CP v2

Tag: Socializacija

  • Mirė Ispanijos „vilkų berniukas“ Marcosas Panthoja: 12 metų su gauja ir sunkus sugrįžimas į žmones

    Jis plačiau žinomas kaip Siera Morenos vilkų berniukas – žmogus, kurio istorija dešimtmečius kėlė klausimą, kiek sunku sugrįžti į visuomenę po ilgos izoliacijos. Pasak jo artimųjų ir su juo bendravusių žmonių, didžiausias iššūkis buvo ne fizinis išgyvenimas, o bandymas prisitaikyti prie žmonių taisyklių.

    Marcosas gimė 1946 metais itin skurdžioje šeimoje. Būdamas septynerių jis buvo atiduotas gyventi pas piemenį, kuris kalnuose glaudėsi oloje ir mokė berniuką elementarių išgyvenimo įgūdžių.

    Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad vaikas liko vienas. Jis mokėsi orientuotis pagal gyvūnų garsus, ieškoti maisto, medžioti ir vengti žmonių, kurių balsai jam ilgainiui tapo pavojaus signalu.

    Pasakojama, kad berniukas prisijaukino laukinę aplinką ir pamažu pelnė vilkų gaujos pasitikėjimą: atnešdavo maisto jaunikliams, mokėsi atpažinti pavojų ir, kaip pats yra teigęs, mėgdžiodavo staugimą.

    Tačiau devyniolikos jis buvo surastas ir grąžintas į visuomenę. Tuo metu jis buvo menkai pasirengęs gyvenimui tarp žmonių: sunkiai suprato kalbą, nesuvokė pinigų vertės ir socialinių normų, todėl ilgą laiką blaškėsi ieškodamas vietos.

    „Jis visada sakydavo, kad laimingiausias buvo tarp vilkų, nes tarp žmonių nesijautė savas“, – sakė su Panthoja vėlyvaisiais metais bendravęs Arturo Arcones.

    2001 metais Panthoja apsigyveno nedideliame Ispanijos kaime, kur praleido paskutinius gyvenimo metus. Jam padėjo aplinkiniai: kaimynai, bičiuliai ir žmonės, kurie rėmė jį finansiškai bei praktiškai.

    Jo istoriją tyrinėjo ir akademikai, siekę suprasti socializacijos pasekmes po ilgos vaikystės izoliacijos. Pats Panthoja vėliau dažniau pasakodavo apie savo patirtį viešai, pabrėždamas gamtos pažinimo ir jos saugojimo svarbą.

    Neįprastas gyvenimo kelias tapo ir kultūrinių pasakojimų pagrindu: pasirodė knyga „Aš žaidžiau su vilkais“, taip pat sukurta meninė ekranizacija „Tarp vilkų“. Šios istorijos atgaivino diskusijas apie ryšį su gamta ir tai, kaip sunkiai žmogus kartais grįžta į jam nebeįprastą pasaulį.

    Pastaraisiais metais Europoje fiksuojamas laipsniškas vilkų populiacijos atsikūrimas kai kuriuose regionuose, todėl visuomenės dėmesys šiam plėšrūnui didėja. Vis dėlto Panthojos istorija išlieka labiau apie žmogų nei apie vilkus: apie vaikystę be žmonių, kainą, kurią tenka mokėti už prarastą socialinį ryšį, ir ilgesį vietai, kurioje jis jautėsi saugiausias.

  • Antra šuo namuose: kinologai pataria, kaip pasirinkti veislę ir sumažinti konfliktų riziką

    Kaip išsirinkti antrą šunį?

    Norint į namus priimti antrą šunį, svarbiausia įvertinti ne tik patinkančią veislę, bet ir jau gyvenančio augintinio charakterį, amžių bei įpročius. Kinologai pabrėžia, kad didžiausia klaida būna impulsyvus sprendimas, kai tikimasi, jog šunys savaime susidraugaus.

    Dažniausi iššūkiai įsileidus antrą šunį yra konkurencija dėl dėmesio, maisto ar žaislų, taip pat stresas pasikeitus rutinai. Net ir draugiški šunys iš pradžių gali rodyti įtampą, todėl pirmosios savaitės paprastai būna lemiamos.

