CP v2

Tag: Sodininkystė

  • Kaitros sodo taisyklės keičiasi: šios ištvermingos gėlės saulėje žydi net per sausras

    Kaitros sodo taisyklės keičiasi: šios ištvermingos gėlės saulėje žydi net per sausras

    Klimato kaita vis dažniau verčia pergalvoti, ką sodinti labiausiai įkaitusiose sodo vietose. Ilgesnės karščio bangos ir dažnesnės sausros reiškia, kad įprastos gėlės pietinėje pusėje gali greitai prarasti dekoratyvumą, o vandens poreikis tik auga.

    Specialistai rekomenduoja rinktis sausrai atsparesnius augalus, kurie prisitaikę taupyti drėgmę. Tokios rūšys paprastai turi gilesnę šaknų sistemą, storesnius lapus arba jų paviršių dengiantį vaškinį sluoksnį, mažinantį garavimą.

    Kas padeda augalams ištverti karštį?

    Vienas svarbiausių bruožų yra šaknys: giliai besiskverbiantys augalai drėgmę pasiekia ten, kur dirva išdžiūsta lėčiausiai. Dėl to jie geriau atlaiko laikotarpius be lietaus, kai paviršinis žemės sluoksnis būna visiškai perdžiūvęs.

    Kita strategija – vandens kaupimas. Kai kurios rūšys drėgmę kaupia lapuose ar stiebuose, todėl gali išgyventi net kelias savaites su minimaliu laistymu, ypač jei yra gerai įsišaknijusios.

    Ne mažiau svarbi ir lapų sandara: sidabriški, pilkšvi, plaukuoti ar vaškiniu apnašu padengti lapai atspindi dalį saulės spindulių. Taip augalas mažiau kaista, o vanduo išgaruoja lėčiau.

    Patikimos daugiametės gėlės pilnai saulei

    Saulėtoje, pietinėje pusėje dažnai pasiteisina levandos, dekoratyviniai šalavijai ir ežiuolės. Šie augalai vertinami ne tik dėl atsparumo karščiui, bet ir dėl ilgo žydėjimo bei gebėjimo pritraukti apdulkintojus.

    Labai gerai sausras pakelia ir šilokai, kurie drėgmę kaupia storuose lapuose. Tuo tarpu patagoninė verbena, melsvieji eryngiai ir kai kurios veronikūnų ar devynių rūšys išsiskiria tvirtesne šaknų sistema ir natūraliai mėgsta skurdesnes, greitai įšylančias vietas.

    Saulėtoms vietoms vis dažniau pasirenkamos ir dekoratyvinės žolės, kurios suteikia struktūros ir išlieka dekoratyvios net tada, kai žydinčios gėlės kenčia nuo karščio. Daug rūšių gerai auga ir šlaituose ar pakeltose lysvėse, kur vanduo neužsistovi.

    Kaip paruošti dirvą, kad sulaikytų drėgmę?

    Vien atsparių augalų neužtenka, jei dirva greitai perdžiūsta arba, priešingai, po lietaus ilgai laiko vandenį. Praktika rodo, kad daugeliui karštį mėgstančių rūšių svarbiausia yra laidus, struktūringas dirvožemis, papildytas kompostu.

    Jei dirva sunki ir linkusi susispausti, ją verta purenti ir pagerinti struktūrą, kad šaknys galėtų skverbtis gilyn. O labai sausose vietose padeda mulčiavimas: žievė, kompostas ar žvyras mažina dirvos įkaitimą ir garavimą.

    Pirmą sezoną po pasodinimo svarbiausia yra gilesnis, retesnis laistymas, kad šaknys būtų skatinamos augti žemyn. Kai augalas gerai įsišaknija, jo atsparumas sausrai paprastai tampa gerokai didesnis, o priežiūra – paprastesnė.

  • Neskubėkite pjauti vejos po lietaus: ekspertai įspėja, kokią žalą galite padaryti per valandą

    Po kelių lietingų dienų veja dažnai ima augti itin sparčiai, todėl norisi ją nušienauti vos tik nustoja lyti. Vis dėlto sodininkystės specialistai pataria neskubėti: šlapia žolė ir minkšta dirva gali greitai sugadinti ir vejos išvaizdą, ir jos sveikatą.

