Tag: Sodo augalai

  • Mažiau kaprizinga už rododendrą: kaip auginti ir genėti paprastąją mahoniją

    Mažiau kaprizinga už rododendrą: kaip auginti ir genėti paprastąją mahoniją

    Spis treści:

    1. Dlaczego warto sadzić mahonię zamiast rododendrona?
    2. Jakie wymagania ma mahonia pospolita?
    3. Przycinanie mahonii pospolitej – najlepszy termin i technika

    Dlaczego warto sadzić mahonię zamiast rododendrona?

    Zobacz również:

    Jakie wymagania ma mahonia pospolita?

    Błyszczące liście krzewu oraz liczne, intensywnie żółte kwiaty tworzące zwarte, kuliste skupienia.

    Mahonia pospolita dobrze się czuje pod koronami drzew liściastych.blikvideo123RF/PICSEL
    • Gleba – sprawdzi się każde podłoże, które jest lekkie i przepuszczalne. Mahonia toleruje glebę w szerokim zakresie pH – od odczynu lekko kwaśnego do lekko zasadowego.
    • Stanowisko – najlepsze będzie miejsce półcieniste, ale krzew poradzi sobie także w słońcu i cieniu.
    • Podlewanie – roślina ta oczekuje nawadniania po posadzeniu oraz podczas przedłużającej się suszy. Podlewanie musi być częstsze na słonecznych stanowiskach i przy suchej, piaszczystej glebie.
    • Ściółkowanie – pod krzewem warto rozłożyć ściółkę (np. korę), by utrzymać wilgotność gleby i ograniczyć podlewanie.
    • Nawożenie – mahonię trudno uznać za roślinę żarłoczną, dlatego wystarczy zasilić ją jednorazowo na wiosnę, przed kwitnieniem. Wykorzystajmy do tego wieloskładnikowy nawóz do roślin kwitnących, kompost albo obornik granulowany.

    Przycinanie mahonii pospolitej – najlepszy termin i technika

    Zobacz również:

    Zimowanie hortensji ogrodowej. Kiedy i jak okryć krzew, by zagwarantować letnie kwitnienie? 123RF/PICSEL
  • Šias sodo gėles ir krūmus rudenį būtina mulčiuoti – kitaip gali neišgyventi iki pavasario

    Rudeninės šalnos ir besniegė žiema gali būti pražūtinga kombinacija daliai sodo augalų – ypač tiems, kurių šaknys yra negiliai, o ūglių pagrindas jautrus šalčiui. Be papildomos apsaugos jie gali iššalti arba tiesiog išdžiūti dar iki pavasario.

    Kaip rašo portalas WP.PL, rudeninis mulčiavimas sukuria natūralų šilumos izoliacijos sluoksnį, kuris saugo šaknis ir augalo pagrindą nuo gilaus įšalo. Tai viena paprasčiausių priemonių, padedančių augalams saugiai peržiemoti.

    Mulčias taip pat mažina riziką, kai dirva tai įšąla, tai atitirpsta – tokie svyravimai gali pažeisti šaknis ir susilpninti augalą. Stabiliau laikydamasi drėgmė dirvoje padeda augalams lengviau ištverti žiemos stresą.

    Dar viena svarbi priežastis mulčiuoti – apsauga nuo vadinamosios fiziologinės sausros, kai augalai praranda drėgmę, o iš įšalusios žemės vandens pasisavinti nebegali. Tai aktualu ir per sausas, vėjuotas, besnieges žiemos dienas.

    Kuriems augalams mulčias ypač svarbus

    Tekste išskiriami keli itin dažni sodo augalai, kuriems rudenį verta skirti papildomą dėmesį. Tarp jų – hortenzijos, rožės ir svogūniniai augalai, kuriems šalčio žala dažnai prasideda būtent nuo neapsaugotos šaknų zonos.

    Bendra taisyklė paprasta: jei augalas yra jautresnis šalčiui, turi negilų šaknyną arba žiemą gali nukentėti nuo drėgmės trūkumo, mulčiavimas jam tampa ne tik naudingas, bet ir būtinas.

