Nuo šių mokslo metų vyresniųjų gimnazijos klasių mokiniams keičiasi socialinės-pilietinės veiklos tvarka: privalomų valandų skaičius mažinamas nuo 70 iki 40 per dvejus mokslo metus. Pokytis reiškia ne tik mažesnę administracinę naštą, bet ir progą iš naujo įvertinti, kaip šias valandas paversti prasminga patirtimi.
Socialinių paslaugų įstaigose savanorystė dažnai tampa daugiau nei užduotis, kurią reikia pažymėti dokumentuose. Čia jaunas žmogus realiai susitinka su kitokia kasdienybe ir mokosi empatijos, pagarbos bei atsakomybės ne teorijoje, o gyvame ryšyje.
Kai „kitas“ tampa žmogumi
Apie senatvę, negalią ar socialinius sunkumus mokiniai dažnai girdi per pamokas ar socialiniuose tinkluose, tačiau pažinti žmogų reiškia visai ką kita. Socialinių paslaugų įstaigoje atsiranda galimybė pasikalbėti su senjoru, kartu išgerti arbatos, pažaisti stalo žaidimą ar tiesiog pabūti šalia.
Dienos centre „Šviesa“ dirbanti vyresnioji socialinė darbuotoja Daiva Ivanauskaitė pastebi, kad pirmasis apsilankymas dažniausiai būna nedrąsus. Paaugliai patenka į erdvę, kurioje dalis žmonių bendrauja kitaip, kalba mažai arba visai nekalba, todėl pradžioje svarbiausia leisti sau stebėti ir priprasti.
„Pirmą kartą atvykusiam geriausia pradžia yra tiesiog būti ir stebėti, kaip darbuotojai bendrauja, kaip kuria santykį ir atpažįsta individualius poreikius“, – sakė D. Ivanauskaitė.
Pasak jos, po kelių apsilankymų ryšys atsiranda natūraliai: mokiniai ima drąsiau kalbinti, įsitraukia į veiklas, atranda bendrus pomėgius. Tai, kas pradžioje atrodė neįprasta, pamažu tampa pažįstama, o kartu mažėja ir baimė suklysti.
Ryšys tarp kartų ir bendruomenės
Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė ir socialinė darbuotoja Anželika Žolnerukaitė sako, kad mokiniai vietą socialinėms valandoms dažnai renkasi pagal gyvenamąją vietą, o ne pagal veiklos turinį. Todėl pirmasis kontaktas su įstaiga paprastai pradedamas nuo aiškaus supažindinimo su aplinka, žmonėmis ir taisyklėmis.
Ilgainiui privaloma veikla neretai virsta abipusiais mainais: mokiniai padeda buityje, prisideda prie aplinkos gražinimo, organizuoja užsiėmimus, kartu vyksta į renginius ar net surengia šaškių turnyrą. Tokiose situacijose atsiranda tikras bendruomeniškumas, o dalis mokinių grįžta ir pasibaigus privalomoms valandoms.
„Mokiniai išmoksta kažko iš senjorų, o senjorai iš mokinių. Vyksta abipusiai mainai, o gražiausia, kad dalis jaunuolių sugrįžta pas tuos, su kuriais jau užmezgė ryšį“, – sakė A. Žolnerukaitė.
Kodėl socialinis darbuotojas čia būtinas
Pirmą kartą atėjus į socialinių paslaugų įstaigą kyla natūralių klausimų: kaip pradėti pokalbį, ko geriau neklausti, kaip reaguoti į neįprastą elgesį. Socialinis darbuotojas padeda jaunuoliui suprasti situacijas, paaiškina ribas ir parodo, kaip bendrauti pagarbiai, neperžengiant kito žmogaus orumo.
Specialistai pabrėžia, kad mokinys ateina ne gelbėti, o susitikti ir pažinti. Tokia nuostata padeda atskirti empatiją nuo gailesčio ir suprasti, kad pagalba prasideda nuo klausimo, ko žmogui iš tiesų reikia, o ne nuo skubaus sprendimų siūlymo.
Dirbant su demenciją patiriančiais senjorais, mokinius svarbu iš anksto supažindinti su ligos ypatumais ir galimomis situacijomis. Pavyzdžiui, senjoras gali jaunuolį palaikyti artimu žmogumi, norėti paliesti ar ilgiau kalbėtis, todėl būtina mokėti mandagiai nusibrėžti ribas.
„Paprastas, žmogiškas, pagarba grįstas bendravimas yra geriausia dovana senjorams“, – sakė A. Žolnerukaitė.
Socialinė-pilietinė veikla gali vykti įvairiose vietose, nuo bibliotekų ar kultūros įstaigų iki gyvūnų globos organizacijų, tačiau socialinių paslaugų įstaigose mokiniai dažnai greičiausiai pamato, kad prasmė slypi ne valandų skaičiuje. Kartais didžiausia pagalba yra skirti laiko, išklausyti ir būti kartu.