    Didžiausia problema ta, kad šlapi žolės stiebeliai sulimpa, palinksta ir pjaunant elgiasi nenuspėjamai. Dėl to peiliai nupjauna nevienodame aukštyje, dalį stiebų tik įplėšia, o veja po darbo atrodo lopinėta ir nelygi.

    Kodėl šlapia veja nukenčia labiausiai

    Mokslinėje ir praktinėje vejos priežiūros literatūroje pabrėžiama, kad drėgmė sukuria palankias sąlygas plisti grybinėms ligoms. Pjaunant šlapią žolę, vejapjovės ratai ir peiliai gali pernešti ligų sukėlėjus po visą plotą, ypač jei vienoje vietoje pažeidimas jau prasidėjęs.

    Dar vienas rizikos veiksnys yra dirvos suslėgimas. Po lietaus žemė ilgiau išlieka minkšta, todėl net ir vidutinio svorio technika palieka vėžes, o suslėgtame dirvožemyje šaknims tampa sunkiau gauti oro ir vandens.

    Nukenčia ir technika, ir rezultatas

    Šlapia žolė yra sunkesnė, todėl vejapjovei tenka didesnė apkrova, o darbas trunka ilgiau. Drėgni nupjovimai linkę kauptis po korpusu, kimšti išmetimo kanalą ar surinkimo dėžę, mažinti oro srautą ir bloginti pjovimo kokybę.

    Praktiškai tai reiškia, kad vietoje švaraus pjūvio dažniau gaunami suplėšyti lapeliai, o tokie pažeidimai veją silpnina. Vėliau gali prireikti daugiau laiko atsigauti, o atskiri plotai ilgiau išlieka gelsvesni.

    Kiek palaukti ir ką daryti, jei pjaunant skubate

    Vieno universalaus laiko nėra, nes viskas priklauso nuo kritulių kiekio, saulės, vėjo ir dirvos tipo. Jei ant žolės vis dar matomi vandens lašai, o žemė po kojomis jaučiasi minkšta, geriau luktelėti; saulėtą ir vėjuotą dieną kartais pakanka kelių valandų, tačiau po smarkesnių liūčių gali prireikti ir maždaug paros.

    Jei pjauti būtina, specialistai pataria rinktis didesnį pjovimo aukštį ir įsitikinti, kad peiliai aštrūs. Taip pat po darbo svarbu kruopščiai nuvalyti vejapjovės apačią nuo prilipusios žolės, kad nesusidarytų drėgnos sankaupos, kurios kenkia ir įrangai, ir kitam pjovimui.

  • Šis vakarinis įprotis sode pritraukia šliužus: ryte vėl skylėtos salotos ir braškės

    Vasarą su šliužais daržuose ir gėlynuose kovoja tūkstančiai žmonių, tačiau net ir panaudojus granules ar spąstus rytais lapuose vėl matyti naujos skylės. Sodininkystės specialistai atkreipia dėmesį, kad problemą dažnai paaštrina ne jų gausa, o vienas labai įprastas laistymo įprotis.

    Šliužai aktyviausi sutemus ir naktį, kai temperatūra krenta, o drėgmė pakyla. Jei dirva ir veja vakare ką tik gausiai palaistytos, jiems tai tampa ideali aplinka judėti toliau, ilgiau maitintis ir lengviau pasiekti jautriausius augalus.

    Vakarinis laistymas jiems palankus

    Daugelis daržą renkasi laistyti vakare, nes saulė nebėra tokia kaitri, vanduo mažiau išgaruoja, o augalai per naktį spėja pasisavinti drėgmę. Tačiau kartu vakarinis laistymas sukuria drėgną paviršių būtent tuo metu, kai šliužai išlenda iš slėptuvių.

    Šliužų kūnas greitai netenka vandens, todėl jie vengia sausros ir karščio. Dieną jie slepiasi po lentomis, akmenimis, vazonais, tankiu mulčiu ar lapų sankaupomis, o drėgnas vakaras jiems leidžia migruoti plačiau ir neperdžiūti.

    Kada ir kaip laistyti?

    Specialistai rekomenduoja, jei tik įmanoma, laistyti anksti ryte, kad iki vakaro dirvos paviršius spėtų pradžiūti. Tai mažina naktinę drėgmę prie augalų ir kartu sumažina sąlygas šliužams maitintis.

    Jei laistyti ryte nepavyksta, verta keisti būdą: vandenį pilti tiesiai prie šaknų, o ne šlapinti visą lysvę ar veją. Taip drėgmė pasiekia augalą, bet paviršius išlieka mažiau patrauklus kenkėjams ir paprastai sunaudojama mažiau vandens.

