas, atsižvelgdamas į simptomus ir bendrą sveikatos būklę.

    Priežasčiai patikslinti diagnostika gali būti papildyta antikūnų tyrimais, tokiais kaip anti-TPO, anti-TG ar TRAb, o prireikus atliekamas ir skydliaukės echoskopinis tyrimas. Reikėtų žinoti, kad TSH ir hormonų rodiklius gali keisti ūmios infekcijos, lėtinės ligos, intensyvus fizinis krūvis, mitybos būklė, taip pat vartojami vaistai ar papildai. Dėl to savarankiškas rezultatų interpretavimas internete neretai klaidina.

    Retais atvejais, ypač autoimuninių skydliaukės ligų fone, funkcija gali svyruoti, ir žmogus gali pereiti nuo hipertirozės prie hipotirozės ar atvirkščiai. Tai aiškinama skirtingų antikūnų, veikiančių TSH receptorių, pusiausvyros pokyčiais: vieni antikūnai skatina hormonų gamybą, kiti ją slopina. Tokia eiga yra ne dažna, tačiau medicinos literatūroje aprašyta ir gali apsunkinti ilgalaikį gydymo sureguliavimą.

    Gydytojai primena, kad įtarti skydliaukės sutrikimus verta tada, kai simptomai užsitęsia, progresuoja arba blogina kasdienę veiklą, ypač jei kartu atsiranda svorio pokyčių, širdies ritmo sutrikimų ar ryškus temperatūros netoleravimas. Ankstyvas ištyrimas leidžia greičiau pradėti gydymą ir sumažinti komplikacijų riziką, pavyzdžiui, širdies ritmo sutrikimų ar ilgalaikių medžiagų apykaitos pokyčių.

  • Jarmužas grįžta į virtuvę: geležies daugiau nei mėsoje, bet ne visiems jis tinka

    Dar visai neseniai jarmužas daugeliui buvo tik lėkštės dekoracija ar retas priedas prie pietų. Pastaraisiais metais ši lapinė daržovė vėl atrandama iš naujo: ją vis dažniau renkasi sveikos mitybos šalininkai, o receptuose ji keliauja į salotas, troškinius ir kokteilius.

    Jarmužas priklauso kopūstinių šeimai ir išsiskiria tamsiai žaliais, garbanotais lapais. Jis vertinamas dėl maistinių medžiagų gausos, o ypač dėl geležies, vitaminų ir antioksidantų, kurie siejami su širdies bei imuninės sistemos palaikymu.

    Istorija senesnė, nei atrodo

    Istoriškai jarmužas Europoje žinomas šimtmečius: jis buvo auginamas dėl atsparumo šalčiui ir galimybės ilgiau išsilaikyti. Tokios savybės lėmė, kad tai buvo patogi daržovė vėsesnio klimato regionuose, kai šviežių produktų pasirinkimas žiemą būdavo ribotas.

    Kai kuriose virtuvėse jarmužas naudotas ne tik maistui, bet ir dėl ryškios spalvos, kuri tiko natūraliam dažymui. Šiandien jis grįžta jau kitu formatu: ne kaip būtinybė, o kaip sąmoningas pasirinkimas, paremtas mitybos mokslo žiniomis.

    Kuo jarmužas išsiskiria mityboje

    Jarmuže yra geležies, tačiau augalinė geležis įsisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės produktuose. Praktikoje tai reiškia, kad verta jarmužą derinti su vitamino C turinčiais produktais, pavyzdžiui, paprika, citrusais ar uogomis, nes tai gali pagerinti geležies pasisavinimą.

    Ši daržovė taip pat siejama su vitaminais A, C ir K, kurie svarbūs regėjimui, imuninei sistemai ir kaulų būklei. Be to, jarmuže yra skaidulų, kurios padeda virškinimui ir ilgesniam sotumui, todėl jis dažnai pasirenkamas lengvesnei kasdienei mitybai.

    Kada jarmužą reikėtų riboti?