    Kada mulčiuoti, kad nepakenktumėte

    Tinkamiausias metas rudeniniam mulčiavimui – vėlyvas ruduo, dažniausiai nuo lapkričio vidurio iki gruodžio pradžios. Vis dėlto svarbiausia ne kalendorius, o oro sąlygos.

    Rekomenduojama mulčiuoti tik po pirmųjų šalnų, kai jau pasikartoja neigiama nakties temperatūra kelias dienas iš eilės, o viršutinis dirvos sluoksnis šiek tiek sukietėja. Taip sumažėja rizika „uždaryti“ per šiltą dirvą ir sudaryti augalui netinkamas sąlygas.

    Kodėl nereikėtų skubėti rudenį

    Mulčiavimas per anksti, pavyzdžiui, rugsėjį ar spalį, gali būti klaida. Kol laikosi šiluma, augalai dar nėra pasiruošę žiemai, o per anksti uždėtas storas sluoksnis gali išbalansuoti natūralų jų pasirengimą šalčiui.

    Dėl to svarbu sulaukti pirmųjų reguliarių šalnų – tuomet mulčias atlieka savo tikrąją funkciją: saugo nuo įšalo ir drėgmės praradimo, o ne trukdo augalams „užsigrūdinti“.

  • Iš Tolimųjų Rytų atkeliavęs skėtinis elėagnas: medingi žiedai ir valgomos uogos

    Iš Tolimųjų Rytų atkeliavęs skėtinis elėagnas: medingi žiedai ir valgomos uogos

    Ieškantiems neįprasto, bet nereiklaus krūmo sodui verta atkreipti dėmesį į skėtinį elėagną (Elaeagnus umbellata), dar vadinamą rudenine alyvuoge. Šis augalas kilęs iš Tolimųjų Rytų – daugiausia Kinijos, Japonijos ir Korėjos.

    Kaip rašo deccoria.pl, skėtinis elėagnas vertinamas ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl valgomų vaisių bei gebėjimo prisitaikyti prie prastesnių augimo sąlygų. Nors pagal savybes jis primena kai kuriuos Lietuvoje žinomus krūmus, mūsų soduose dar nėra labai paplitęs.

    Krūmas auga tankus ir plačiai išsikerojęs – Lenkijos sąlygomis paprastai siekia 2–4 metrų aukštį ir panašų plotį, todėl jam reikia vietos. Ūgliai būna ploni, lengvai svyrantys, kartais su aštriais dygliais.

    Lapija taip pat dekoratyvi: lapai plačiai lancetiški, su lengvai banguotais kraštais, o apatinė jų pusė sidabriška, todėl saulėje gražiai žvilga. Dėl šių ypatybių krūmas tinka ir kaip akcentinis augalas, ir kaip tankesnė žalioji užtvara.

    Žydėjimas ir uogos

    Gegužę ir birželį skėtinis elėagnas pražysta smulkiais, kreminiais, medingais žiedais. Jie skleidžia saldų kvapą ir vilioja naudingus vabzdžius.

    Vaisiai – nedidelės, apvalios uogos, kurių skersmuo dažniausiai neviršija 1 centimetro. Jos prinoksta nuo rugsėjo, o ant šakelių jų gali būti itin daug.

    Uogų spalva priklauso nuo veislės: dažniausiai jos ryškiai raudonos, rečiau – gelsvos, su pastebimais sidabriškais taškeliais. Nurodoma, kad uogos yra sultingos ir valgomos: pradžioje gali būti sutraukiančio skonio, o bręsdamos tampa saldesnės.

    Tekste pažymima, kad norint sulaukti vaisių, įprastai reikia sodinti dvi skirtingas veisles, nes krūmas yra kryžmadulkis. Ne visas uogas būtina nuskinti – paliktos jos rudenį tampa maistu į sodą užklystantiems paukščiams.

    Kaip auginti skėtinį elėagną?

    Vienas įdomesnių šio krūmo bruožų – gebėjimas dirvoje „surišti“ atmosferos azotą, panašiai kaip kai kurie ankštiniai augalai. Dėl to jis gali augti ir skurdesnėje žemėje bei nereikalauja dažno tręšimo.