    Dar viena klaida – per storas mulčias

    Mulčias padeda sulaikyti drėgmę ir mažina piktžoles, tačiau per storas ir nuolat šlapias sluoksnis tampa patogia slėptuve. Tokiose vietose šliužai lengviau išsilaiko net ir karštesnėmis dienomis, o vakare greitai persikelia ant augalų.

    Mulčio atsisakyti nebūtina, tačiau pravartu stebėti, ar po juo nesusidaro nuolat drėgnos kišenės. Jei mulčias labai tankus, jį galima papurenti ar ploninti, ypač aplink jautriausius augalus.

    Kovojant su šliužais verta sutvarkyti ir slėptuves: nepalikti drėgnų lentų, vazonų ar augalinių atliekų, retinti pernelyg tankius sodinimus, kad geriau cirkuliuotų oras. Praktika rodo, kad pakeitus laistymo laiką ir drėgmės valdymą, šliužų daroma žala dažnai sumažėja net ir be papildomų priemonių.

  • Šioms 4 Zodiako ženklams augalai tiesiog neklesti: kodėl jiems taip sunku turėti žalią nykštį?

    Šioms 4 Zodiako ženklams augalai tiesiog neklesti: kodėl jiems taip sunku turėti žalią nykštį?

    Ne visiems vienodai sekasi prižiūrėti kambarinius augalus ar dirbti sode: vieni džiaugiasi vešlia žaluma, o kiti net ir stropiai laistydami greitai pamato vystančius lapus. Astrologijoje išskiriami keli Zodiako ženklai, kuriems kantrybė ir pastovumas dažnai tampa didžiausiu išbandymu.

    Nors tokie apibendrinimai labiau pramoginio pobūdžio, augalų priežiūros nesėkmės dažniausiai turi labai žemiškas priežastis. Dažniausios jų yra netinkamas laistymas, per mažai šviesos, per sunkus substratas, drenažo stoka ir per dažnas augalo vietos keitimas.

    Dvyniai: entuziazmas greitai išblėsta

    Dvyniams būdingas smalsumas ir noras imtis kelių veiklų vienu metu, todėl rutiną reikalaujanti augalų priežiūra gali greitai pabosti. Pradėję su užsidegimu, jie neretai pamiršta reguliarumą, o augalams būtent jo labiausiai ir reikia.

    Praktiškai tai dažnai pasireiškia nelygiu laistymu arba staigiais sprendimais keisti augalo vietą, kai tik norisi permainų namuose. Augalams toks nepastovumas gali reikšti stresą, ypač jei kartu keičiasi šviesos ir temperatūros sąlygos.

    Svarstyklės: noras grožio, bet sprendimų stoka

    Svarstyklėms patinka estetika, todėl gėlės ir žaluma namuose joms dažnai atrodo puiki detalė. Tačiau sprendžiant, kiek laistyti, kada persodinti ar kur pastatyti augalą, gali pritrūkti ryžto, o delsimas neretai kainuoja augalo sveikatą.

    Jei kyla abejonių, Svarstyklėms labiausiai tinka taisyklė mažiau yra daugiau, ypač laistant. Dažnas perlaistymas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl kambariniai augalai pradeda nykti, nes šaknims ima trūkti oro ir jos silpsta.

    Avinas: daug energijos, mažai kantrybės

    Avinas linkęs veikti greitai ir ryžtingai, todėl gali norėti greitų rezultatų ir iš augalų. Tačiau augimas yra lėtas procesas, o skubėjimas, pavyzdžiui, per dažnas tręšimas ar drastiškas genėjimas, kartais padaro daugiau žalos nei naudos.

    Tokiems žmonėms labiau tinka mažiau lepios rūšys, kurios atleidžia priežiūros klaidas ir nereikalauja nuolatinio dėmesio. Svarbiausia augalams suteikti stabilias sąlygas ir laikytis bent minimalaus režimo.

    Šaulys: optimizmas stiprus, bet disciplina šlubuoja

    Šaulys dažnai nusiteikęs pozityviai ir nebijo išbandyti naujų augalų ar idėjų, tačiau ilgalaikis, nuoseklus rūpinimasis gali greitai atsibosti. Dėl to priežiūra tampa epizodinė: vieną savaitę augalai prižiūrimi idealiai, kitą apie juos paprasčiausiai pamirštama.

