CP v2

Tag: Sodinimas rudenį

  • Ištveria šešėlį ir speigus: kodėl rudens pradžia geriausias metas sodinti bergeniją sode

    Ištveria šešėlį ir speigus: kodėl rudens pradžia geriausias metas sodinti bergeniją sode

    Bergenija, dar vadinama širdžialape bergenija (Bergenia cordifolia), yra viena patikimiausių daugiamečių augalų tiems, kas nori žalumos beveik visus metus. Ji vertinama dėl stambių, odinių lapų ir ryškių žiedynų, o svarbiausia – dėl atsparumo: pakelia pavėsį, vėją ir trumpesnius sausrų periodus.

    Šis augalas paprastai užauga iki maždaug 40–50 centimetrų ir ilgainiui suformuoja tankius kerus. Rudenį ir žiemą lapai dažnai nusidažo rausvai rudais atspalviais, todėl bergenija išlieka dekoratyvi ir tada, kai dauguma gėlyno augalų jau būna praradę grožį.

    Bergenijos žydėjimo metas dažniausiai būna pavasarį, balandžio–gegužės mėnesiais. Ant tvirtų stiebų iškyla tankūs žiedynai, dažniausiai tamsiai rožiniai, tačiau priklausomai nuo veislės gali būti ir balti, violetiškai rožiniai ar tamsiai raudoni.

    Kur geriausia sodinti?

    Rudens pradžia laikoma patogiu laiku bergenijai sodinti, nes dirva dar šilta, o drėgmės paprastai daugiau nei vasaros pabaigoje. Taip augalas spėja įsitvirtinti prieš šalčius, o pavasarį greičiau startuoja augimas ir žydėjimas.

    Natūraliai bergenijai labiausiai tinka pusiau pavėsis ir pavėsis, todėl ją galima sodinti po medžiais, šiaurinėje sklypo pusėje ar prie pastatų sienų. Tokiose vietose ji dažnai naudojama kaip dirvą dengianti daugiametė gėlė, padedanti užpildyti sunkiai apželdinamas zonas.

    Saulėtesnėje vietoje bergenija taip pat augs, tačiau tuomet svarbiau užtikrinti tolygią, lengvai drėgną dirvą. Kuo daugiau saulės, tuo intensyvesnis gali būti žydėjimas, bet per sausrą lapai greičiau praranda dekoratyvumą.

    Dirva ir priežiūra

    Geriausiai tinka laidus, humusingas substratas, tačiau bergenija dažnai prisitaiko ir prie įprastos sodo žemės ar net sunkesnio priemolio. Didžiausias pavojus – užmirkimas: stovintis vanduo gali skatinti šaknų ir šakniastiebių puvimą.

    Pirmus mėnesius po pasodinimo verta laistyti reguliariau, ypač jei ruduo sausas, o viršutinis dirvos sluoksnis greitai perdžiūsta. Įsitvirtinę, senesni kerai laistymo reikalauja rečiau ir geriau pakelia trumpalaikę sausrą.

    Tręšti dažniausiai pakanka kartą per metus pavasarį, kai pradeda augti nauji lapai. Praktinis sprendimas – plonas komposto sluoksnis arba subalansuotos sudėties kompleksinės trąšos, kad augalas sukrautų daugiau žiedynų ir išlaikytų vešlią lapiją.

    Pavasarį naudinga pašalinti po žiemos parudavusius, sudžiūvusius lapus, bet sveikus žalius lapus galima palikti. Po žydėjimo rekomenduojama nupjauti žiedynstiebius prie pagrindo, kad augalas energiją skirtų šakniastiebiams, o ne sėklų brandinimui.

    Ar reikia dengti žiemai?

    Bergenija laikoma atspariu šalčiui augalu, todėl dažniausiai jos dengti nereikia. Vis dėlto per itin stiprius speigus lapai gali apšalti ir sunykti, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad augalas žuvo – pavasarį jis dažnai atželia iš gyvybingų šakniastiebių.

    Rudenį prieš šalnas lapų geriau nekarpyti, nes jie natūraliai saugo augalo pagrindą ir dar ilgai puošia gėlyną. Jei norisi papildomos apsaugos, galima užberti ploną, apie 5 centimetrų mulčio sluoksnį, tačiau persistengti nereikėtų, kad dirva neimtų kaupti drėgmės.