    Ne visiems jarmužas yra vienodai tinkamas. Kopūstinių šeimos daržovėse esantys goitrogenai kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs dėl sąsajų su jodo apykaita, todėl turint skydliaukės sutrikimų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Atsargumas dažnai rekomenduojamas ir žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, nes lapinėse daržovėse gali būti daugiau oksalatų. Tokiais atvejais svarbu individualus vertinimas, o ne universalios taisyklės.

    Kaip skaniai panaudoti virtuvėje

    Žalias jarmužas dažnai naudojamas salotoms, tačiau jo lapai gali būti kietesni, todėl juos verta trumpai pamasažuoti su alyvuogių aliejumi ir citrinos sultimis. Taip sušvelnėja tekstūra ir kartumas, o skonis tampa švaresnis.

    Termiškai apdorotas jarmužas tinka troškiniams, makaronams ar kaip garnyras su česnaku. Taip pat populiarūs orkaitėje kepti jarmužo traškučiai, kai norisi traškios užkandžio alternatyvos, o kokteiliuose jis dažnai maišomas su vaisiais, kad skonis būtų švelnesnis.

  • Suvalgykite 2 braziliškus riešutus per dieną: kuo jie naudingi skydliaukei, širdžiai ir nuotaikai

    Braziliški riešutai, nors dažnai taip vadinami, iš tiesų yra Amazonėje augančio didžiulio medžio sėklos. Mitybos požiūriu jos išsiskiria ypač didele seleno koncentracija, todėl neretai minimos kaip paprastas būdas papildyti šio mikroelemento atsargas.

    Selenas žmogaus organizmui svarbus dėl kelių priežasčių, tačiau dažniausiai akcentuojama jo reikšmė skydliaukės veiklai. Šis mineralas reikalingas fermentams, kurie padeda aktyvinti skydliaukės hormonus, o taip pat prisideda prie antioksidacinės apsaugos, mažinančios oksidacinį stresą.

    Specialistai pabrėžia, kad braziliški riešutai yra vienas turtingiausių seleno šaltinių maiste, todėl su jais lengva peržengti saugias ribas. Dėl to dažniausiai rekomenduojama apsiriboti 1–2 riešutais per dieną, o didesnes porcijas rinktis tik įvertinus visą mitybą ir papildų vartojimą.

    Be seleno, šiose sėklose yra nesočiųjų riebalų, skaidulų, baltymų, magnio, fosforo, cinko ir vitamino E. Toks derinys siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, nes nesočiosios riebalų rūgštys ir antioksidantai gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo.

    Pastebima ir sąsaja su emocine savijauta: seleno trūkumas moksliniuose tyrimuose siejamas su didesne prastesnės nuotaikos ir nerimo simptomų rizika. Vis dėlto tai nereiškia, kad braziliški riešutai yra depresijos gydymo priemonė, tačiau subalansuotoje mityboje jie gali būti viena iš pagalbinių detalių.

    Svarbu įvertinti ir rizikas. Žmonėms, turintiems alergiją riešutams, reikėtų būti atsargiems, nes alerginės reakcijos gali būti stiprios, nepaisant to, kad techniškai tai sėklos. Taip pat atsargumo reikia sergant inkstų ligomis ar vartojant seleno papildus, nes seleno perteklius gali būti toksiškas.

    Kasdienybėje braziliškus riešutus paprasčiausia valgyti vienus, tačiau juos galima smulkinti ir berti ant košės, jogurto ar varškės. Dėl švelnaus, kremiško skonio jie tinka ir kepiniams, o saikinga porcija gali tapti patogiu įpročiu, papildančiu racioną vertingomis medžiagomis.

  • Šiuos požymius lengva nurašyti stresui: taip gali prasidėti skydliaukės nepakankamumas

    Šiuos požymius lengva nurašyti stresui: taip gali prasidėti skydliaukės nepakankamumas

    Nuolatinis nuovargis, prastesnė koncentracija ar prislėgta nuotaika dažnai nurašomi įtampai ir pervargimui. Tačiau daliai žmonių tai gali būti ankstyvi skydliaukės nepakankamumo požymiai, ypač jei simptomai tęsiasi savaites ar mėnesius ir pamažu stiprėja.