    Kad augalai geriau atlaikytų tokį ritmą, verta rinktis rūšis, kurios pakelia retesnį laistymą ir nėra itin jautrios. Taip pat padeda paprastas įprotis tikrinti drėgmę pirštu ar pagal vazono svorį, o ne laistyti iš anksto pagal nuojautą.

    Net jei atpažįstate save šiame aprašyme, tai nereiškia, kad žalias nykštys neįmanomas. Dažniausiai situaciją pakeičia keli praktiški sprendimai: pastovi augalo vieta, tinkamas drenažas, saikingas laistymas ir kantrybė stebint, kaip augalas reaguoja į sąlygas.

  • Ne kiekvienas lietus vertas statinės: kada lietaus vanduo augams tampa tikru auksu

    Daugelis daržininkų lietaus vandenį laiko viena geriausių laistymo alternatyvų, nes jis paprastai būna minkštesnis už vandentiekio vandenį ir neturi chloro. Tačiau skirtingu vasaros metu jo kokybė gali smarkiai skirtis, ypač jei vanduo surenkamas nuo stogo.

    Po ilgesnės sausros ant stogų, latakų ir kitų paviršių susikaupia dulkės, žiedadulkės, lapų likučiai ir kiti nešvarumai. Pirmosios lietaus minutės dažniausiai nuplauna būtent šį sluoksnį, todėl toks vanduo neretai būna drumstesnis ir mažiau tinkamas kaupti laistymui.

    Po sausros svarbios pirmos minutės

    Praktikoje tai reiškia, kad pirmą nuotekį verta nukreipti ne į statinę, o praleisti pro šalį, kad nusiplautų stogas ir latakai. Šiuolaikinėse lietaus vandens surinkimo sistemose tam naudojami pirmojo nubėgimo nukreipikliai, kurie automatiškai atskiria pirmą, labiausiai užterštą vandenį.

    Kai paviršiai jau nuplauti, vėliau surenkamas vanduo paprastai būna švaresnis ir labiau tinkamas daržo bei šiltnamio augalams. Toks vanduo dažnai pasirenkamas laistyti gėles, daržoves ir dekoratyvinius augalus, kuriems patinka švelnesnė vandens sudėtis.

    Kada lietus būna vertingiausias?

    Po kelių nuoseklių kritulių, kai oras ir paviršiai jau „apsiprausę“, lietaus vanduo įprastai būna stabiliau švarus. Vasaros viduryje, kai krituliai pasikartoja dažniau, surenkamas lietus dažnai laikomas patikimesniu pasirinkimu laistymui nei pirmas lietus po ilgos pertraukos.

    Ypač tai aktualu augalams, kurie jautriau reaguoja į kietesnį, kalkingesnį vandenį. Tokiems augalams kaip hortenzijos, rododendrai ar šilauogės dažnai geriau tinka minkštesnis vanduo, o tinkamai surinktas lietus gali padėti išlaikyti palankesnes augimo sąlygas.

    Stiprios liūtys ir laikymas gali sugadinti vandenį

    Nors per liūtį statinės prisipildo greitai, itin intensyvūs krituliai gali atnešti daugiau nešvarumų, smulkių šakelių ar lapų. Jei vandenį planuojama laikyti ilgiau, pravartu jį perkošti per sietelį ar paprastą filtrą, kad į talpą nepatektų organinių šiukšlių.

    Ne mažiau svarbu, kaip vanduo laikomas: saulėje stovinčiose statinėse vanduo greičiau įšyla, jame aktyviau dauginasi dumbliai ir mikroorganizmai. Geriausia laikyti uždaroje arba dangčiu pridengtoje talpoje, pavėsyje, kuo švaresnėje aplinkoje, taip pat tai padeda sumažinti uodų veisimosi riziką.

    Net ir kokybiškai surinktas lietaus vanduo nėra skirtas gėrimui ar maisto ruošai be papildomo valymo. Laistant daržą verta įvertinti ir stogo dangos medžiagas, nes nuo jų priklauso, kokių medžiagų pėdsakai teoriškai gali patekti į surenkamą vandenį.

    „Pirmas lietus nuplauna stogą, o antras pripildo statinę“, – sako patyrę daržininkai.

