Artėjant žiemai daug kas susikoncentruoja į lapų grėbimą, tačiau ne mažiau svarbus ir paskutinis vejos pjovimas. Per aukšta žolė, užklota sniego, greitai susigula, ilgiau išlieka drėgna ir tampa palankia terpe ligoms.
Viena dažniausių bėdų po žiemos yra vadinamasis sniego pelėsis, kai ant vejos atsiranda šviesus, kartais rausvas apnašas. Taip pat gali išryškėti šiaudų, rudos ar tamsesnės dėmės, kurios dažnai signalizuoja, kad žolė per žiemą „užduso“ nuo drėgmės ir prasto vėdinimo.
Pjovimo tikslas rudenį nėra nuskusti veją kuo trumpiau, o palikti jai tinkamą aukštį žiemojimui. Jei žolė paliekama per ilga, ji lengviau išgula, pradeda kaisti ir pūti, o pavasarį tokias vietas tenka atsėti.
Kita kraštutinė klaida – prieš šalčius veją nupjauti per trumpai. Tuomet labiau nukenčia šaknys, o žolė prasčiau ištveria šalčius, ledą ir ilgiau užsilaikančią drėgmę, todėl pavasarį atželia lėčiau.
Praktiškai dažniausiai rekomenduojama prieš žiemą veją palikti maždaug 4–5 centimetrų aukščio ir nebeskirti žemiau nei 4 centimetrų. Toks aukštis padeda išlaikyti šaknų apsaugą, bet kartu sumažina riziką, kad žolė susiguls po sniegu.
Paskutinio pjovimo laikas priklauso nuo oro, tačiau dažniausiai jis tenka spalio pabaigai arba lapkričio pradžiai. Orientyras paprastas: pjauti verta likus maždaug 20 dienų iki prognozuojamų pirmųjų stipresnių šalnų, kad veja spėtų atsigauti.
Specialistai taip pat pataria paskutinį kartą pjauti tik tada, kai žolė dar auga ir dirva nėra šlapia. Pjovimas per šlapią veją ją suplūka, palieka provėžas ir sudaro sąlygas ligoms, todėl žiemai geriau ruoštis sausesnę dieną.