    Derinant gėlyne bergenija ypač tinka ten, kur kitiems augalams sunkiau: pavėsyje, prie vandens telkinių ar akmeninguose plotuose. Dažnai ji gražiai dera su pavėsį mėgstančiomis daugiametėmis gėlėmis, paparčiais ir dekoratyvinėmis žolėmis, kai norisi skirtingų lapų faktūrų.

  • Perkate ar rudenines gėlių svogūnėles? 5 ženklai parduotuvėje iškart išduos broką

    Daugumą pavasarį žydinčių svogūninių augalų į žemę sodiname rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo iki spalio pabaigos. Nuo to, kokias svogūnėles parsinešite iš parduotuvės, tiesiogiai priklauso augalo startas pavasarį ir žiedų gausa. Prasta kokybė gali reikšti ne tik menką žydėjimą, bet ir ligų įnešimą į gėlyną.

    Sveikas svogūnėlis yra tarsi augalo energijos sandėlis: jame sukauptos maisto medžiagos ir suformuoti būsimi lapų bei žiedų užuomazgų audiniai. Jei svogūnėlis pažeistas, supuvęs ar užkrėstas, augalas gali visai nesudygt, o grybiniai patogenai neretai persimeta ir į šalia augančius augalus.

    Kaip atpažinti gerą svogūnėlį

    Renkantis svogūnėles verta skirti minutę paprastam patikrinimui rankomis ir akimis. Pirmiausia įvertinkite tvirtumą: svogūnėlis turi būti kietas, standus, nesusispausti tarp pirštų. Taip pat jis turėtų būti santykinai sunkus pagal savo dydį, nes perdžiūvęs svogūnėlis dažnai būna lengvas.

    Apžiūrėkite išorines sausas lukštenas: jos veikia kaip apsauginis sluoksnis. Nedideli paviršiniai įtrūkimai dažniausiai nėra kritiški, tačiau gilūs įpjovimai ar atviri „langai“ lukšto sluoksniuose didina puvinio ir infekcijų riziką. Jei lyginate tos pačios veislės svogūnėlius, dažnai verta rinktis didesnius, nes jie paprastai sukaupia daugiau atsargų ir gali suformuoti stipresnį žiedyną.

    5 aiškūs signalai: šių nepirkite

    Minkštumas ar „kempinės“ jausmas spaudžiant yra vienas patikimiausių vidinio puvinio požymių. Taip pat pavojingas bet koks pelėsio apnašas ar dėmėtumas, ypač ties svogūnėlio viršūne ar šaknų pagrindu, nes tai dažnai rodo netinkamą laikymą ir įsisenėjusią grybinę infekciją.

    Atkreipkite dėmesį į smulkias skylutes ar išgraužas, kurios gali signalizuoti kenkėjų pažeidimus. Kitas blogas ženklas yra stiprus susiraukšlėjimas ir perdžiūvimas: ilgai laikomi šilumoje svogūnėliai praranda drėgmę, prasčiau įsišaknija arba apskritai nesudygsta. Riziką didina ir netinkama pakuotė, pavyzdžiui, sandari plėvelė su kondensato lašeliais viduje, nes drėgmė greitai sukuria sąlygas pelėsiui.

    Etiketė ir laikymo sąlygos svarbesnės, nei atrodo

    Jei perkate svogūnėles tinkleliuose ar dėžutėse, perskaitykite etiketę: joje turėtų būti aiškiai nurodyta rūšis ir veislė, svogūnėlio dydis bei rekomenduojamas sodinimo laikas. Išblukusi, suplyšusi ar akivaizdžiai „pavargusi“ pakuotė gali reikšti, kad prekė sandėliuojama per ilgai ir jau praradusi dalį gyvybingumo.

    Svarbu ir tai, kaip svogūnėliai laikomi pačioje prekybos vietoje: šiluma, prasta ventiliacija ir drėgmė greitina gedimą. Rinkitės švarius, sausus, tvirtus svogūnėlius be pelėsio, nemalonaus kvapo ar šlapių dėmių, o parsinešę namo nelaikykite jų sandariai uždarytų. Toks paprastas atsargumas dažnai lemia, ar pavasarį gėlynas džiugins spalvomis, ar teks atsodinti iš naujo.