    Nors tai labiau praktinis pastebėjimas nei griežta taisyklė, jo esmė paprasta: norint gauti švaresnį lietaus vandenį laistymui, verta palaukti, kol pirmasis nuotekis nuplaus susikaupusius nešvarumus, o tik tada kaupti vandenį augalams.

  • Nepjaukite levandų bet kada: vienas momentas lemia, ar krūmas kitąmet bus kuplus

    Levandos vertinamos ne tik dėl kvapo ir ryškių žiedynų, bet ir dėl naudos sodui: jų žiedai pritraukia bites bei kitus apdulkintojus. Vis dėlto net ir patyrę daržininkai kartais suklysta pasirinkdami netinkamą genėjimo laiką. Tada krūmas kitą sezoną gali išretėti, prasčiau žydėti ar pradėti „plikti“ nuo apačios.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: levandas labiausiai apsimoka genėti tada, kai augalui tai palankiausia, o ne tada, kai atsiranda laisvo laiko. Tinkamas metas padeda išlaikyti kompaktišką formą ir paskatina naujų ūglių augimą, kurie vėliau tampa gausesnio žydėjimo pagrindu.

    Tinkamiausias laikas po žydėjimo

    Dažniausiai rekomenduojama levandas formuoti iš karto po žydėjimo, kai didžioji žiedų dalis pradeda blukti, bet augalas dar aktyviai auga. Lietuvos klimato sąlygomis tai paprastai būna liepos pabaiga arba rugpjūtis, nors tikslus laikas priklauso nuo veislės ir konkrečių metų orų.

    Šiuo periodu levandos dar spėja užauginti naujus ūglius, kurie iki rudens subręsta ir sėkmingiau peržiemoja. Tai ypač svarbu, nes švieži, nespėję sumedėti ūgliai jautresni šalčiui ir gali nukentėti per pirmąsias rimtesnes šalnas.

    Kodėl pavojinga genėti per vėlai

    Jei levandos smarkiai nukerpamos rugsėjo pabaigoje ar spalį, naujai išaugę ūgliai dažnai nebespėja sustiprėti. Dėl to augalas gali nusilpti, o pavasarį dalis šakelių apšąla, neišsprogsta arba atželia labai netolygiai.

    Vėlyvą rudenį, jei reikia, patariama apsiriboti tik nužydėjusių žiedynų kotelių pašalinimu. Stipresnį formuojamąjį genėjimą saugiau palikti vasaros antrai pusei, kai dar pakanka šilumos ir šviesos augimui.

    Didžiausia klaida – kirpti į seną medieną

    Viena dažniausių klaidų – levandas nukirpti per giliai, iki senų, sumedėjusių stiebų. Levandos prastai atželia iš senos medienos, todėl nukirpus be „žalios“ dalies krūmas gali nebeatsistatyti arba likti su plikomis, negražiomis vietomis.

    Dažniausiai rekomenduojama šalinti maždaug trečdalį to sezono prieaugio, visada paliekant pakankamai lapuotų, žalių ūglių. Tokia taktika padeda išlaikyti taisyklingą kupstą ir sumažina riziką, kad krūmas pradės retėti.

    Pavasarį levandas geriau tik nežymiai pakoreguoti, išpjaunant aiškiai apšalusias ar išdžiūvusias šakeles. Skubėti nereikėtų: verta palaukti, kol matysis, kurios šakos tikrai gyvos ir pradeda sprogti, nes per ankstyvas genėjimas gali pašalinti gyvybingus ūglius.

    Reguliari, kasmetinė, bet saikinga priežiūra paprastai duoda geresnį rezultatą nei retas, labai stiprus kirpimas po kelių metų. Laikui bėgant levandos natūraliai medėja, todėl nuoseklus formavimas padeda išlaikyti krūmą tankų, ilgaamžį ir gausiai žydintį.

    Nukirptų žiedynų taip pat nebūtina išmesti: juos galima džiovinti gerai vėdinamoje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje. Džiovintos levandos dažnai naudojamos namų kvapams, dekorui ar maišeliams spintoms, o maistui tinka tik tam užaugintos, švariai prižiūrėtos levandos.

  • Skruzdėlės sode gali kainuoti derlių: 5 veiksmingi būdai jas išvyti be cheminių priemonių

    Skruzdėlės sode gali kainuoti derlių: 5 veiksmingi būdai jas išvyti be cheminių priemonių

    Skruzdėlės sode dažnai atrodo nepavojingos, tačiau didesnės kolonijos gali pakenkti daržovėms, uogoms ir dekoratyviniams augalams. Ypač problematiška tai, kad jos saugo ir platina amarus, nes minta jų išskyromis, todėl kenkėjai greitai išplinta.

