CP v2

Tag: Socialinio draudimo įmokos

  • Lenkijoje mokesčiai ir įmokos auga: dirbantieji vidutiniškai atiduoda apie 750 eurų per mėnesį

    Lenkijoje augant atlyginimams vis labiau didėja ir privalomų įmokų našta: socialinio draudimo, sveikatos bei tikslinių fondų finansavimas iš darbuotojų ir darbdavių kišenės artėja prie rekordų. Pagal viešai aptariamus biudžeto ir sveikatos sistemos planų skaičiavimus, bendra privalomų įmokų suma gali viršyti 660 mlrd. zlotų, o tai yra apie 155 mlrd. eurų.

    Šis mastas svarbus ne tik fiskaline prasme. Kaip pabrėžia Lenkijos verslo žiniasklaida, privalomos įmokos kai kuriais vertinimais jau gali prilygti ar net viršyti klasikinius valstybės biudžeto mokesčių surinkimus, todėl diskusija apie gyventojų pajamų mokestį ne visada atspindi realų darbo apmokestinimą.

    Kiek tenka vienam dirbančiajam?

    Skaičiuojant supaprastintai, įmokų naštą padalijus iš dirbančiųjų skaičiaus, vidurkis siekia apie 38 500 zlotų per metus, tai yra maždaug 9 000 eurų. Mėnesio pjūvyje tai sudaro apie 3 208 zlotus, arba maždaug 750 eurų per mėnesį.

    Tačiau toks vidurkis, kaip pažymima, nebūtinai tiksliai atspindi kiekvieno dirbančiojo situaciją. Žemdirbių įmokos Lenkijoje yra gerokai mažesnės nei samdomų darbuotojų, todėl, vertinant tik darbuotojus ir savarankiškai dirbančius, metinė suma gali būti dar didesnė ir priartėti prie 41 500 zlotų, tai yra maždaug 9 700 eurų per metus.

    Kodėl žmonėms sunku suprasti naštą?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad problema slypi ne vien skaičiuose, o struktūroje. Mokesčiai ir įmokos yra išskaidyti į daug skirtingų krepšelių, todėl visuomenei sudėtinga greitai atsakyti, kiek tiksliai pinigų atiduodama valstybei ir kokioms funkcijoms jie galiausiai panaudojami.

    „Didžiausia problema ta, kad dabartinė mokesčių ir įmokų struktūra yra praeities paminklas, o ne skaidri informacija apie tai, kiek kas moka ir ką už tai gauna“, – sakė Grant Thornton vyriausiasis ekonomistas Marcin Mrowiec.

    Jo teigimu, skaidrumo trūksta tiek individualiu, tiek bendru lygmeniu. Pavyzdžiui, sveikatos įmoka gali būti mokama skirtinga apimtimi, tačiau teisė į bazines paslaugas išlieka panaši, o apibendrintų duomenų apie tai, kurios gyventojų grupės kiek sumoka ir kiek pasinaudoja valstybės paslaugomis, viešojoje erdvėje dažnai stinga.

    Lenkijoje tuo pat metu tęsiasi politinės diskusijos dėl pajamų mokesčio ribų ir neapmokestinamojo minimumo, tačiau augančios privalomos įmokos vis dažniau įvardijamos kaip atskiras veiksnys, lemiantis realią darbo kainą. Ekonomistai pabrėžia, kad be aiškesnio visos sistemos vaizdo visuomenei sunku vertinti, ar našta pasiskirsto teisingai ir ar viešosios paslaugos atitinka sumokamas sumas.

  • Ispanijoje mokesčiams atiduoda 231 darbo dieną: kas „suvalgo“ algą ir kodėl našta auga

    Ispanijoje mokesčiams atiduoda 231 darbo dieną: kas „suvalgo“ algą ir kodėl našta auga

    Ispanijoje vadinamoji Mokesčių laisvės diena 2026 metais, remiantis tyrimo skaičiavimais, nusikėlė į rugpjūčio 20 dieną. Tai reiškia, kad vidutiniam darbuotojui esą prireikia 231 dienos, kol jis uždirba sumą mokesčiams ir socialinio draudimo įmokoms padengti.