  • Nepražiopsokite: šis rudens terminas lemia, ar tulpės pavasarį žydės gausiai

    Nepražiopsokite: šis rudens terminas lemia, ar tulpės pavasarį žydės gausiai

    Tulpės pavasarį atrodo kaip savaime sužydėjęs stebuklas, tačiau jų sėkmę dažniausiai nulemia rudenį pasirinktas sodinimo laikas. Sodinant per anksti, šiltoje žemėje svogūnėliai lengviau pažeidžiami puvinių ir grybinių ligų, o pasodinus per vėlai jie nespėja įsišaknyti.

    Daugumai Lietuvos vietovių patikimiausias laikotarpis tulpėms sodinti yra nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, o šiltesnį rudenį jis gali nusitęsti ir iki lapkričio pradžios. Svarbiausia taisyklė paprasta: sodinama tada, kai dirva jau atvėsusi, bet dar nėra įšalusi, kad svogūnėlis spėtų suformuoti šaknis.

    Kaip suprasti, kad laikas tinkamas?

    Praktikoje orientuojamasi į dirvos temperatūrą: dažniausiai rekomenduojama sodinti, kai 10 centimetrų gylyje ji siekia apie 9–10 laipsnių šilumos arba mažiau. Toks vėsesnis periodas sumažina ligų riziką ir padeda augalui pereiti natūralų ramybės etapą, kuris vėliau lemia tvirtą stiebą ir žiedą.

    Skubėti neverta ir dėl dar vienos priežasties: šiltas rugpjūčio pabaigos ar ankstyvo rugsėjo dirvožemis po lietaus ilgiau išlieka drėgnas, o tai sudaro palankias sąlygas puvimui. Kita vertus, sodinant per vėlai, ypač prieš pat šalnas, tulpės pavasarį gali dygti silpniau ir žydėti kukliau.

    Dirva, vieta ir sodinimo gylis

    Tulpėms labiausiai tinka saulėta vieta arba lengvas pusšešėlis, tačiau svarbu, kad plotas nebūtų atviras stipriems vėjams. Dirva turėtų būti lengvesnė, laidi vandeniui ir derlinga, nes užmirkimas yra viena dažniausių svogūninių augalų problemų žiemą.

    Prieš sodinant dirvą verta papildyti lėto veikimo mineralinėmis trąšomis ar gerai perpuvusiu kompostu. Duobutės gylis paprastai parenkamas pagal svogūnėlio dydį: dažniausiai sodinama maždaug 2–3 svogūnėlio aukščio gylyje, kad jis žiemą būtų apsaugotas nuo šalčio, o pavasarį lengvai pasiektų paviršių.

    Sodinant rekomenduojama palikti apie 10–15 centimetrų atstumą tarp svogūnėlių, kad augalai nekonkuruotų dėl maisto medžiagų ir geriau vėdintųsi. Jei sode nuolat lankosi graužikai, svogūnėlius patogu sodinti į specialius krepšelius, kurie sumažina nuostolių riziką ir palengvina vėlesnį iškasimą.

    Svogūnėlių paruošimas ir apsauga žiemai

    Renkantis svogūnėlius verta būti išrankiems: jie turi būti kieti, sveiki, be puvinio žymių, įtrūkimų ar minkštų vietų. Geriau vengti ir tų, kurie jau leidžia šakneles ar lapelius, nes tokie augalai būna jautresni pažeidimams žiemą ir prasčiau prisitaiko po persodinimo.

    Siekiant sumažinti grybinės infekcijos tikimybę, kai kurie sodininkai prieš sodinimą svogūnėlius apdoroja fungicidiniais preparatais, ypač jei anksčiau toje pačioje vietoje buvo pastebėta ligų. Tokiu atveju svarbu laikytis konkretaus preparato instrukcijų, nes per ilgas mirkymas ar netinkama koncentracija gali pakenkti.

    Pasodinus tulpes, lysvę verta pridengti mulčiu, šiaudais arba eglišakėmis, ypač jei žiema prognozuojama su dažnais temperatūrų svyravimais ir plikledžiu. Pavasarį eglišakes galima nuimti, o mulčias, pamažu irdamas, prisideda prie dirvos struktūros gerinimo ir drėgmės išlaikymo.