    Skydliaukė, esanti kaklo priekyje, gamina hormonus tiroksiną (T4) ir trijodtironiną (T3), kurie veikia energijos apykaitą, kūno temperatūrą, širdies ritmą, žarnyno veiklą ir nervų sistemą. Jų gamybą reguliuoja hipofizė, išskirdama tirotropinį hormoną TSH, todėl būtent šis rodiklis dažniausiai tampa pirmuoju žingsniu įtariant sutrikimą.

    Skydliaukės nepakankamumas vystosi tada, kai hormonų gaminama per mažai. Dažniausia priežastis yra autoimuninė Hashimoto liga, kai imuninė sistema palaipsniui pažeidžia skydliaukės audinį. Sutrikimą taip pat gali lemti skydliaukės operacijos, gydymas radioaktyviuoju jodu, uždegimai ar kai kurie vaistai.

    Vienas dažniausių signalų yra užsitęsęs silpnumas: žmogus gali miegoti pakankamai, bet vis tiek jaustis be energijos. Neretai atsiranda mieguistumas dieną, greitesnis nuvargimas fizinio krūvio metu, sulėtėję judesiai ar reakcijos.

    Kartu gali pasireikšti vadinamoji smegenų migla: sunkiau susikaupti, lėčiau apdorojama informacija, dažniau pamirštami žodžiai ar smulkios užduotys. Daliai žmonių ryškėja nuotaikos svyravimai ar prislėgtumas, tačiau vien šie simptomai dar nereiškia, kad problema tikrai skydliaukėje.

    Skydliaukės hormonai dalyvauja šilumos gamyboje, todėl jiems sumažėjus dažnas žmogus ima aiškiai labiau šalti nei aplinkiniai. Būdingas šaltų rankų ir pėdų pojūtis, poreikis rengtis šilčiau net įprastoje patalpos temperatūroje. Ypač reikėtų suklusti, jei tai naujas pojūtis ir jis sutampa su kitais negalavimais.

    Dar vienas dažnas klausimas yra svoris. Skydliaukės nepakankamumas gali prisidėti prie svorio augimo, tačiau paprastai tai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios staiga atsiranda keliolika ar kelios dešimtys papildomų kilogramų. Dažnai dalį pokyčio lemia skysčių ir druskų susilaikymas, o ne vien riebalinio audinio didėjimas.

    Ant odos ir plaukų taip pat gali atsispindėti sulėtėjusi medžiagų apykaita: oda tampa sausesnė, šiurkštesnė ir vėsesnė, plaukai gali prarasti blizgesį, silpnėti ar slinkti, nagai dažniau lūžinėti. Kai kuriems žmonėms pasireiškia veido, ypač vokų, paburkimas.

    Sulėtėjus žarnyno veiklai gali varginti vidurių užkietėjimas, pilnumo jausmas, pūtimas, lėtesnis virškinimas. Vien šie simptomai dar nėra specifiniai, tačiau jų derinys su nuovargiu, šalimu ir odos pokyčiais yra priežastis pasitarti su gydytoju.

    Įtariant pirminį skydliaukės nepakankamumą, pagrindinis tyrimas yra TSH. Jei TSH padidėjęs, dažnai papildomai tiriamas laisvasis T4, o antikūnai prieš skydliaukės peroksidazę (anti-TPO) gali padėti patvirtinti autoimuninę kilmę. Laisvasis T3 daugeliu atvejų nėra būtinas vien diagnozei nustatyti.

    Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei keli simptomai tęsiasi ilgiau, stiprėja arba ima trukdyti kasdienai. Jau gydomiems žmonėms svarbu savarankiškai nekeisti levotiroksino dozės, o, sugrįžus simptomams, atlikti tyrimus ir korekcijas aptarti su specialistu. Tinkamai parinktas gydymas dažniausiai leidžia ligą sėkmingai kontroliuoti, tačiau tam reikia reguliarumo.

