Tag: Smurtiniai žaidimai

  • Ar brutalūs vaizdo žaidimai didina smurtą? APA: masinių šaudynių su jais sieti nėra pagrindo

    Diskusija, ar brutalūs vaizdo žaidimai skatina smurtą realiame gyvenime, nesiliauja jau ne vieną dešimtmetį. Vis dėlto Amerikos psichologų asociacijos (APA) atnaujintoje pozicijoje pabrėžiama: nėra mokslinio pagrindo teigti, kad smurtiniai žaidimai būtų susiję su tokiais smurto aktais kaip masinės šaudynės.

    Dokumente „Resolution on Violent Video Games. The February 2020 Revision to the 2015 Resolution“ įspėjama, kad supaprastinimai „nes jis žaidė“ gali nukreipti dėmesį nuo kitų, svarbesnių rizikos veiksnių. Kitaip tariant, vieno patogaus paaiškinimo paieška gali trukdyti matyti sudėtingesnį paveikslą.

    Tai nereiškia, kad žaidimai visai nedaro įtakos elgesiui. APA apibendrina, jog tyrimuose yra gana nuosekliai fiksuojamas ryšys tarp smurtinių žaidimų ir agresijos rodiklių – pavyzdžiui, agresyvesnio elgesio, agresyvaus nusiteikimo ar agresyvių minčių – taip pat mažesnio prosocialaus elgesio, empatijos ir moralinio įsitraukimo.

    Čia svarbus vienas niuansas, kurį dažnai praleidžia viešos diskusijos: agresija ir smurtas nėra tas pats. Psichologijoje agresija apima siekį pakenkti (pvz., stumdymą, mušimą), o smurtas siejamas su sunkiais sužalojimais ar mirtimi – todėl ne kiekviena agresija virsta smurtu.

    Ką rodo metaanalizės apie agresiją

    Vienoje dažnai cituojamų metaanalizių „Metaanalysis of the relationship between violent video game play and physical aggression over time“, publikuotoje žurnale PNAS USA, buvo apžvelgti 24 tyrimai. Juose dalyvavo daugiau nei 17 tūkst. 9–19 metų jaunuolių, o stebėjimo trukmė svyravo nuo 3 mėnesių iki daugiau nei 4 metų.

    Pagrindinė išvada – smurtinių žaidimų žaidimas siejamas su padidėjusia fizine agresija (pvz., mušimu, įsitraukimu į peštynes, tampymu ar stumdymu), tačiau fiksuojamas pokytis vertintas kaip nedidelis. Tai svarbi detalė, nes viešumoje neretai kuriamas įspūdis apie didelį ir tiesioginį poveikį.

    Vis dėlto net ir ši metaanalizė nesukūrė vieningo sutarimo: ją kritikavo kiti tyrėjai. Straipsnyje „Do longitudinal studies support long-term relationships between aggressive game play and youth aggressive behaviour? A meta-analytic examination“, publikuotame „Royal Society Open Science“, autoriai teigė, kad ankstesnės analizės metodai galėjo pervertinti ryšį.

    Ši komanda daugiau dėmesio skyrė į metaanalizę įtrauktų tyrimų kokybei ir padarė išvadą, jog geriau suplanuotuose tyrimuose bei ten, kur mažiau galimos tyrėjo lūkesčių įtakos, sąsaja tarp žaidimų ir agresijos buvo silpnesnė. Apibendrinta, kad ilgalaikių reikšmingų ryšių įrodymai atrodo menki.

    Smurtas realybėje – sudėtingesnė lygtis

    Kituose darbuose, pavyzdžiui, straipsnyje „Violent video games and real-world violence: Rhetoric versus data“, publikuotame „Psychology of Popular Media Culture“, taip pat nematyti duomenų, jog populiarūs smurtiniai žaidimai didintų realaus pasaulio smurtą. Autoriai lygino oficialią sunkios prievartos statistiką su keliais žaidimų populiarumo rodikliais.

    Vienas iš tikrintų klausimų buvo praktiškas: ar per 12 mėnesių po smurtinių žaidimų premjerų (minimas „Call of Duty: Black Ops“) padaugėja sunkių užpuolimų ir žmogžudysčių. Išvados nurodė, kad didėjimo nebuvo – o iškart po premjerų kai kur fiksuotas net nežymus mažėjimas, nors ir nedidelis.

    Bendra kryptis, atsikartojanti tiek APA pozicijoje, tiek skirtinguose tyrimuose, tokia: šiuo metu nėra pagrindo kalbėti apie paprastą ir tiesioginę priklausomybę tarp smurtinių žaidimų ir smurto (kaip veiksmų, o ne žodinių įžeidimų ar patyčių) realiame gyvenime. Ryšys su agresijos rodikliais dažniau aptinkamas, bet jis paprastai vertinamas kaip nedidelis ir nevienareikšmis.

    Galiausiai pabrėžiama, kad realaus pasaulio smurtą lemia daug veiksnių: šeimos aplinka, socialinės ir bendruomenės sąlygos, sveikatos būklė, ypač psichikos sveikata, ir kitos aplinkybės. Vien tik žaidimais aiškinti sudėtingus reiškinius – patogu, bet moksliškai per daug supaprastinta.