    Be to, skruzdėlynai prie šaknų gali trukdyti augalams normaliai augti, o pačios skruzdėlės neretai pažeidžia braškes, morkas, moliūgus ir žiedus. Dėl to sodininkai vis dažniau ieško švelnesnių, aplinkai draugiškesnių sprendimų, kurie padėtų sumažinti jų kiekį nenaudojant agresyvios chemijos.

    Kaip skruzdėles veikia kvapai ir masalai

    Skruzdėlės orientuojasi pagal kvapus ir takus, todėl stiprūs kvapai arba jų judėjimo kelių trikdymas gali sumažinti aktyvumą. Dar efektyvesni būna masalai, kai skruzdėlės pačios nuneša medžiagą į lizdą ir taip paveikia didesnę kolonijos dalį.

    Svarbu suprasti, kad vienkartinis nupurškimas dažnai duoda tik trumpą efektą, ypač jei šalia gausu amarų. Ilgesniam rezultatui paprastai reikia derinti priemones ir kartu mažinti amarų plitimą ant augalų.

    5 paprastos priemonės be chemikalų

    Viena iš dažniausiai minimų naminių priemonių yra sodos ir cukraus masalas. Sumaišykite po pusę šaukšto valgomosios sodos ir cukraus pudros, įpilkite kelis šaukštus vandens, o masę sudėkite į negilius indelius prie skruzdėlių takų.

    Dar viena plačiai naudojama priemonė yra boro rūgštis, tačiau ją būtina vartoti labai atsargiai, ypač jei kieme yra vaikų ar augintinių. Paprastai ji maišoma su saldžiu priedu ir vandeniu, o mišinys pilamas į mažus indelius arba vakare atsargiai apdorojamas skruzdėlynas.

    Skruzdėlių sankaupas galima mažinti ir silpnu kalio permanganato tirpalu. Pirmiausia paruošiamas ryškesnis rausvas tirpalas, vėliau jis praskiedžiamas didesniu kiekiu vandens ir naudojamas skruzdėlynams bei jų judėjimo vietoms laistyti.

    Kai kurie sodininkai renkasi amoniako tirpalą, kuris dėl aštraus kvapo veikia kaip atbaidymo priemonė. Nedidelį kiekį amoniako praskiedus vandeniu galima palaistyti dirvą aplink lysves, tačiau persistengti nereikėtų, kad nebūtų išbalansuota dirva.

    Greitam poveikiui dažnai pasitelkiamas ir actas, nes skruzdėlėms nepatinka stiprūs kvapai. Paprastai actas praskiedžiamas vandeniu ir naudojamas purkšti takus ar vietas, kur skruzdėlės aktyviausios, o procedūra kartojama kelis kartus.

    Kaip sumažinti problemą ilgam

    Vien naminių priemonių gali nepakakti, jei sode įsiveisę amarai, nes būtent jie dažnai pritraukia skruzdėles. Todėl verta reguliariai stebėti augalus, šalinti amarus, o užkrėstus ūglius prireikus nugenėti.

    Taip pat padeda švara ir tvarka: laiku surinktos pernokusių vaisių liekanos mažina saldžių kvapų šaltinius, o ravėjimas ir dirvos purenimas trikdo skruzdėlių lizdų plėtrą. Nuoseklus kelių priemonių derinimas dažniausiai duoda tvirtesnį rezultatą nei vienas trumpalaikis bandymas.

  • Kritę obuoliai po obelimi gali kainuoti derlių: ekspertai paaiškino, kada būtina surinkti

    Vasaras otrajā pusē un rudenī zem ābelēm nereti sakrājas desmitiem kritušu augļu. Daudzi dārzu saimnieki domā, ka tie ar laiku sapūs un kļūs par dabisku mēslojumu, tāpēc nesteidzas tos savākt. Tomēr augļkopības speciālisti norāda – vairumā gadījumu tas nav labākais risinājums. Dārzkopības eksperti no “Royal Horticultural Society” skaidro, ka kritušie āboli var kļūt par slimību un kaitēkļu avotu, kas nākamajā sezonā atkal apdraudēs koku.