    Skėtinis elėagnas apibūdinamas kaip atsparus šalčiui (iki –30 laipsnių), oro taršai, dirvos druskingumui, vėjui ir sausrai. Taip pat pabrėžiama, kad jis dažniausiai auga sveikai ir nereikalauja purškimų.

    Rekomenduojama rinktis lengvesnę, laidžią dirvą – tinka ir smėlinga, nebūtinai derlinga. Geriausiai krūmas dera ir gausiai žydi saulėtoje vietoje, tačiau gali ištverti ir pusšešėlį.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo verta nepamiršti laistymo, o vėliau suaugę augalai paprastai gerai pakelia sausrą. Kasmetinis formuojamasis genėjimas nėra būtinas – dažniau apsiribojama sanitariniu genėjimu žiemos pabaigoje, pašalinant silpnus ar pažeistus ūglius.

    Kur pritaikyti sode?

    Skėtinis elėagnas gali būti sodinamas kaip pavienis akcentas matomoje vietoje, pavyzdžiui, vejoje. Dėl tankaus augimo jis tinka ir gyvatvorei, kuri gali saugoti nuo vėjo, triukšmo bei smalsių žvilgsnių.

    Taip pat minima, kad šis krūmas praverčia stiprinant šlaitus ar nuolydžius. Derinant su kitais nereikliais uogakrūmiais, svarbu palikti pakankamai erdvės kiekvieno augalo laisvam augimui.

  • „Geležinis medis“ parocija: dekoratyvus augalas, kuris sode puošia visus keturis sezonus

    Persinė parocija, dar vadinama „geležiniu medžiu“, išsiskiria tuo, kad dekoratyviai atrodo visus metus – nuo ankstyvo pavasario iki žiemos. Tai lėtai augantis lapuotis, galintis augti kaip nedidelis medis arba išsišakojęs krūmas, nuolat keičiantis savo išvaizdą priklausomai nuo sezono.

    Pavasarį parociją puošia ryškūs raudoni kuokeliai, o lapai gali turėti purpurinį atspalvį. Rudenį ji tampa viena ryškiausių sodo akcentų dėl „ugningų“ lapų spalvų, o žiemą dėmesį patraukia dekoratyvi, besilupanti žievė.

    „Geležinio medžio“ pavadinimas siejamas ne tik su itin kieta mediena, bet ir su augalo atsparumu. Parocija laikoma pakankamai ištverminga šalčiui, mažiau lepia ir paprastai mažiau linkusi į ligas ar kenkėjus nei dalis kitų dekoratyvinių medžių.

    Svarbu ir tai, kad parocija auga palyginti lėtai – maždaug 15–30 centimetrų per metus. Dėl tokio augimo tempo ir natūraliai vaizdingos, neretai daugialiemenės lajos ji tinka kaip pavienis sodo akcentas, o selekcininkų išvestos kompaktiškos formos leidžia ją auginti net mažesniuose sklypuose.

    Kuo parocija išsiskiria skirtingais metų laikais

    Didžiausias šio augalo privalumas – nuolatinė kaita. Ankstyvą pavasarį, dar iki visiško sužaliavimo, išryškėja raudoni žiedų elementai, kurie suteikia spalvos, kai dauguma sodo augalų dar tik bunda.

    Vėliau parocija pereina į vasaros „ramybę“ su tankesne laja ir sodresne lapija, o rudenį vėl tampa pagrindiniu sodo traukos centru. Būtent rudeninis spalvų šou dažnai minimas kaip viena stipriausių priežasčių šį augalą rinktis sklypui.

    Žiemą, kai lapai nukrenta, parocija nepranyksta iš vaizdo – jos žievė gali luptis ir kurti margą, mozaikai panašų raštą. Tai detalė, dėl kurios augalas išlieka dekoratyvus ir šaltuoju sezonu.