    Šį rodiklį paskelbė liberalios krypties analitinis centras „Fundación Civismo“, lyginantis visą darbo vietos kainą su darbuotojo gaunamomis pajamomis po mokesčių. Skaičiuojant įtraukiamos ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl bendra našta atrodo didesnė.

    Kaip skaičiuojama našta

    Tyrime pateikiamas pavyzdys: darbuotojo, kurio metinis bruto atlyginimas siekia 32 446 eurus, darbo vieta darbdaviui kainuoja 42 390,70 euro. Skirtumą sudaro darbdavio socialinio draudimo įmokos ir kiti privalomi mokėjimai, pridedami prie bruto algos.

    Vertinama, kad darbuotojui į rankas lieka 24 724,91 euro, o 17 665,79 euro nukreipiama gyventojų pajamų mokesčiui ir abiejų pusių socialinio draudimo įmokoms. Kitaip tariant, iš kiekvienų 100 eurų darbo vietos kaštų darbuotojas gauna apie 58,30 euro grynųjų pajamų.

    Kodėl rodiklis blogėja

    „Fundación Civismo“ teigia, kad nuo 2018 metų, kai Mokesčių laisvės diena jų skaičiavimu buvo birželio 27 dieną, ji nusikėlė 54 dienomis. Pasak autorių, tai ne vien tiesioginių tarifų didinimo pasekmė, o kelių veiksnių kombinacija.

    Vienas svarbiausių argumentų yra vadinamasis fiskalinis slinkimas, kai gyventojų pajamų mokesčio ribos nepakankamai greitai prisitaiko prie infliacijos. Dėl to net ir menkai didėjant atlyginimams dalis darbuotojų gali patekti į aukštesnius tarifų laiptelius, nors perkamoji galia realiai beveik negerėja.

    Be to, tyrime minimas didėjantis socialinio draudimo įmokų svoris, kai kurios grąžintos didesnės pridėtinės vertės mokesčio normos ir vietos lygmens rinkliavos. Analitikai tai įvardija kaip didėjančią bendrą privalomų mokėjimų naštą, kuri mažina realiai disponuojamas pajamas.

    Dar prisideda PVM ir vietos mokesčiai

    Tyrime taip pat skaičiuojama, kad vidutinis darbuotojas per metus sumoka apie 2 213 eurų pridėtinės vertės mokesčio, o tai prilyginama beveik 33 dienoms jo grynųjų pajamų. Ši dalis priklauso nuo vartojimo struktūros, todėl reali suma gali smarkiai skirtis tarp namų ūkių.

    Įvertinamos ir regioninės bei savivaldybių rinkliavos, tokios kaip nekilnojamojo turto mokestis, transporto priemonių mokestis, taip pat paveldėjimo ir dovanojimo mokesčiai. „Fundación Civismo“ skaičiavimu, tokie mokėjimai gali sudaryti apie 4 110 eurų per metus, arba daugiau nei du mėnesius tipinio darbuotojo pajamų į rankas.

    Skirtinguose Ispanijos autonominiuose regionuose data nevienoda, nes skiriasi gyventojų pajamų mokesčio tarifai, lengvatos ir vietos nustatomi mokesčiai. Tyrime nurodoma, kad anksčiausiai Mokesčių laisvės diena fiksuojama Baskų krašte ir Madride, o vėliausiai ji nusikelia Katalonijoje ir Estremadūroje.

    Vis dėlto šis rodiklis nėra oficialus valstybės matas, o jo metodika ginčijama. Kritikai pabrėžia, kad mokesčiai čia traktuojami kaip vien tik kaštas, neįvertinant, jog jie finansuoja sveikatos apsaugą, švietimą, pensijas ir kitas viešąsias paslaugas.