    Ne visi kritušie āboli ir vienādi

    Vispirms ir svarīgi saprast, kāpēc āboli nokrituši – ja tos nogāzis stiprs vējš vai tie vienkārši sasnieguši gatavību, veselos augļus var izmantot sulai, ievārījumam vai kompostam.

    Savukārt ābolus ar brūniem plankumiem, puves pazīmēm vai kukaiņu bojājumiem zem koka nav vēlams atstāt, jo tie var izplatīt slimības

    Dārzkopji skaidro, ka bojātos augļos bieži pārziemo sēnīšu slimību ierosinātāji, piemēram, augļu puve var saglabāties kritušajos ābolos un nākamajā gadā inficēt jaunās ražas augļus. Jo ilgāk bojātie āboli paliek zem koka, jo lielāka iespēja, ka slimību izraisītāji izplatīsies tālāk.

    pexels.com

    Kritušie augļi piesaista kaitēkļus

    Nogatavojušies un bojāti āboli ir pievilcīgi dažādiem kukaiņiem – tos labprāt izmanto augļu mušas, lapsenes un citi kaitēkļi. Dažkārt kritušajos augļos attīstās arī ābolu tinēja kāpuri, kas vēlāk var pārziemot un nākamajā sezonā bojāt jaunās ražas augļus.

    Tāpēc augļkopji iesaka regulāri savākt nobirušos ābolus, īpaši tad, ja tie ir bojāti.

    Vai tos drīkst likt kompostā?

    Jā, taču ar nosacījumiem.

    Ja komposts sasniedz pietiekami augstu temperatūru, slimību ierosinātāji un kaitēkļu kāpuri lielākoties iet bojā, taču nelielos piemājas kompostos temperatūra ne vienmēr ir tik augsta.

    Tāpēc stipri sapuvušus vai ar slimībām inficētus ābolus daudzi dārzkopības speciālisti iesaka nekompostēt, bet utilizēt citā veidā atbilstoši pašvaldības noteikumiem.

    Kad kritušos ābolus var atstāt?

    Ja augļi ir pilnīgi veseli un tos nokratījis vējš, tie zem koka var atrasties īsu laiku, taču arī tad nav vēlams tos atstāt līdz rudenim.

    Savlaicīgi savākta dārza teritorija palīdz samazināt slimību un kaitēkļu izplatīšanās risku.

    pexels.com

    Vēl viens ieguvums

    Regulāri savācot kritušos ābolus, ir vieglāk novērtēt koka veselību.

    Ja zem ābeles ik dienu parādās daudz negatavu augļu, tas var liecināt par sausumu, barības vielu trūkumu, slimībām vai kaitēkļu bojājumiem. Šādā gadījumā problēmu iespējams pamanīt laikus un rīkoties, pirms tiek apdraudēta nākamā raža.

    Lai gan var šķist, ka kritušie āboli kļūs par dabisku mēslojumu, dārznieki lielākoties iesaka tos regulāri savākt. Tas palīdz ierobežot slimību un kaitēkļu izplatību, uztur dārzu sakoptāku un var pasargāt ābeles no problēmām nākamajā sezonā.

    Ja augļi ir veseli, tos vēl var izmantot virtuvē vai kompostā, bet bojātus un sapuvušus ābolus zem koka atstāt nevajadzētu.

    Izmēģiniet pirmo kritušo ābolu kūkas recepti.

  • Radai baltų lervų komposte? Neskubėk jų naikinti – gali išgelbėti derlių

    Radai baltų lervų komposte? Neskubėk jų naikinti – gali išgelbėti derlių

    Kompostą perkasdami daugelis nustemba pamatę stambias, balkšvas, C raide išlinkusias lervas. Pirmas impulsas dažnai būna jas išmesti, tačiau ne visos tokios lervos yra kenkėjai. Kai kurios jų komposte net padeda greičiau suirti organinėms atliekoms.

    Dažnas naudingas radinys yra auksavabalio lerva, kuri minta negyva, yrancia augaline medžiaga. Kompostinė aplinka jai ideali, nes čia gausu pūvančių lapų, žolės, daržovių likučių. Svarbiausia sodininkui tai, kad tokios lervos paprastai nepuola sveikų, augančių augalų šaknų.

    Kaip atskirti panašias lervas?

