Kelias nuo Barbadoso iki Harlemo
Mabel Doyle Keaton gimė Barbadose, o paauglystėje su šeima persikėlė į Niujorką, Harlemo rajoną. XX amžiaus pradžioje tai buvo viena svarbiausių afroamerikiečių bendruomenių, kurioje augo ir pilietinių teisių judėjimai.
Tapusi JAV piliete, ji pasirinko slaugą ir baigė mokslus Freedmen’s Hospital slaugos mokykloje Vašingtone. Ši įstaiga buvo tarp nedaugelio, kuriose tuo metu realiai atsivėrė galimybė mokytis juodaodėms studentėms.
Tačiau diplomas nereiškė lygių galimybių: dauguma ligoninių atsisakydavo priimti afroamerikietes slaugytojas į etatines pareigas. Dažniausiai joms likdavo privačios slaugės darbas pas pasiturinčius pacientus.
Kova su tuberkulioze ir sveikatos nelygybe
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje tuberkuliozė smogė ypač skaudžiai, o segregacija sveikatos sistemoje reiškė, kad daugybė juodaodžių pacientų apskritai nepatekdavo į gydymo įstaigas. Tokia padėtis stiprino mirtingumą ir gilino socialinę atskirtį.
1920 metais Staupers kartu su afroamerikiečių gydytojais Louisu T. Wrightu ir Jamesu Wilsonu prisidėjo kuriant Booker T. Washingtono sanatoriją Harleme. Ji tapo svarbiu centru bendruomenei, o Staupers perėmė slaugos personalo organizavimą ir vadybą.
Vėliau ji gilino žinias Filadelfijoje ir grįžusi į Niujorką ėmėsi sistemingesnės analizės, ko labiausiai trūksta Harlemo gyventojų sveikatos priežiūrai. Tai padėjo pagrįsti sprendimus ir pritraukti institucijų dėmesį, o Staupers ilgam įsitvirtino kaip viena ryškiausių sveikatos teisingumo gynėjų.
Kaip buvo pralaužta kariuomenės segregacija
1934 metais Staupers tapo Nacionalinės diplomuotų spalvotųjų slaugytojų asociacijos vykdomąja sekretore. Organizacija vienijo kvalifikuotas slaugytojas, kurios dėl rasinės diskriminacijos dažnai nebuvo priimamos į pagrindines profesines struktūras.
Antrojo pasaulinio karo metu JAV kariuomenei skubiai reikėjo medicinos personalo, tačiau taisyklės ribojo juodaodžių slaugytojų priėmimą. Laikotarpiu, kai frontuose augo sužeistųjų skaičius, toks ribojimas tapo vis sunkiau pateisinamas net pragmatiškai.
Staupers viešai kėlė klausimą, kodėl valstybė svarsto prievarta šaukti baltąsias moteris, jei tūkstančiai kvalifikuotų juodaodžių slaugytojų savanoriškai prašosi į tarnybą. Ji inicijavo nacionalinę laiškų kampaniją prezidentui Franklinui D. Rooseveltui ir Kongresui, o jos poziciją palaikė ir pirmoji ponia Eleanor Roosevelt.
„Kodėl versti tarnauti nenorinčias, jei yra pasirengusių ir kvalifikuotų?“, – sakė Mabel Staupers.
1945 metais JAV kariuomenė ir karinis laivynas panaikino rasinius apribojimus slaugytojų korpusuose, atverdami kelią tarnybai nepriklausomai nuo rasės. Šis sprendimas tapo vienu iš ryškesnių lūžių, kai pilietinių teisių argumentai sutapo su karo meto realybe.
Po karo pokyčiai tęsėsi: 1948 metais Amerikos slaugytojų asociacija pradėjo priimti afroamerikietes į savo gretas. 1951 metais Staupers prisidėjo prie sprendimo išformuoti atskirą juodaodžių slaugytojų organizaciją, nes oficialios durys pagaliau buvo atvertos.
Tais pačiais 1951 metais ji gavo NAACP Spingarno medalį už pasiekimus ir lyderystę. Vėliau Staupers paskelbė atsiminimus „No Time for Prejudice“, kuriuose aprašė ir asmeninę patirtį, ir platesnį JAV sveikatos sistemos desegregacijos kontekstą.
Mabel Keaton Staupers mirė 1989 metais, sulaukusi 99 metų. Jos palikimas dažnai minimas kalbant apie tai, kaip profesinės bendruomenės, viešas spaudimas ir politinės sąjungos gali pakeisti valstybines institucijas.