    Kaip parinkti vietą ir veislę mažesniam sklypui

    Nors rūšinis augalas su laiku gali išaugti į didesnį, plačiau išsišakojusį medį, prekyboje galima rasti kompaktiškesnių ar siauresnių formų. Tai leidžia parociją pritaikyti ir miesto sklype, ir mažesniame sode, kur svarbus galutinis augalo dydis.

    Renkantis verta įvertinti, kokios formos augalo norisi – medelio ar krūmo, taip pat planuojamą aukštį ir plotį. Minimos ir kompaktiškos veislės, tokios kaip „Persian Spire“ ar „Burgundy“, kurios gali tikti ten, kur nėra daug vietos plačiai lajai.

    Norint, kad parocija maksimaliai atskleistų dekoratyvumą, svarbiausia sudaryti geras „starto“ sąlygas: parinkti tinkamą vietą ir leisti augalui ramiai įsitvirtinti. Tuomet šis „keturių sezonų“ augalas ilgainiui tampa vienu ryškiausių sodo akcentų.

  • Ieškote ypatingo krūmo sodui? Valgomoji rožė „Hansa“ ištveria žiemą ir žydi iki šalnų

    Ieškote ypatingo krūmo sodui? Valgomoji rožė „Hansa“ ištveria žiemą ir žydi iki šalnų

    Norintiems sode išskirtinio, bet nereiklaus augalo verta atkreipti dėmesį į raukšlėtosios rožės veislę „Hansa“ – ji žinoma dėl atsparumo šalčiui ir gausių, didelių žiedų.

    Ši rožė (Rosa rugosa) auga itin vešliai: formuoja tankų, apvalų krūmą, galintį užaugti iki 2 metrų aukščio ir apie 1,5 metro pločio. Ūgliai dygliuoti, lapai šviesiai žali, ryškiai raukšlėti, rudenį pagelsta.

    Didžiausia puošmena – intensyvios purpuriškai rožinės spalvos žiedai su geltonais kuokeliais, kurių skersmuo dažniausiai siekia 8–10 cm. Minima, kad jų žiedlapiai yra valgomi.

    Veislė „Hansa“ žydi nuo gegužės: žiedai pasirodo ūglių viršūnėse nedidelėmis grupėmis po 3–5 ir, kaip aprašoma, krūmas naujus pumpurus formuoja nuolat – iki pat pirmųjų rudeninių šalnų.

    Žiedai, kvapas ir vaisiai

    Žydėjimo metu krūmas skleidžia saldų aromatą, primenantį laukinę rožę, su prieskoninių gvazdikėlių nata. Dėl to „Hansa“ dažnai pasirenkama ten, kur norisi ne tik vaizdo, bet ir kvapo.

    Nužydėjus rožei susiformuoja valgomi oranžiniai–raudoni vaisiai. Žiemą jie tampa maistu daugeliui paukščių, todėl krūmas išlieka dekoratyvus ir pasibaigus sezonui.

    Praktiškai svarbu ir tai, kad „Hansa“ apibūdinama kaip atspari bei gerai pakelianti skirtingas auginimo sąlygas. Taip pat pabrėžiama, jog ji palyginti retai serga ir paprastai nesukelia didelių rūpesčių dėl kenkėjų.

    Kada ir kaip sodinti „Hansą“

    Sodinukai su atviromis šaknimis rekomenduojami sodinti ramybės laikotarpiu: rudenį, nukritus lapams, arba anksti pavasarį, kol dar neprasiskleidė pumpurai. Sodinukus vazonuose (su uždara šaknų sistema) galima sodinti per visą vegetacijos sezoną – nuo pavasario iki rudens.

    Vis dėlto patariama vengti kraštutinumų: didelių karščių, atodrėkių ir įšalusios žemės. „Hansa“ gali augti ir kaip pavienis augalas, ir grupėmis – po 1–2 krūmus 1 kv. m.

    Ši rožė gali plėstis šaknų atžalomis, todėl laikoma gana ekspansyvia. Tačiau dėl šios savybės ji tinka želdinant didesnius plotus ar formuojant nekarpomą gyvatvorę – rekomenduojama sodinti maždaug kas 1,5 metro.

