Šluoteliniai flioksai, dar vadinami šluoteliniais liepsneliais, pastaraisiais metais vėl grįžta į gėlynus. Tai ilgaamžės, šalčiui atsparios daugiametės gėlės, kurios puikiai dera ir senoviškuose, ir šiuolaikiniuose natūralistiniuose želdynuose. Dėl kvapo ir ryškių žiedynų jie dažnai tampa vienu ryškiausių vasaros akcentų.
Dažniausiai šie flioksai užauga maždaug iki 70–120 centimetrų, o jų žiedynai būna tankūs ir gausūs. Spalvų pasirinkimas platus – nuo baltos ir švelniai rausvos iki violetinės ar sodrios purpurinės. Žydėjimas įprastai tęsiasi nuo liepos iki rugpjūčio, o nužydėjusius žiedynus pašalinus, dalis veislių gali pražysti pakartotinai ankstyvą rudenį.
Kur sodinti, kad nesirgtų?
Flioksams labiausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta ir derlinga, humusinga, vidutiniškai drėgna, bet vandens neužmirkstanti dirva. Per sausrą jie prasčiau auga ir trumpiau žydi, o ilgai laikantis drėgmei bei prastai vėdinant, didėja grybinės kilmės ligų rizika.
Vienas svarbiausių priežiūros principų – neper tankus sodinimas. Palikus maždaug 40–50 centimetrų atstumą tarp kerų, oras geriau cirkuliuoja, lapija greičiau išdžiūsta po lietaus, o tai padeda sumažinti miltligės ir kitų dėmėtligių tikimybę. Laistant verta vandenį pilti prie šaknų, o ne ant lapų, ypač šiltais vakarais.
Kaip dauginti ir kada sėti?
Šluoteliniai flioksai paprastai laikomi patikimais ir visiškai atspariais šalčiui mūsų klimato sąlygomis. Paprasčiausias būdas dauginti – kero dalijimas pavasarį arba rudenį, kai augalas nepatiria karščio streso. Taip galima išsaugoti veislės savybes ir atjauninti pernelyg sutankėjusius kerus.
Jei flioksai auginami iš sėklų, jos dažnai sėjamos vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį tiesiai į dirvą, kad per žiemą patirtų natūralią stratifikaciją. Tokiu atveju pavasarį daigai gali būti tvirtesni, tačiau reikia įvertinti, kad iš sėklų išaugę augalai ne visada tiksliai pakartoja veislės požymius, ypač jei šalia auga keli skirtingi flioksai.
Ne tik į vazą, bet ir į lėkštę
Flioksai vertinami ir kaip skintos gėlės, ilgiau išlaikančios dekoratyvumą namuose. Tačiau dalį sodininkų nustebina kita detalė: šluotelinio fliokso žiedlapiai gali būti valgomi ir naudojami patiekalų puošybai. Jie dažniausiai apibūdinami kaip švelnaus, lengvai salstelėjusio skonio, todėl tinka vasaros salotoms, desertams ar gėrimams.
„Valgomi yra tik žiedlapiai, o stiebų, lapų ir šaknų vartoti nereikėtų“, – pabrėžia sodininkystės specialistai, primindami, kad skirtingos augalo dalys gali turėti nepageidaujamų medžiagų. Svarbu rinktis tik augalus, kurie nebuvo purkšti cheminėmis apsaugos priemonėmis, ir prieš naudojimą žiedus kruopščiai nuplauti.
Botanikos istorijoje įdomi ir paties pavadinimo kilmė: genties vardas Phlox siejamas su graikišku žodžiu, reiškiančiu liepsną. Taip augalas pavadintas dėl ryškių, ugnį primenančių laukinių formų spalvų, kurios iš tolo išsiskiria gėlyne.
