Tag: Sodas

  • Nuo erkių ir kurmių sode gali padėti krienai: kur juos sodinti ir kaip suvaldyti plitimą

    Pavasarį ir vasarą soduose bei sodybose suaktyvėja erkės, o kartu daugėja ir jų platinamų ligų rizika. Tuo pat metu dalis žmonių ieško būdų, kaip sumažinti kenkėjų kiekį nenaudojant agresyvios chemijos ir išlaikyti aplinką saugesnę vaikams bei augintiniams.

    Vienas dažniausiai minimų augalų, galinčių prisidėti prie natūralios apsaugos, yra paprastasis krienas. Jis vertinamas kaip daugiametis, šalčiui atsparus augalas, greitai atželiantis pavasarį ir turintis ryškų kvapą bei aštrias, biologiškai aktyvias medžiagas.

    Krienų šaknyse ir lapuose yra junginių, susijusių su garstyčių aliejais, kurie augalui pažeidus audinius ar jam augant gali skleistis į aplinką. Būtent dėl šių medžiagų krienai turi aitrų kvapą ir skonį, o kai kurie kenkėjai tokios aplinkos vengia.

    Svarbu suprasti, kad krienai nėra garantuota priemonė, kuri visiškai panaikina erkes. Dažniau kalbama apie tai, kad jų buvimas gali mažinti kenkėjams patrauklių vietų skaičių, ypač jei kartu tvarkoma žolė, šalinami brūzgynai ir drėgnos lapijos sankaupos.

    Kad krienai atliktų „barjero“ funkciją, jie neturėtų augti bet kur ir bet kaip. Praktikoje juos dažniausiai siūloma sodinti palei sklypo kraštus, tvoras ar pereinamąsias zonas, per kurias į kiemą patenka laukiniai gyvūnai ir kur dažniau išlieka aukštesnė žolė.

    Tokios vietos gali būti naudingos ir dėl to, kad krienai tuomet netampa atsitiktinai išsibarsčiusiu augalu lysvėse. Be to, sklypo pakraščiuose paprasčiau stebėti jų plitimą ir laiku imtis ribojimo priemonių.

    Krienai laikomi ekspansyviu augalu, nes jų šaknys lengvai atželia net iš mažų fragmentų. Tai reiškia, kad kartą pasodinus ir palikus be priežiūros, krienai gali greitai užimti dalį lysvių ar vejos pakraščių.

    Norint to išvengti, krienus galima auginti į žemę įkastuose dideliuose induose be dugno arba aiškiai atskirtoje vietoje, kur šaknims sunkiau išplisti. Taip pat padeda reguliarus atžalų iškasimas ir šaknų ribojimas ten, kur jų nereikia.

    Net jei pasirenkami krienai ar kiti stipresnio kvapo augalai, svarbiausia išlieka bendras sklypo tvarkymas. Erkėms palankiausios vietos yra aukšta žolė, pavėsis, drėgnos paklotės, todėl trumpai pjaunama veja ir retesni krūmynai paprastai duoda apčiuopiamesnį rezultatą.

    Žmonėms, dažnai būnantiems gamtoje, papildomai svarbu rinktis uždarus drabužius, po pasivaikščiojimų apžiūrėti kūną ir augintinius, o rizikos grupėms įvertinti skiepų nuo erkinio encefalito poreikį. Tokios priemonės veikia patikimiau nei vienas „stebuklingas“ augalas.

  • Vietoj nuodų – šis miltelis: sodą nuo šliužų ir vabzdžių gali apsaugoti savaitėms

    Vietoj nuodų – šis miltelis: sodą nuo šliužų ir vabzdžių gali apsaugoti savaitėms

    Daržininkams pažįstamas vaizdas: apgraužti lapai, skylutės daržovių daiguose ir rytais ant lysvių matomos šliužų paliktos gleivių juostos. Tokiais atvejais dažnas griebiasi stiprių priemonių, tačiau vis daugiau žmonių ieško sprendimų, kurie mažiau veikia dirvožemį ir aplinką.

    Vienas populiariausių alternatyvių būdų – diatomitinė žemė, dar vadinama diatomitu. Tai labai smulkūs, milteliais paversti fosilizuotų dumblių likučiai, kurie veikia ne kaip cheminis nuodas, o kaip fizinė kliūtis kenkėjams.

    Kaip veikia diatomitinė žemė?

    Diatomitinės žemės dalelės yra mikroskopiškai aštrios ir sausinančios. Patekusios ant vabzdžių ar šliužų kūno, jos pažeidžia išorinį apsauginį sluoksnį, o kenkėjai pradeda netekti drėgmės ir ilgainiui žūsta.

    Dėl šios priežasties priemonė laikoma veiksmingesne, kai kenkėjų gausa tik pradeda augti. Ypač jautrūs būna ankstyvi vystymosi tarpsniai, todėl nuoseklus naudojimas gali padėti sumažinti ir vėlesnių bangų riziką.

    Kur barstyti, kad poveikis būtų didžiausias?