    Alternatyvų vaizdą suteikia oficialūs tarptautiniai palyginimai, pavyzdžiui, mokesčių ir bendrojo vidaus produkto santykis. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais Ispanijoje jis siekė apie 38 proc. ir buvo didesnis nei 2019 metais, tačiau išliko žemesnis nei kai kuriose kitose didžiosiose Europos ekonomikose.

  • Verslui Lenkijoje brangsta įmokos: 2027 metais pilnas ZUS gali perkopti 460 eurų per mėnesį

    Lenkijoje dirbantiems smulkiesiems verslininkams ir savarankiškai dirbantiems asmenims 2027 metais numatomas dar vienas socialinio draudimo įmokų augimas. Pagal skelbiamas valdžios makroekonomines prielaidas, didės tiek lengvatinių įmokų bazė, tiek ir pilno ZUS dydis, o bendra mėnesio našta daugeliui taps dar sunkiau prognozuojama.

    Nors atskiri pokyčiai gali atrodyti nedideli, jie susideda į ilgalaikę tendenciją, kuri per kelerius metus iš esmės pakeitė savarankiško darbo kainą. Dėl to tema ypač aktuali mikroįmonėms, laisvai samdomiems specialistams ir tiems, kurie tik svarsto apie veiklą pagal individualią veiklą ar vieno asmens verslą.

    Lengvatinės įmokos ir starto kaina

    Lengvatinės įmokos Lenkijoje siejamos su minimalia alga, todėl jai kylant automatiškai auga ir įmokų skaičiavimo bazė. Jei 2027 metais minimali alga siektų 4 950 zlotų, tai yra apie 1 140 eurų, lengvatinės socialinės įmokos būtų skaičiuojamos nuo 30 proc. šios sumos.

    Skaičiuojama, kad lengvatinės socialinės įmokos galėtų siekti apie 470 zlotų per mėnesį, tai yra apie 108 eurus. Tačiau realią mėnesio sumą padidina privalomas sveikatos draudimas, kuris priklauso nuo taisyklių ir minimalios bazės, todėl bendras starto įmokų paketas gali priartėti prie maždaug 915 zlotų, arba apie 210 eurų per mėnesį.

    Pilnas ZUS ir 460 eurų riba

    Daug didesnis pokytis laukia mokančių pilnas socialines įmokas, nes jų bazė siejama su prognozuojamu vidutiniu darbo užmokesčiu. Jei 2027 metais prognozuojamas vidutinis atlyginimas Lenkijoje siektų 9 971 zlotą, tai yra apie 2 290 eurų, pilnos įmokos proporcingai didėtų.

    Remiantis viešai skelbiamais skaičiavimais, pilnos socialinės įmokos kartu su savanorišku ligos draudimu 2027 metais gali siekti 2 039,46 zlotų per mėnesį, tai yra apie 468 eurus. Lyginant su 2026 metais, tai būtų maždaug 112,70 zlotų, arba apie 26 eurų, augimas per mėnesį, o per metus papildomai sudarytų apie 1 352 zlotus, arba apie 310 eurų.

    Ši riba svarbi ne tik buhalterijoje. Daugeliui savarankiškai dirbančiųjų psichologiškai reikšminga, kad vien socialinės įmokos, neskaičiuojant sveikatos draudimo, artėja prie 500 eurų per mėnesį.

    Sveikatos įmoka didina bendrą sąskaitą

    Pilnas ZUS nėra galutinė suma, nes prie socialinių įmokų prisideda sveikatos draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo pasirinktos apmokestinimo formos ir pajamų. Pastaraisiais metais minimalios sveikatos įmokos bazė buvo griežčiau susieta su minimalia alga, todėl minimalios sumos taip pat kyla augant atlyginimams.

