Tag: Šlapynių atkūrimas

  • Brazilijoje atgaivinta buvusi ganykla: per 25 metus pasodinta 840 000 medžių, sugrįžo tapyrai

    Brazilijoje buvusi galvijų ganykla per kelis dešimtmečius virto atkuriama ekosistema, kurioje vėl aptinkami pietų Amerikos tapyrai, regione nematyti daugiau nei šimtmetį. Pokytį nulėmė ilgalaikis miško atkūrimas, šlapynių tvarkymas ir kryptinga laukinių gyvūnų sugrąžinimo programa.

    Projektas įgyvendintas Guapiassu rezervato teritorijoje, Rio de Žaneiro valstijoje. Šioje vietovėje šeima, prisidėdama prie gamtotvarkos specialistų darbo, per 25 metus nuosekliai atkūrė buvusias žemės ūkio naudmenas, sodindama vietines medžių rūšis ir stiprindama suskaidytų miško plotų jungtis.

    Viešai skelbta, kad pirmaisiais intensyviais etapais buvo pasodinta apie 840 000 medžių maždaug 607 hektarų plote. Vėliau nurodyta, kad bendras pasodintų sodinukų skaičius perkopė 1 000 000, o atkuriamų ir saugomų teritorijų apimtis išaugo iki maždaug 710 hektarų.

    Vien medžių atsodinimo nepakako, todėl buvusiose ganyklose imtasi ir kraštovaizdžio atkūrimo. Suformavus žemės pylimus, atnaujinus dalį vandens srautų ir sukūrus naujus vandens telkinius, teritorijoje ėmė atsirasti šlapynėms būdingi biotopai, svarbūs tiek augalijai, tiek gyvūnijai.

    Nors buveinės būklė gerėjo, tapyrai patys į istorinį arealą grįžti negalėjo dėl kelių, žemdirbystės plotų ir miškų fragmentacijos. Skelbiama, kad Rio de Žaneiro valstijoje jie nebuvo fiksuojami nuo 1914 metų, todėl populiacijai atkurti reikėjo aktyvaus perkėlimo ir priežiūros.

    2017 metais į atkurtą mišką buvo išleisti pirmieji keli tapyrai, o jų judėjimas ir adaptacija stebėti naudojant radijo antkaklius bei fotospąstus. Stebėsena leido įvertinti, ar gyvūnai randa maisto, kaip naudojasi buveine ir ar geba išvengti žmogaus veiklos rizikų.

    Vėlesni stebėjimai parodė, kad tapyrai įsitvirtino: jie minta vietiniais augalais ir atlieka svarbų vaidmenį miško atsinaujinimui, platindami sėklas. Taip pat fiksuoti laukinėje gamtoje gimę jaunikliai, kas laikoma vienu svarbiausių ženklų, jog populiacija gali tvariai augti.

    Guapiassu pavyzdys išryškina, kad ekosistemų atkūrimas dažnai yra kompleksinis darbas, apimantis ne tik miško atsodinimą, bet ir vandens režimo sugrąžinimą bei ryšių tarp miško masyvų atkūrimą. Tai ypač svarbu ten, kur buveines ilgą laiką skaidė infrastruktūra ir intensyvus žemės naudojimas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad laukinių gyvūnų sugrąžinimas visada reikalauja ilgalaikių duomenų: būtina stebėti mirtingumą, veisimąsi, konfliktų su žmogumi rizikas ir genetinę įvairovę. Tokios iniciatyvos tampa vis aktualesnės ir dėl klimato kaitos, nes atkuriami miškai padeda stabilizuoti vietinį mikroklimatą ir vandens apytaką.

  • Eurokomisarė Roswall: ES aplinkos politika turi tapti gynybos strategijos dalimi – štai kodėl

    Eurokomisarė Roswall: ES aplinkos politika turi tapti gynybos strategijos dalimi – štai kodėl

    Kodėl gamta siejama su saugumu?