  • Žali graikiniai riešutai su medumi: naminis sirupas, kuriam priskiriamas poveikis skydliaukei

    Žali graikiniai riešutai – dar nesunokę, žalia luobele padengti vaisiai – dažniausiai renkami vasaros pradžioje, kol jų vidus dar minkštas ir lengvai praduriamas adata ar mediniu pagaliuku. Būtent tokiu metu jie dažniau naudojami naminiams sirupams, užpilams ar uogienėms, nes vėliau kietėjantis kevalas ir ruduojanti šerdis keičia ir skonį, ir apdorojimo galimybes.

    Vienas populiariausių būdų – supjaustytus žalius riešutus užpilti skystu medumi ir kelias savaites laikyti sandariai uždarytame inde. Praktikoje rekomenduojama indą laikyti tamsesnėje, vėsesnėje vietoje, o turinį periodiškai pamaišyti, kad riešutai tolygiai pasidengtų medumi ir nepradėtų pelyti paviršiuje.

    Ruošiant tokį užpilą svarbi higiena: stiklainį verta gerai išplauti ir iškaitinti, o pjaustant riešutus mūvėti pirštines, nes jų sultys stipriai dažo odą. Taip pat būtina stebėti, ar nevyksta intensyvi fermentacija ir nesikaupia dujos, nes dėl to indą gali tekti trumpam atidaryti.

    Kas iš tiesų yra žali riešutai?

    Žali graikiniai riešutai vertinami dėl biologiškai aktyvių medžiagų: polifenolių ir taninų, taip pat įvairių vitaminų bei mineralų. Skirtingai nei brandūs riešutai, jie dažniau siejami ne su riebalų profiliu, o su kartesnėmis, sutraukiančiomis medžiagomis, kurios atsiskleidžia būtent ankstyvoje brandoje.

    Dažnai kartojamas teiginys, kad žali riešutai yra jodo šaltinis ir dėl to esą tiesiogiai padeda skydliaukės veiklai. Tačiau jodo kiekiai augaliniuose produktuose gali labai skirtis priklausomai nuo dirvožemio, o skydliaukės sutrikimų atveju savarankiškas jodo vartojimas be gydytojo vertinimo gali būti netinkamas.

    Apie sveikatos pažadus – atsargiai

    Namuose ruošiami riešutų ir medaus sirupai dažnai pristatomi kaip priemonė koncentracijai, imunitetui ar net cholesterolio rodikliams gerinti. Moksliškai vertinant, tokie teiginiai paprastai nėra įrodyti vienam konkrečiam naminiam receptui, o poveikį sveikatai labiau lemia bendra mityba, miegas, streso kontrolė ir gydytojo paskirtas gydymas.

    Medus pats savaime yra cukrų turintis produktas, todėl jo kiekį verta riboti žmonėms, kurie serga cukriniu diabetu ar stebi suvartojamo cukraus kiekį. Taip pat atsargumo reikia alergiškiems riešutams ar bičių produktams, nes reakcijos gali būti stiprios.

    Kaip laikyti ir vartoti?

    Po kelių savaičių ar maždaug po 40 dienų užpilą dažnai nusunkiama, o skystis supilstomas į butelius ir laikomas vėsiai, tamsiai. Likę riešutai kartais panaudojami kitiems gaminiams, tačiau svarbu įvertinti, ar produktas nesurūgo, neįgavo nemalonaus kvapo ir ar laikytas tinkamomis sąlygomis.

    Jei kyla abejonių dėl skydliaukės, koncentracijos sutrikimų ar nuolatinių negalavimų, saugiausia sprendimų ieškoti su šeimos gydytoju ar endokrinologu. Naminiai užpilai gali būti įdomi kulinarinė tradicija, bet neturėtų pakeisti diagnozės ir gydymo.