    Jei 2027 metais toliau didėtų minimali alga, minimalus sveikatos draudimas taip pat augtų, o bendra socialinių ir minimalios sveikatos įmokų suma gali viršyti 2 500 zlotų per mėnesį, tai yra apie 575 eurus. Metinė privalomų įmokų suma tokiu atveju viršytų 30 000 zlotų, tai yra apie 6 900 eurų, dar neįskaičiuojant pajamų mokesčio ir kitų verslo kaštų.

    Ekonomistai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne vienoje konkrečioje įmokų korekcijoje, o nuosekliai didėjančiose fiksuotose išlaidose. Mikroverslui tai reiškia mažesnį finansinį rezervą mėnesiais, kai pajamos krenta, nes įmokos dažniausiai turi būti sumokėtos net ir tada, kai apyvarta nulinė.

  • Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Dideli skirtumai net tarp kaimynų

    Gyventojų pajamų mokesčio našta Europoje smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies, pajamų lygio ir šeimos padėties. Naujausioje EBPO ataskaitoje apie darbo apmokestinimą lyginamos 2025 metų taisyklės ir jų poveikis „vidutinį atlyginimą“ gaunantiems darbuotojams.

    Svarbu tai, kad čia kalbama apie gyventojų pajamų mokestį, o ne visą darbo apmokestinimą. Socialinio draudimo įmokos, kurias moka darbuotojas ir darbdavys, į šiuos procentus neįtrauktos, todėl bendras mokesčių spaudimas gali atrodyti kitaip.

    Vienišas darbuotojas: nuo 6,6 iki 35,3 proc.

    Vertinant vienišą žmogų be vaikų, uždirbantį 100 proc. vidutinio atlyginimo, 2025 metais gyventojų pajamų mokestis tirtose Europos šalyse svyravo nuo 6,6 proc. Lenkijoje iki 35,3 proc. Danijoje. ES 22 šalių vidurkis siekė 17,2 proc., o EBPO vidurkis buvo 15,5 proc.

    Virš 25 proc. ribos pateko Islandija ir Belgija, o per 20 proc. ribą peržengė, be kita ko, Estija, Suomija, Airija ir Norvegija. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų Italijos rodiklis buvo aukštesnis nei ES vidurkis, Vokietija jam prilygo, o Prancūzija ir Ispanija buvo šiek tiek žemiau.

    Šeimos su vaikais: mokesčiai mažėja, kartais tampa neigiami

    Antruoju scenarijumi vertinama šeima, kurioje dirba vienas žmogus ir auginami du vaikai, o pajamos taip pat sudaro 100 proc. vidutinio atlyginimo. Tokiu atveju ES 22 šalių vidurkis sumažėja iki 11 proc., panašus yra ir EBPO vidurkis.

    Kai kur mokesčio tarifas tampa net neigiamas, tai reiškia, kad per mokesčių sistemą šeima gauna grąžą ar išmokas, kurios viršija mokėtiną pajamų mokestį. EBPO duomenimis, tokiu atveju Slovakijoje fiksuotas minus 6,5 proc. tarifas, o Vokietijoje jis siekė vos 0,7 proc.

    Mažiau nei 5 proc. mokėjo ir kai kurios kitos šalys, tarp jų Lenkija, Čekija, Portugalija ir Slovėnija. Vis dėlto net ir šeimoms su vaikais kai kuriose šalyse pajamų mokesčio našta liko didesnė nei 20 proc., pavyzdžiui, Estijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.

    Kodėl vienur mokama daugiau, kitur mažiau?

    Ekonomistai pabrėžia, kad šalių skirtumus lemia ne tik tarifai, bet ir visas mokesčių modelis, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, kapitalo bei pelno apmokestinimą ir tai, kiek valstybė remiasi darbo apmokestinimu. Todėl aukštas gyventojų pajamų mokestis nebūtinai reiškia, kad bendra našta darbuotojui yra didžiausia.