    Europos Sąjungos aplinkos politika turėtų būti vertinama kaip svarbi Europos gynybos strategijos dalis, sako Europos Komisijos narė Jessika Roswall, atsakinga už aplinką, vandens atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką. Pasak jos, klimato kaitos padariniai ir gamtos išteklių trūkumas vis dažniau tampa ne vien ekologine, bet ir saugumo problema.

    Komisarė pabrėžia, kad Europos valstybės turi „sujungti taškus“ ir matyti, jog aplinkosauga, ekonomika ir gynyba yra susijusios. Jos teigimu, biodiverstiteto nykimas, pasėlių praradimai, potvyniai ir sausros gali kelti sisteminę riziką visuomenės stabilumui.

    „Vanduo nėra tik išteklius. Jo reikia kasdieniam gyvenimui, energijos gamybai ir maisto produkcijai, o kai jo ima trūkti, tai tampa ir mūsų saugumo grėsme“, – sakė Jessika Roswall.

    Vanduo, maistas ir priklausomybės

    Roswall akcentuoja, kad vandens stygius jau dabar didina įtampas pasaulyje, o ilgėjant sausrų periodams auga migracijos ir konfliktų rizika. Europoje tai reiškia didesnį spaudimą infrastruktūrai, žemės ūkiui ir energijos sistemoms, kurios vis labiau priklauso nuo stabilių gamtinių sąlygų.

    Ji taip pat atkreipia dėmesį į strategines priklausomybes nuo išorės tiekimo grandinių: kai sutrinka trąšų, energijos ar žaliavų importas, iškart kyla kainos, o tai smogia ūkininkams ir vartotojams. Tokie sukrėtimai, pasak komisarės, parodo, kad ekonominis atsparumas ir nacionalinis saugumas neatsiejami nuo išteklių politikos.

    „Priklausomybė visada kainuoja. Tai matome energijos, kritinių žaliavų ir žemės ūkio įvesties priemonių grandinėse“, – sakė Jessika Roswall.

    Pelkės kaip gynybos priemonė

    Kaip vieną ryškesnių pavyzdžių Roswall mini diskusijas Lenkijoje, Suomijoje ir Lietuvoje dėl nusausintų durpynų atkūrimo rytiniuose pasienio regionuose. Idėja grindžiama dviem tikslais: mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, atkurti ekosistemas ir kartu sukurti natūralias kliūtis, galinčias apsunkinti sunkiosios karinės technikos judėjimą.

    Komisarės teigimu, šlapynių atkūrimas gali tapti papildoma priemone šalia tradicinių sienos apsaugos sprendimų, ypač ten, kur reljefas leidžia formuoti pelkėtą, sunkiai įveikiamą ruožą. Lietuvoje, pasak jos, šiuo klausimu bendradarbiauja ir aplinkos, ir gynybos sričių institucijos.

    Žiedinė ekonomika ir strateginė autonomija

    Roswall pabrėžia, kad Europos atsparumui svarbus ne tik gamtos atkūrimas, bet ir mažesnė priklausomybė nuo pirminių, iš gamtos išgaunamų žaliavų. Todėl Europos Komisija rengia Žiedinės ekonomikos aktą, kurį planuojama pristatyti 2026 metais, siekiant paskatinti antrinių žaliavų rinką ir didinti perdirbtų medžiagų naudojimą.

    Pasak komisarės, ši kryptis turėtų sumažinti importo poreikį ir padėti Europai efektyviau panaudoti jau turimus išteklius. Ji taip pat pripažįsta, kad perdirbtos žaliavos šiandien dažnai brangesnės už pirmines, todėl reikės sprendimų, kurie sustiprintų verslo logiką ir paskatintų paklausą.

    „Turime sukurti aiškų pagrindą antrinėms medžiagoms, nes pirminės žaliavos šiandien pigesnės, bet jos tampa vis retesnės ir vis dažniau naudojamos kaip spaudimo priemonė“, – sakė Jessika Roswall.

    Komisarės vertinimu, būtent čia būtinas platesnis požiūrio pokytis: vartotojams, politikams ir verslui reikės greičiau pereiti prie sprendimų, kurie mažina išteklių švaistymą, stiprina tiekimo grandinių patikimumą ir kartu didina saugumą.