    Jei rudenį pasitaiko ilgesnė sausra, lengvas palaistymas po sodinimo gali padėti svogūnėliams greičiau įsišaknyti, tačiau persistengti nereikėtų. Tulpėms daug svarbiau, kad dirva nebūtų permirkusi, todėl vietose, kur kaupiasi vanduo, geriau rinktis pakeltas lysves arba pagerinti drenažą.

  • Nužydėjo dekoratyvinis česnakas? Šis triukas duos krūvą nemokamų svogūnėlių ir dekorą

    Dekoratyviniai česnakai (Allium) vasaros pradžioje sukuria įspūdingą akcentą gėlynuose: jų žiedynai primena didelius, ažūrinius rutulius, o kai kurios veislės užauga iki maždaug 1,7 metro. Tačiau vasaros pabaigoje augalo lapai ima gelsti, žiedynai džiūsta, ir daugelis svarsto, ar jau metas augalą „nurašyti“.

    Iš tiesų nužydėjęs dekoratyvinis česnakas yra puikus signalas pasirūpinti dauginimu ir atjauninimu. Palikti svogūnėliai toje pačioje vietoje gali augti ne vienus metus, bet ilgainiui gūžta sutankėja, svogūnėliai smulkėja, o žydėjimas silpnėja. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama kas 3–4 metus gūžtą iškasti ir padalyti.

    Kada ir kaip dalyti svogūnėlius

    Tinkamiausias laikas – kai žiedynai jau išdžiūvę, o lapija akivaizdžiai nyksta, dažniausiai vasaros pabaigoje. Tuomet augalas būna sukaupęs maisto medžiagas svogūnėlyje, o persodinimas kitam sezonui būna sėkmingesnis.

    Pirmiausia nupjaukite sudžiūvusį stiebą, palikdami apie 1–2 centimetrus virš žemės, kad lengviau rastumėte vietą. Tada atsargiai, geriausia šakėmis, iškelkite visą gūžtą ir nukratykite žemes. Atskirkite mažesnius dukterinius svogūnėlius, o minkštus ar su pelėsio požymiais išmeskite.

    Iškastus svogūnėlius verta 1–2 savaites padžiovinti sausoje, gerai vėdinamoje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje. Po to nuvalykite senas lukštenas ir nudžiūvusias šaknis, o laikymui rinkitės orui laidžias dėžutes, tinklinius maišelius ar popierinius maišus. Plastikinės pakuotės netinka, nes jose lengviau kaupiasi drėgmė.

    Sodinti į dirvą įprastai patogu nuo rugsėjo antros pusės iki pirmųjų rimtesnių šalnų. Svogūnėlius sodinkite į lengvą, laidžią dirvą, maždaug 5–15 centimetrų gyliu, priklausomai nuo jų dydžio, paliekant apie 10–20 centimetrų tarpus. Jei dirva sunki ir linkusi užmirkti, verta pagerinti ją kompostu ir pasirūpinti drenažu.

    Kaip panaudoti sudžiūvusius žiedynus

    Ant stiebo likęs sausas, ažūrinis rutulys nėra atliekos: tai vertinga džiovintų kompozicijų medžiaga. Tokie žiedynai interjere atrodo grafiškai ir moderniai, ypač aukštoje vazoje ar kartu su kitais džiovintais augalais.

    Norint išsaugoti formą ir spalvą, žiedynus patartina džiovinti tamsesnėje, gerai vėdinamoje patalpoje, pakabinus žemyn galva. Taip jie lėčiau blunka ir mažiau trupa. Jei norisi ryškesnio efekto, sudžiūvusius žiedynus galima dekoratyviai nudažyti purškiamais dažais.

    Kodėl verta auginti gėlyne

    Dekoratyviniai česnakai vertinami ne tik dėl įspūdingo vaizdo, bet ir dėl biologiškai aktyvių junginių, būdingų Allium genties augalams. Dėl jų kai kurie sodininkai šiuos augalus renkasi kaip „kaimynus“ gėlynuose, ypač ten, kur norisi įvairesnės augalų sudėties ir mažiau problemų su ligomis.