    „Šalys skirtingai dėlioja savo mokesčių krepšelį, priklausomai nuo pajamų poreikių, ekonomikos struktūros ir istoriškai susiformavusių fiskalinių institucijų“, – sakė EBPO analitikas Edoardo Magalini.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendra darbo pajamų našta labai priklauso nuo socialinio draudimo įmokų. Pavyzdžiui, Danija išsiskiria itin aukštu pajamų mokesčiu, tačiau darbuotojai ten paprastai moka palyginti mažas socialinio draudimo įmokas, o kai kuriose kitose šalyse situacija priešinga.

    Vertinant skirtumą tarp vienišo darbuotojo ir šeimos su dviem vaikais, didžiausi mokesčio sumažėjimai fiksuojami ten, kur vaiko išmokos ir lengvatos stipriai integruotos į pajamų mokesčio sistemą. EBPO duomenimis, ryškiausi atotrūkiai matyti Slovakijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.

    Kai kur, tarp jų Lietuvoje, mokesčio tarifas šiuose dviejuose scenarijuose išlieka toks pats, nes parama šeimoms gali būti teikiama kitais kanalais. Tai gali būti tiesioginės išmokos, paslaugos ar kitos priemonės, kurios neatsispindi pajamų mokesčio tarife.

  • Kretingos rajone dar nedeklaravo apie tūkstantis savarankiškai dirbusių: ką primena VMI iki termino

    Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija skelbia, kad balandžio 22 dieną duomenimis Kretingos rajone pajamas jau buvo deklaravę daugiau nei 2 600 savarankiškai dirbusių gyventojų. Tai žmonės, kurie 2025 metais dirbo pagal individualios veiklos pažymą arba su verslo liudijimu.

    VMI skaičiuoja, kad iš viso deklaracijas šiemet turi pateikti per 3 600 individualios veiklos pažymą turėjusių ir apie 1 300 su verslo liudijimu pernai dirbusių Kretingos rajono gyventojų. Dėl to inspekcija ragina nelaukti paskutinių dienų, nes deklaravimo pikas dažniausiai sutampa su didžiausiu konsultacijų poreikiu.

    VMI primena, kad deklaraciją privalo pateikti visi savarankiškai dirbę gyventojai, net jei per praėjusius metus realių pajamų negavo. Tokiu atveju deklaracijoje pajamos nurodomos kaip 0, kad būtų įvykdyta prievolė ir nekiltų neaiškumų dėl statuso ar įmokų.

    „Visi savarankiškai dirbę gyventojai turi pateikti pajamų mokesčio deklaracijas, net jei per praėjusius metus pajamų negavo – tokiu atveju deklaracijoje reikia nurodyti 0“, – sakė Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento direktorė Laimutė Mačernienė.

    Pajamų deklaravimo terminas daugumai gyventojų – iki gegužės 4 dienos, o deklaruojantiems investicinę sąskaitą terminas ilgesnis – iki birželio 1 dienos. VMI taip pat atkreipia dėmesį, kad gyventojų pajamų mokesčio paramos skyrimo terminas nepratęsiamas, todėl paramą skirti reikia iki gegužės 4 dienos.

    Patogiausias deklaravimo būdas – Elektroninio deklaravimo sistema, kurioje dalis duomenų būna užpildyta automatiškai pagal turimą informaciją. VMI nurodo, kad gyventojams, naudojantiems i.APS, pateikti deklaraciją dar paprasčiau, nes duomenys į ją perkeliami automatiškai.

    Pildant deklaraciją svarbu įsivertinti, kokiu principu vedama apskaita ir koks išlaidų atskaitymo būdas pasirenkamas. Savarankiškai dirbantys gali deklaruoti faktiškai patirtas išlaidas arba taikyti 30 proc. leidžiamų atskaitymų variantą, o PSD ir VSD įmokos sistemoje apskaičiuojamos automatiškai.

    Jei kyla klausimų, VMI rekomenduoja konsultuotis iš anksto, nelaukiant termino pabaigos. Taip pat primenama, kad atvykstant į VMI aptarnavimo padalinį paprastai reikalinga išankstinė registracija.