CP v2

Tag: Smegenų plastiškumas

  • Tyrimas: aklieji ir muzikantai aukščiau skiria tonus – jų smegenyse mažiau „vidinio triukšmo“

    Naujame tyrime nustatyta netikėta sąsaja tarp žmonių, apakusių ankstyvoje vaikystėje, ir reginčių muzikantų: abi grupės geriau nei kiti atskiria garso aukštį (toną). Tyrėjai teigia, kad šį pranašumą lemia ne jautresnės ausys, o tai, kaip smegenys apdoroja garsą.

    Rezultatai publikuoti žurnale „Journal of Neuroscience“, o tyrime dalyvavo devyni žmonės, apakę iki 2 metų, ir 18 reginčių dalyvių. Abiejose grupėse buvo skirtingo muzikinio pasirengimo žmonių, todėl mokslininkai galėjo įvertinti ir muzikos mokymosi įtaką klausai.

    Klausos suvokimas priklauso nuo daugelio etapų – nuo to, kaip vidinė ausis užfiksuoja dažnius, iki to, kaip smegenys iš garso „ištraukia“ prasmę. Tyrėjai aiškina, kad vieni žmonės geriau girdi dėl didesnio selektyvumo, kiti – dėl didesnio nuoseklumo, kai sistema panašiai reaguoja į tą patį garsą kiekvieną kartą.

    Būtent ši nuoseklumo savybė tyrime išryškėjo kaip svarbi: mažesnis vadinamasis vidinis triukšmas (atsitiktiniai svyravimai, kaip smegenys apdoroja tą patį signalą) leidžia patikimiau atskirti labai panašius tonus.

    Du klausos testai ir svarbus skirtumas

    Dalyviai atliko dvi užduotis. Vienoje reikėjo aptikti toną foniniame triukšme – ši užduotis padeda įvertinti, kaip skirtingus dažnius apdoroja vidinė ausis (cochlea).

    Kitoje užduotyje dalyviai turėjo nuspręsti, kuris iš dviejų tonų yra aukštesnis. Tai labiau susiję su tuo, kaip smegenys interpretuoja garso informaciją.

    Tyrėjai nustatė, kad ankstyvoje vaikystėje apakę žmonės buvo pranašesni už reginčius dalyvius būtent tono aukščio atskyrimo užduotyje, bet ne tono aptikimo triukšme teste. Tai leidžia manyti, kad pranašumas kyla iš smegenų apdorojimo pokyčių, o ne iš geresnio pirminio garso „pagavimo“ ausimis.

    Kas yra „vidinis triukšmas“ ir kuo jis svarbus

    Norėdami tiksliau paaiškinti, kas lemia skirtumus, mokslininkai pasitelkė matematinį modelį. Jis parodė, kad geresnis tono aukščio skyrimas siejasi su mažesniu vidiniu triukšmu – tai yra su nuoseklesniu ir patikimesniu garso apdorojimu.

    Dar viena išvada nustebino pačius tyrėjus: panašus mechanizmas matomas ir pas reginčius muzikantus. Muzikinis lavinimas, panašu, taip pat mažina vidinį triukšmą, todėl jų reakcijos į garsus būna nuoseklesnės nei žmonių, kurie neturi nei ankstyvo apakimo patirties, nei intensyvesnio muzikinio rengimo.

    Ką tai gali reikšti ateityje

    Tyrėjai šias įžvalgas sieja su smegenų plastiškumu – gebėjimu prisitaikyti prie aplinkos ir patirties. Jei tam tikros patirtys ar treniruotės gali „sureguliuoti“ smegenų apdorojimą taip, kad sumažėtų vidinis triukšmas, teoriškai tai galėtų padėti kurti tikslingas klausos ar orientacijos treniruotes.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad dar neaišku, kiek treniruočių reikia, kurie klausos patirties aspektai yra svarbiausi ir kaip tai priklauso nuo amžiaus, kada prarandamas regėjimas ar pradedama mokytis muzikos. Toliau bus tiriama, ar šis pranašumas pasireiškia ir sudėtingesnėse, kasdienėse klausos situacijose.

  • Mokslininkai atskleidė, ką sapnuoja aklieji: atsakymas priklauso nuo to, kada prarado regą

    Sapnai dažnai atrodo kaip kasdienybės tęsinys, kuriame matome žmones, vietas ir įvykius. Tačiau regėjimo neturintys žmonės sapnus patiria kitaip, o svarbiausias skirtumas priklauso nuo to, ar žmogus buvo aklas nuo gimimo, ar regėjimą prarado vėliau.

    Tyrimai rodo, kad sapnų turinys remiasi patirtimi ir pojūčiais, kuriuos smegenys gauna budrumo metu. Kai regos informacijos nėra, smegenys sapnams „suranda“ kitus šaltinius ir sustiprina kitus jutimus.

    Kas vyksta, kai žmogus aklas nuo gimimo?

    Žmonės, kurie niekada neregėjo, nekaupia vizualinių prisiminimų, todėl jų sapnuose paprastai nebūna vaizdinių scenų. Tokiuose sapnuose dominuoja garsai, prisilietimai, kvapai, skoniai, kūno pojūčiai ir emocijos.

    Tai nereiškia, kad sapnai būna blankesni ar mažiau prasmingi. Aklas nuo gimimo žmogus sapne gali patirti įprastas situacijas, atpažinti artimuosius pagal balsą, žingsnius ar prisilietimą ir „jausti“ aplinką per pojūčių visumą.

    Ką sapnuoja vėliau regėjimą praradę žmonės?

    Kitaip yra tiems, kurie regėjo vaikystėje ar suaugę, o vėliau apako. Jie jau būna sukaupę vizualinių prisiminimų, todėl sapnuose gali išlikti žmonių veidai, vietų vaizdai ir kitos regimos detalės.

    Vis dėlto laikui bėgant sapnų vaizdingumas gali keistis. Ilgą laiką negaunant naujos regos informacijos, sapnai dažniau ima remtis klausa, lytėjimu ir kitais pojūčiais, o vizualinė dalis gali silpnėti.

    Ką tai sako apie smegenų darbą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad sapnai atspindi tai, kaip smegenys apdoroja turimą patirtį ir jutiminę informaciją. Regėjimo nebuvimas nereiškia sapnų nebuvimo, tiesiog jų „medžiaga“ sudaryta iš to, kas žmogui prieinama kasdienybėje.

    Šios įžvalgos siejasi ir su platesnėmis neuromokslų išvadomis apie smegenų plastiškumą. Netekus vieno jutimo, kiti gali tapti svarbesni, o sapnai tampa dar vienu langeliu stebėti, kaip smegenys prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio.