Viešojoje erdvėje pasirodžius žinioms apie pirmuosius Žemės ūkio ministerijos svarstomus pokyčius, dalis sodininkų bendruomenių sako pasigendančios aiškumo, ar griežtėjanti kontrolė ir administraciniai reikalavimai nebus nukreipti į pačius smulkiausius žemės naudotojus. Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija tvirtina, kad diskusijose apie žemės ūkį ši grupė dažnai lieka paraštėse.
Lietuvoje yra registruota daugiau kaip 220 000 mėgėjų sodo sklypų, esančių žemės ūkio paskirties teritorijose. Tai reiškia, kad sodininkams tiesiogiai svarbūs sprendimai dėl žemės naudojimo, teritorijų planavimo, aplinkosaugos reikalavimų, infrastruktūros ir regionų plėtros.
Sodininkų bendrijos nėra vien poilsio teritorijos: tūkstančiuose sklypų auginami vaisiai, uogos, daržovės ir kita produkcija. Dalis derliaus suvartojama šeimose, dalis perduodama artimiesiems, o dalis realizuojama vietoje, todėl tai prisideda prie vietos maisto grandinės, nors statistikoje ne visada matoma.
Infrastruktūra, kuri lieka ant žmonių pečių
Asociacija pabrėžia, kad mėgėjų sodų sklypų savininkai paprastai negali pretenduoti į tiesiogines žemės ūkio išmokas ar daugelį investicinių priemonių, skirtų profesionaliems ūkiams. Pasak sodininkų atstovų, klausimas nėra apie subsidijas už kiekvieną lysvę, o apie tai, kodėl nėra taiklesnių priemonių bendrajai infrastruktūrai.
Daugelyje sodų teritorijų dešimtmečiais kaupėsi kelių būklės, vandentvarkos, melioracijos, lietaus nuvedimo, elektros tinklų ir nuotekų tvarkymo problemos. Bendruomenės dažnai jas sprendžia savo lėšomis, nors šios teritorijos yra regionų gyvenamosios struktūros dalis ir jose realiai gyvena žmonės.
Asociacijos vertinimu, dabartinė paramos sistema yra labiau pritaikyta stambesniems ūkio subjektams, o smulkūs žemės naudotojai lieka už daugelio instrumentų ribų. Dėl to, pasak sodininkų, diskusijoje apie kaimo plėtrai skiriamas lėšas reikėtų kalbėti ir apie infrastruktūrą ten, kur žmonės kasdien prižiūri žemę.
Įstrigę tarp savivaldybių ir ministerijos
Sodininkų bendrijos sako susiduriančios su instituciniu vakuumu: savivaldybėse neretai argumentuojama, kad sodų teritorijos yra žemės ūkio paskirties žemėje, todėl sprendimai turėtų ateiti iš Žemės ūkio ministerijos. Tačiau, anot bendrijų atstovų, pačioje ministerijoje sodininkų balsas ne visada girdimas.
„Negalime būti reikalingi tik tada, kai reikia laikytis žemės naudojimo reikalavimų, tačiau nereikalingi tada, kai kalbama apie finansavimą, infrastruktūrą ir regionų plėtrą“, – sakė Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Juozas Ravinis.
Kas slypi už kovos su sofos ūkininkais?
Ministrui viešojoje diskusijoje kalbant apie kovą su vadinamaisiais sofos ūkininkais, sodininkai pripažįsta į tai žiūrintys jautriai. Jų teigimu, jei akcentas bus dedamas į papildomus patikrinimus ir formalius reikalavimus mažiausiems, natūraliai kyla klausimas, ar sodininkų bendruomenės netaps lengviausiu taikiniu.
„Pagal tokį apibūdinimą beveik visi galėtume būti pavadinti sofos ūkininkais, nors realiai prižiūrime žemę ir auginame maistą. Matant, kad nauji reikalavimai krypsta į pačius smulkiausius, kyla klausimas, kas laukia 220 000 sodų sklypų savininkų“, – sakė J. Ravinis.
Asociacija taip pat atkreipia dėmesį į atstovavimo problemą: žemės ūkio ir kaimo politikos klausimai dažnai pirmiausia derinami su didžiosiomis sektoriaus organizacijomis. Tuo metu sodininkai, nors jų sklypai yra žemės ūkio paskirties žemėje ir juos tiesiogiai veikia reguliavimas, į konsultacijas įtraukiami ne visada.
2026 metų rugpjūčio 24 dieną asociacija pranešė oficialiai besikreipusi į Ministrą Pirmininką, prašydama užtikrinti platesnį skirtingų žemės naudotojų atstovavimą formuojant žemės ūkio ir kaimo politiką. Tarp siūlymų minimas dalyvavimas strateginio plano įgyvendinimo stebėsenos formatuose ir finansavimo priemonių pritaikymas bendrajai sodų infrastruktūrai.
„Mes neprašome privilegijų. Prašome elementaraus dalyko, kad daugiau kaip 220 000 sodų sklypų turinti bendruomenė būtų matoma ten, kur sprendžiami žemės naudojimo, kaimo, regionų ir infrastruktūros klausimai“, – sakė J. Ravinis.