    Lytis, amžius ir energija

    Kinologų praktikoje dažnai pabrėžiama, kad sėkmingą porą dažniau lemia ne „tobula“ veislė, o suderinama energija. Jei namuose jau gyvena ramus, vyresnis šuo, labai aktyvus jauniklis gali tapti nuolatiniu dirgikliu, o tai didina konfliktų riziką.

    Lyties pasirinkimas irgi gali turėti įtakos, tačiau tai nėra vienintelė taisyklė. Svarbiau, ar šunys yra socializuoti, ar namuose aiškios taisyklės ir ar šeimininkas geba valdyti resursus: maitinimą, poilsio vietas, dėmesį ir žaidimus.

    7 veislės, kurios dažnai gerai sutaria

    Kinologai ir dresuotojai dažnai mini, kad kai kurios veislės dėl savo istorinio veisimo tikslo ir temperamento neretai lengviau prisitaiko prie gyvenimo su kitu šunimi. Tarp jų dažnai išskiriamas labradoro retriveris, nes tai socialus, žmogui ir grupei orientuotas šuo, paprastai mėgstantis kontaktą ir žaidimą.

    Dar viena dažnai rekomenduojama veislė yra auksaspalvis retriveris, vertinamas dėl švelnaus būdo ir kantrybės. Tokie šunys dažnai būna linkę vengti aštrių konfliktų, tačiau jiems, kaip ir kitiems, būtina nuosekli socializacija bei aiškus šeimininko vadovavimas kasdienėse situacijose.

    Jei šeimai svarbus intelektas ir aktyvumas, dažnai minimas borderkolis, nors pabrėžiama, kad jo energija turi sutapti su kito šuns temperamentu. Praktikoje borderkoliai neretai labiau orientuojasi į užduotis ir žmogų, todėl, tinkamai supažindinti, gali ramiau reaguoti į antrą šunį namuose.

    Tarp socialių veislių dažnai įvardijamas biglis, nes istoriškai tai buvo gaujose dirbęs šuo. Dėl šios priežasties bigliai paprastai noriai bendrauja su kitais šunimis, tačiau jiems svarbus užimtumas, nes nuobodulys gali virsti destruktyviu elgesiu.

    Kinologai taip pat išskiria pudelį, nes tai labai imlus dresūrai ir gerai prisitaikantis šuo, dažnai turintis stiprius socialinius įgūdžius. Skirtingi dydžiai leidžia lengviau suderinti pudelio fizines galimybes su jau gyvenančio šuns dydžiu ir aktyvumu.

    Jei namuose norima ramesnio kompaniono, neretai minimas kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, vertinamas dėl švelnaus, nekonfliktiško temperamento. Tokie šunys dažnai gerai jaučiasi šalia kitų augintinių, ypač kai aplinka stabili ir nėra nuolatinės konkurencijos dėl resursų.

    Tarp mažesnių, linksmų ir prisitaikančių veislių neretai minimas bišonas frizė. Kinologai pabrėžia, kad jis dažnai būna draugiškas, tačiau, kaip ir bet kuri veislė, gali tapti jautrus stresui, jei supažindinimas atliekamas skubotai arba šeimininkas netolygiai dalija dėmesį.

    Kas iš tiesų mažina konfliktų tikimybę?

    Specialistai pabrėžia, kad veislė yra tik dalis atsakymo, o svarbiausias veiksnys yra supažindinimo planas. Pirmieji susitikimai dažniausiai rekomenduojami neutralioje aplinkoje, su pakankamu atstumu ir be prievartos bendrauti, kad šunys galėtų vienas kitą vertinti ramiai.

    Vėliau itin svarbu suvaldyti situacijas, kuriose kyla konkurencija, pavyzdžiui, maitinimą, skanėstus, žaislus ir šeimininko dėmesį. Nuosekli rutina, atskiros poilsio vietos ir individualus darbas su kiekvienu šunimi dažnai leidžia gerokai greičiau sukurti stabilią, ramesnę dinamiką namuose.

    „Geriausias derinys yra tas, kuriame sutampa šunų energija, o šeimininkas aiškiai valdo taisykles ir resursus“, – sako kinologai.

    Jei šeimoje jau buvo konfliktų tarp augintinių, verta pasikonsultuoti su profesionaliu dresuotoju ar elgsenos specialistu dar prieš priimant sprendimą. Tai ypač aktualu, kai namuose yra mažų vaikų, vyresnis šuo arba anksčiau pasireiškė agresijos ar baimės reakcijos.