    Vis dėlto svarbiausia praktinė nauda paprasta: nužydėjęs dekoratyvinis česnakas leidžia be papildomų išlaidų pasidauginti naujų svogūnėlių kitam sezonui. O kartu iš vieno augalo gaunate ir sodinamosios medžiagos, ir ilgaamžę, išskirtinę dekoraciją namams.

  • Kada sodinti tulpes, kad žydėtų gausiai? Svarbiausios taisyklės ir dažniausios klaidos

    Kada sodinti tulpes, kad žydėtų gausiai? Svarbiausios taisyklės ir dažniausios klaidos

    Tulpės pavasarį sukuria ryškiausią sodo akcentą, tačiau jų žydėjimą dažniausiai nulemia ne trąšos, o teisingas svogūnėlių pasodinimo laikas. Jei pasodinsite per anksti arba per vėlai, augalai gali silpnai įsišaknyti, prasčiau peržiemoti ir žydėti kukliau. Todėl planuojant tulpyną svarbiausia įvertinti temperatūrą ir dirvos būklę.

    Patikimiausias metas tulpėms sodinti yra rudenį, kai vasaros karščiai jau atslūgę, bet žemė dar nėra įšalusi. Praktikoje dažniausiai taikomas laikotarpis nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, o šiltesniais metais sodinimą galima tęsti ir lapkritį, jei dirva lengvai kasama. Esminis tikslas yra toks, kad svogūnėliai spėtų įsišaknyti iki stipresnių šalčių.

    Kodėl rudeninis sodinimas svarbus?

    Tulpėms būtinas vėsesnis periodas, nes jis padeda augalui pasiruošti pavasariniam augimui ir žydėjimui. Pasodinus per anksti, kai dar vyrauja šiluma, svogūnėliai gali pradėti leisti lapus, o tai didina riziką jiems nukentėti atšalus orams. Pasodinus per vėlai, šaknys nespėja susiformuoti, todėl svogūnėliai tampa jautresni šalčiui ir drėgmės pertekliui.

    Jei tulpės nebuvo pasodintos rudenį, teoriškai galima bandyti sodinti pavasarį, tačiau rezultatas dažnai būna silpnesnis. Dalis svogūnėlių gali sukrauti žiedus vėliau, o kai kurie normaliai sužydi tik kitą sezoną. Tokiu atveju ypač svarbu rinktis sveikus, tvirtus svogūnėlius ir sudaryti kuo stabilesnes augimo sąlygas.

    Vieta, dirva ir sodinimo gylis

    Tulpėms labiausiai tinka saulėta vieta, nes šviesa tiesiogiai veikia stiebų tvirtumą ir žydėjimo gausą. Dirva turėtų būti laidi vandeniui, kad po lietaus ar atlydžių nesusidarytų užmirkimas, kuris skatina svogūnėlių puvinį. Prieš sodinimą verta supurenti žemę, pašalinti piktžoles ir, jei dirva skurdi, įmaišyti komposto.

    Sodinant svarbu laikytis gylio taisyklės: svogūnėlis įterpiamas maždaug į trijų jo aukščių gylį. Dažniausiai tai būna apie 10–15 centimetrų, priklausomai nuo svogūnėlio dydžio ir dirvos lengvumo. Tarp svogūnėlių paprastai paliekama apie 10 centimetrų, kad augalai turėtų erdvės šaknims ir lapams, o oro cirkuliacija sumažintų ligų riziką.

    Kokias veisles rinktis, kad žydėtų ilgiau?

    Tulpių veislių pasirinkimas didžiulis, todėl sodą galima suplanuoti taip, kad jis žydėtų ne kelias dienas, o kelias savaites. Ankstyvos, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvos veislės žydi skirtingu laiku, tad derinant jas tarpusavyje prailginamas bendras žydėjimo sezonas. Žemesnės botaninės tulpės dažnai tinka natūralistiniams želdynams, o aukštesnės klasikinės veislės labiau išryškėja gėlynuose ir tinka skynimui.

    Planuojant sodinimą verta prisiminti dažniausią klaidą: tulpės nemėgsta stovinčio vandens ir per tankaus susodinimo. Jei rudenį vyrauja lietingi orai, ypač svarbu parinkti vietą, kur vanduo neužsilaiko, o sunkesnę dirvą pagerinti struktūrą gerinančiomis priemonėmis. Tinkamai pasodintos tulpės pavasarį atsilygina stipriais stiebais ir gausiu, ryškiu žydėjimu.

