Vėjo energetika laikoma vienu svarbiausių būdų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau ji turi ir šalutinį poveikį gamtai. Viena dažniausiai įvardijamų problemų – paukščių žūtys susidūrus su vėjo jėgainių mentėmis.
Kritikai vėjo turbinas neretai vadina danguje besisukančiomis giljotinomis, ypač ten, kur jos pastatytos paukščių migracijos keliuose ar plėšriųjų paukščių buveinėse. Ilgą laiką atrodė, kad patikimas sprendimas bus tik brangios sistemos, tokios kaip radarais valdomi sustabdymai ar kitos sudėtingos technologijos.
Kodėl paukščiai nepamato mentės?
Nors daugeliui atrodo paradoksalu, dideli paukščiai, įskaitant erelius, vis tiek gali neįvertinti pavojaus. Tyrėjai aiškina, kad greitai besisukančių menčių galai juda labai dideliu greičiu, todėl vizualiai susidaro neryškus, permatomas vaizdas.
Šis efektas literatūroje siejamas su judesio suliejimu: paukščiui besisukantis objektas tampa sunkiai atpažįstamas kaip kietas barjeras. Situaciją gali apsunkinti ir paukščių regos ypatybės – daliai rūšių svarbi periferinė rega, o tiesiai priekyje esantys objektai ne visada pastebimi pakankamai anksti.
Smøla eksperimentas: viena juoda mentė
Norvegijoje esančiame Smøla vėjo jėgainių parke, kuris yra svarbi baltauodegių jūrinių erelių teritorija, buvo išbandytas netikėtai paprastas sprendimas. Ant dalies turbinų vieną iš trijų menčių nudažius juodai, besisukantis vaizdas tapo kontrastingesnis ir labiau pastebimas.
Vietoje blankios, sunkiai įžiūrimos „dėmės“ ore paukščiams susiformavo aiškesnis, pulsuojantis kontrasto signalas, leidžiantis greičiau atpažinti kliūtį. Tokia idėja iš esmės nekeičia turbinų konstrukcijos, bet keičia tai, kaip jos matomos skrendant.
Ilgesnį laiką stebint rezultatus, fiksuotas reikšmingas paukščių žūčių sumažėjimas. Publikuotuose duomenyse nurodyta, kad bendras susidūrimų skaičius vidutiniškai krito apie 71,9 proc., o baltauodegių jūrinių erelių atvejais bandymo vietose registruotas žūčių sumažėjimas iki nulio.
Nors vieno sprendimo negalima automatiškai pritaikyti visoms vietovėms, Smøla atvejis parodė, kad ne visada būtinos brangiausios priemonės. Praktikoje tai gali tapti viena iš efektyviausių rizikos mažinimo priemonių ten, kur svarbi paukščių apsauga, o vėjo energijos plėtra neišvengiama.