    Problema ta, kad auksavabalio lervos iš pirmo žvilgsnio panašios į grambuolių lervas, kurios darže gali padaryti rimtos žalos. Abi būna šviesios, storos ir lenktos, todėl skubant lengva suklysti. Dėl to verta lervą apžiūrėti atidžiau, o ne spręsti vien pagal spalvą ar dydį.

    Auksavabalio lervos dažnai atrodo kresnesnės, su labai trumpomis kojytėmis. Grambuolio lervos kojos paprastai ilgesnės, o kūnas labiau ištįsęs, dažniau matomas nežymus susiaurėjimas per vidurį. Praktikoje būtent kojų ilgis ir bendros kūno proporcijos dažniausiai padeda greičiausiai apsispręsti.

    Kada lervas verta pašalinti?

    Jei įtariate, kad tai grambuolio lervos, jas iš komposto geriau išrinkti. Šios lervos minta augalų šaknimis, todėl jų palikimas sode gali reikšti nusilpusius daigus, prastesnį prigijimą, o vėliau ir mažesnį derlių. Ypač pažeidžiami jauni augalai ir vejos plotai, kur šaknys yra negiliai.

    Vis dėlto automatiškai naikinti visas baltas lervas nereikėtų, nes taip galima atsikratyti ir naudingų skaidytojų. Kompostui svarbūs organizmai padeda greičiau paversti atliekas subrendusiu kompostu, o tai ilgainiui gerina dirvožemio struktūrą ir drėgmės sulaikymą. Todėl prieš priimant sprendimą dažnai užtenka kelių minučių ramiam apžiūrėjimui.

  • Cinių sėja be klaidų: kada ir kaip giliai sėti, kad daigai greitai prigytų ir žydėtų

    Cinių sėja be klaidų: kada ir kaip giliai sėti, kad daigai greitai prigytų ir žydėtų

    Cinios yra vienos ryškiausių vasaros gėlių, o jų veislių spalvų paletė dažnai priverčia rinktis ne vieną. Skiriasi ir augalų aukštis, todėl cinios tinka ir gėlynams, ir didesniems vazonams, ir skynimui.

    Nors cinių auginimas laikomas nesudėtingu, sėkmę dažniausiai lemia keli praktiniai dalykai: tinkamas sėjos laikas, sėklų įterpimo gylis ir daigų apsauga nuo šalnų. Jauni augalai yra jautrūs šalčiui, todėl skubėjimas pavasarį gali kainuoti visą sėją.

    Kada sėti į daigyklas?

    Norint ankstesnio žydėjimo, cinias verta sėti į daigyklas ankstyvą pavasarį ir auginti šviesioje vietoje. Praktikoje tai dažniausiai daroma kovo arba balandžio mėnesiais, kad iki sodinimo į lauką daigai spėtų sustiprėti.

    Daigams pakanka nedidelių indelių ir lengvo, sėjai skirto substrato. Jei daigai auginami šiltnamyje, per vėsesnes naktis jiems gali prireikti papildomos apsaugos, o auginant namuose svarbiausia užtikrinti kuo daugiau šviesos.

    Gylis ir drėgmė: esminės taisyklės

    Sėjant į indelius, sėklas įprasta įterpti maždaug 1 centimetro gyliu. Į vieną indelį geriau dėti ne daugiau kaip kelias sėklas, kad daigai nekonkuruotų dėl vietos ir šviesos, o vėliau būtų paprasčiau persodinti.

    Substratas turi išlikti tolygiai šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs, todėl dažniausiai patogiau jį lengvai apipurkšti vandeniu. Kai daigai užaugina 2 ar 3 tikruosius lapelius, juos verta perkelti į atskirus didesnius vazonėlius, kad šaknys turėtų daugiau erdvės.

    Kaip perkelti į lauką?

    Jei cinios augo namuose, jų negalima staiga palikti lauke visai dienai, nes temperatūrų ir vėjo pokytis gali sustabdyti augimą. Maždaug savaitę iki sodinimo daigus patartina kasdien kelioms valandoms išnešti į lauką, palaipsniui ilginti buvimo laiką.

    Į gėlyną cinias saugiausia sodinti antroje gegužės pusėje, kai sumažėja šalnų rizika. Nuo daigų sėjos iki žydėjimo paprastai praeina apie trys mėnesiai, o vėliau reguliariai šalinant nužydėjusius žiedus augalas dažniau formuoja naujus pumpurus ir žydi ilgiau.