  • Puošnieji dekoratyviniai česnakai sužavės sodą: gražiausios veislės ir svarbiausios auginimo taisyklės

    Puošnieji dekoratyviniai česnakai sužavės sodą: gražiausios veislės ir svarbiausios auginimo taisyklės

    Dekoratyviniai česnakai yra svogūniniai augalai iš Allium genties, vertinami dėl įspūdingų rutulio formos žiedynų. Žydėdami jie dažnai pritraukia bites, drugius ir kitus apdulkintojus, todėl gėlynas atrodo gyvesnis ir naudingesnis ekosistemai.

    Šių augalų žiedynai gali priminti pompoms ar fejerverkų sprogimus, o jų aukštis, priklausomai nuo rūšies ir veislės, siekia maždaug nuo 20 iki 150 centimetrų. Žydėjimas paprastai tęsiasi nuo gegužės iki rugpjūčio, o vienas žiedynas dekoratyvus išlieka apie 2–4 savaites.

    Gražiausios veislės ir rūšys

    Didžiausio įspūdžio dažnai ieškoma aukštaūgiuose dekoratyviniuose česnakuose, pavyzdžiui, didžiajame česnake Allium giganteum. Tarp populiarių veislių minimos „Gladiator“, „Globemaster“ ir „Ambassador“, kurios užaugina stambius, dažniausiai violetinius žiedynus.

    Vidutinio aukščio gėlynams tinka galvotasis česnakas Allium sphaerocephalon, išsiskiriantis pailgais purpuriniais žiedynais. Taip pat vertinamas Kristoforo česnakas Allium cristophii, kurio žvaigždiški žiedai sukuria lengvą metalinį blizgesį.

    Ieškantiems neįprastos formos dažnai patinka Šuberto česnakas Allium schubertii, kurio žiedynas atrodo tarsi fejerverkas. Žemesnėse vietose gali pasiteisinti ir geltonai žydintis pietinis česnakas Allium moly, o kompaktiškesnėse kompozicijose gražiai atrodo karatavinio česnako Allium karataviense veislės.

    Kada ir kaip sodinti?

    Dekoratyvinius česnakus patikimiausia sodinti rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio, kad svogūnėliai spėtų įsišaknyti. Geriausiai jie auga saulėtoje vietoje, derlingoje ir laidžioje dirvoje, kurios pH maždaug 6–7,2.

    Sodinimo gylis yra esminė taisyklė: svogūnėlis sodinamas maždaug į trigubą jo aukščio gylį. Tarpai tarp augalų paprastai parenkami nuo 10 iki 30 centimetrų, o aukštaūgiams verta palikti daugiau vietos, kad žiedynai nesusigrūstų.

    Priežiūra ir svogūnėlių kasimas

    Dekoratyviniai česnakai mėgsta lengvai drėgną, bet ne šlapią dirvą, todėl laistoma saikingai, o sausros metu kiek gausiau. Per dažnas laistymas sunkesnėje žemėje didina svogūnėlių puvimo riziką, tad svarbiausia užtikrinti gerą drenažą.

    Vienas dažniausių pradedančiųjų klaidų yra per anksti nupjauti žalius lapus, kai augalas dar kaupia maisto medžiagas kitam sezonui. Lapams reikėtų leisti natūraliai pagelsti ir nudžiūti, o peržydėjusius žiedynus galima nukirpti, kad augalas neeikvotų energijos sėkloms.

    Kasmet svogūnėlių kasti nereikia, jei dirva yra laidi ir neužmirksta: vienoje vietoje dekoratyviniai česnakai dažnai auga 3–4 metus. Kasti verta tada, kai kerai sutankėja, žiedynai smulkėja ir augalas akivaizdžiai silpniau žydi, o svogūnėlius laikyti sausoje, gerai vėdinamoje vietoje iki rudeninio sodinimo.

    Praktinis sprendimas gėlyne yra augalų derinimas su daugiametėmis gėlėmis, nes dekoratyvinių česnakų lapai neretai pradeda džiūti dar žydėjimo metu. Tokie kaimynai kaip dekoratyvinės žolės ar tankesnės daugiametės gėlės padeda paslėpti gelstančią lapiją ir išlaikyti tvarkingą vaizdą.