Naujas tyrimas rodo, kad vienas garsiausių ledynmečio plėšrūnų, iltinis katinas Smilodon fatalis, prieš išnykdamas galėjo susidurti ne tik su aplinkos pokyčiais, bet ir su rimtomis sveikatos problemomis. Mokslininkai aptiko požymių, leidžiančių įtarti dažnesnes įgimtas deformacijas ir galimą kraujomaišą nykstančiose populiacijose.
Smilodon fatalis buvo stambus pasalomis medžiojęs plėšrūnas, galėjęs sverti apie 270 kilogramų. Ši rūšis išnyko paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 12 000 metų, kai Šiaurės Amerikoje sparčiai keitėsi klimatas ir nyko stambiųjų žolėdžių, nuo kurių priklausė plėšrūnai, gausa.
Tyrėjai analizavo Los Andžele esančių La Brea dervos duobių fosilijas ir ištyrė daugiau nei 3 700 slankstelių. Šie kaulai priskirti mažiausiai 849 skirtingiems Smilodon fatalis individams, todėl tai tapo viena didžiausių tokio tipo anatominių analizių, leidžiančių vertinti ne pavienius atvejus, o bendras populiacijos tendencijas.
Ką parodė slankstelių tyrimas
Naudodami optinius metodus ir kompiuterinės tomografijos tyrimus mokslininkai ieškojo traumų, ligų ir genetinių defektų pėdsakų. Slanksteliuose rasta įvairių patologijų, įskaitant požymius, būdingus lėtiniams uždegimams, taip pat užfiksuota daugiau nei 200 įgimtų slankstelių apsigimimų ir beveik 50 suaugusių slankstelių atvejų.
Be to, identifikuoti trys individai, kurių juosmeninėje stuburo dalyje aptikta požymių, siejamų su stuburo nervų navikais. Nors absoliutus skaičius atrodo nedidelis, pagal tirtų pavyzdžių proporciją tyrėjai apskaičiavo apie 353 atvejus 100 000 individų, o tai yra labai didelis rodiklis, palyginti su žmogaus populiacijomis.
„Dervos ištekos buvo spąstai mėsėdžiams: įklimpęs stambus žolėdis pritraukdavo plėšrūnus ir maitėdas, kurie patys įstrigdavo dideliais kiekiais“, – teigiama tyrime.
Kaip tai galėjo prisidėti prie išnykimo
Mokslininkai pabrėžia, kad tokios įgimtos deformacijos ir galimi navikai galėjo reikšmingai mažinti gyvūnų judrumą ir medžioklės sėkmę. Šiuolaikinių gyvūnų pavyzdžiai rodo, kad panašūs stuburo nervų navikai dažnai sukelia skausmą, raumenų nykimą ir šlubavimą, o tai plėšrūnui reiškia prastesnes galimybes sumedžioti grobį.
Tyrėjai neatmeta, kad blogėjanti sveikata galėjo lemti ir elgsenos pokyčius. Jei gyvūnui sunkiau medžioti, jis gali dažniau rizikuoti, pavyzdžiui, bandydamas pasinaudoti lengvu grobiu, įklimpusiu dervoje, nors tai didina tikimybę pačiam žūti.
Kraujomaišos hipotezė, anot autorių, išlieka tikėtina, tačiau ją galutinai patvirtinti sudėtinga, nes iš La Brea radinių paprastai neišlieka minkštieji audiniai, o DNR analizė tokiu atveju beveik neįmanoma. Vis dėlto didesnis įgimtų defektų dažnis dažnai siejamas su mažėjančiomis, izoliuotomis populiacijomis.
Pamoka šiandienos gamtai
Šis darbas primena, kad rūšių nykimą gali lemti ne vienas veiksnys, o jų derinys: mažėjantis skaičius, genetinės įvairovės praradimas, ligos ir aplinkos pokyčiai. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašios rizikos išlieka ir šiandien, kai dėl buveinių nykimo bei klimato kaitos daugelio rūšių populiacijos fragmentuojasi, o genetinė įvairovė mažėja.
Tyrime taip pat primenama, kad analogiški signalai fiksuoti ir kitų ledynmečio gyvūnų istorijoje. Pavyzdžiui, kai kurių amžinajame įšale rastų mamutų genetiniai duomenys rodo didelį kraujomaišos lygį prieš išnykimą, o tai galėjo didinti paveldimų sutrikimų ir ligų riziką.
Smilodon fatalis atvejis, mokslininkų teigimu, yra dar vienas argumentas, kodėl gamtosaugos politikoje svarbu ne tik saugoti buveines, bet ir užtikrinti populiacijų junglumą. Kuo mažesnė ir labiau izoliuota populiacija, tuo greičiau gali didėti genetinių defektų tikimybė ir mažėti atsparumas ligoms.