    Praktiškiausia diatomitinę žemę berti aplink augalus ir ant dirvos paviršiaus, suformuojant sausą žiedą ar juostą. Taip sukuriama barjerinė zona, kurios šliužai vengia, o smulkūs vabzdžiai per ją juda sunkiau.

    Kai kurie sodininkai lengvai pabarsto ir augalų lapus, ypač jei pastebi amarų ar smulkių kenkėjų požymius. Svarbiausia nepadengti augalo storu sluoksniu, kad netrikdytų natūralių procesų ir neapsunkintų lapų.

    Kaip dažnai naudoti ir ko vengti?

    Didžiausią reikšmę turi ne kiekis, o reguliarumas. Dažnai rekomenduojama ploną sluoksnį atnaujinti maždaug kartą per savaitę, o po stipresnio lietaus ar gausesnio laistymo – iškart, nes vanduo barjerą nuplauna ir jis praranda veiksmingumą.

    Jei kenkėjų labai daug, trumpą laiką priemonę galima atnaujinti dažniau, kas kelias dienas, o situacijai stabilizavusis grįžti prie įprasto ritmo. Taip pat svarbu nebarstyti per storai, nes pernelyg gausi danga gali bloginti dirvos aeraciją.

    Naudojant miltelius verta saugoti kvėpavimo takus ir dirbti ramiu, ne vėjuotu oru. Nors priemonė laikoma natūralia, smulkios dulkės gali dirginti, todėl tikslus ir saikingas naudojimas čia svarbesnis už maksimalų kiekį.

  • Vejos pjovimas sode: kokio aukščio žolę palikti, kad ji tankėtų ir nepagelstų per vasaros karščius

    Vejos pjovimo aukštis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar žolė bus tanki, atspari sausrai ir mažiau linkusi gelsti. Per žemai nupjauta veja greičiau išdžiūsta, susilpnėja šaknys, o velėna gali išretėti, todėl vėliau lengviau įsiveisia piktžolės.

    Sodininkystės specialistai dažniausiai pabrėžia paprastą taisyklę: per vieną pjovimą nereikėtų nupjauti daugiau nei trečdalio žolės ilgio. Jei veja yra stipriai peraugusi, geriau ją trumpinti etapais per kelis pjovimus, kad augalai nepatirtų streso ir nepradėtų ruduoti.

    Optimalus vejos aukštis

    Įprastai rekomenduojama po pjovimo nepalikti žolės žemesnės nei apie 2,5 centimetro, nes per žemas pjūvis silpnina augalą ir didina lapų geltimo riziką. Daugeliui dekoratyvinių, dažnai mindomų vejų praktišku kompromisu laikomas 3–4 centimetrų aukštis, kai žolė gerai tankėja, o paviršius atrodo tvarkingai.

    Naujai įrengtai vejai paprastai taikomas atsargesnis režimas: pradžioje paliekama maždaug apie 6 centimetrų aukščio žolė, o pirmą kartą pjaunama tada, kai ji paauga iki maždaug 10 centimetrų. Tai padeda žolei geriau įsišaknyti ir sustiprėti, o velėna mažiau nukenčia nuo pjovimo.

    Paskutinis pjovimas prieš žiemą

    Sezono pabaigoje svarbu ne tik tai, kada pjaunate, bet ir kokį aukštį paliekate. Per trumpai nupjauta žolė gali būti jautresnė šalčiui ir iššalimui, o per ilgi lapai, ypač drėgnais periodais, gali pradėti gulti ir pūti.

    Dėl to paskutinį kartą veją dažnai rekomenduojama palikti aukštesnę, apie 8 centimetrus. Toks aukštis paprastai padeda žolei lengviau peržiemoti, kartu sumažina riziką, kad susidarys per tankus, drėgmę laikantis sluoksnis.

    Kada pjauti ir kaip tvarkytis su peraugusia veja

    Pjovimo laikas taip pat turi reikšmės galutiniam rezultatui. Vengiant pjauti per kaitrą, kai žolė būna išdžiūvusi ir trapi, sumažėja lapų pažeidimų tikimybė, o veja greičiau atsistato.

    Po lietaus ar ankstyvą rytą, kai žolė dar šlapia, pjauti taip pat ne pats geriausias sprendimas: šlapi lapai lengviau suplėšomi, o prastesnis oro patekimas prie velėnos gali skatinti geltimą ir puvimo procesus. Dažnai praktiškiausias metas yra priešpietis, kai rasa jau nudžiūvusi, bet saulė dar nepasiekusi didžiausio intensyvumo.

    Jei žolė peraugusi, verta įvertinti ir įrangą. Didesniuose sklypuose patogus pasirinkimas gali būti benzininė ar akumuliatorinė vejapjovė, o sudėtingose vietose prie tvorų, krūmų ir siauruose praėjimuose dažnai praverčia trimeris.

    Norint tolygesnio rezultato, pjovimo kryptį verta keisti kaskart, kad žolė nesiguldytų viena kryptimi ir augtų vertikaliau. Nupjautą žolę galima kompostuoti, tačiau storesnį sluoksnį naudinga permaišyti su stambesne sodo žalia mase, kad geriau cirkuliuotų oras ir kompostas nepradėtų kaisti bei skleisti nemalonaus kvapo.