    Augimo sąlygos ir priežiūra

    Gausiausiai „Hansa“ žydi saulėtoje vietoje, tačiau pakelia ir pusšešėlį – tik tuomet žiedų gali būti mažiau. Nors geriausiai auga derlingoje, humusingoje ir laidžioje dirvoje, nurodoma, kad krūmas toleruoja ir silpnesnį gruntą bei įvairų dirvožemio rūgštingumą.

    Svarbiausia vengti užmirkusių vietų, kur vanduo ilgai laikosi prie šaknų. Tai viena dažnesnių priežasčių, kodėl net ištvermingi krūmai ima skursti.

    Pirmus du sezonus rožei gali reikėti papildomo laistymo, bet vėliau ji turėtų tapti atsparesnė trumpesnėms sausroms. Taip pat teigiama, kad kasmetinio tankinamojo genėjimo ji nereikalauja – dažniausiai pakanka žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį pašalinti nudžiūvusias, pažeistas šakas ir, jei reikia, pakoreguoti krūmo dydį.

    Dar viena praktinė detalė – „Hansa“ pasižymi geru atsparumu dirvos druskingumui, todėl gali būti sodinama ir arčiau takų ar kelių, kuriuos žiemą barstoma druska.

  • Keistas pavadinimas, bet žiedai vilioja: dvokiantis čemerys pražysta net sniege

    Keistas pavadinimas, bet žiedai vilioja: dvokiantis čemerys pražysta net sniege

    Dvokiantis čemerys (Helleborus foetidus) – visžalis daugiametis augalas, kuris pražysta tada, kai dauguma gėlių dar „miega“: nuo vasario iki gegužės.

    Kaip rašoma portale „Deccoria.pl“, šis čemerys geriausiai auga pusiau pavėsyje ar pavėsyje, yra visiškai atsparus šalčiui ir dėl ankstyvo žydėjimo gali pagyvinti sodą ar terasą dar prieš prasidedant tikram pavasariui.

    Nors pavadinimas skamba atgrasančiai, jis susijęs su vos juntamu kvapu, kuris daugeliui nemalonus pasidaro tik patrynus lapus. Įprastomis sąlygomis sode šis kvapas dažniausiai nejuntamas.

    Svarbu žinoti ir kitą dalyką: augalas yra nuodingas, todėl sodinimo ir priežiūros darbus patariama atlikti mūvint pirštines, o vietą rinktis tokią, kur nepasieks vaikai ir gyvūnai.

    Kaip atrodo ir kuo išsiskiria

    Dvokiantis čemerys paprastai užauga iki 40–80 cm. Jis formuoja tankius kerus, o stiebus gausiai dengia tamsiai žali, blizgūs, odiniai ir giliai skiautėti lapai, dekoratyvūs ištisus metus.

    Žydėjimo metu ant ūglių pasirodo daug varpelio formos, šiek tiek svyrančių geltonai žalsvų žiedų, kuriuos neretai paryškina subtilus bordo ar purpurinis apvadas.

    Ši rūšis laikoma viena mažiausiai reiklių čemerių: gerai pakelia šaltį ir sudėtingesnes sąlygas, todėl vertinama kaip paprasta auginti net ir mažiau patirties turintiems sodininkams.

    Kada ir kaip sodinti

    Optimalus sodinimo metas – ankstyvas ruduo (rugsėjis–spalis) arba ankstyvas pavasaris (kovas–balandis). Tokiu laiku pasodintas augalas spėja sustiprinti šaknis prieš didesnius temperatūrų svyravimus.

    Daigai, parduodami vazonėliuose, gali būti sodinami per visą vegetacijos sezoną, vengiant tik didelių šalčių ir stiprių sausrų.

    Sodinant verta būti atsargiems: čemerio šaknys jautrios mechaniniams pažeidimams, be to, augalas nemėgsta vėlesnio persodinimo. Dėl to vietą patartina parinkti iš karto ilgesniam laikui.

    Rekomenduojama palikti 40–50 cm tarpus tarp augalų, kad kerai galėtų laisvai plėstis. Pasodinus čemerį reikėtų gausiai palaistyti, o žemę aplinkui pamulčiuoti, pavyzdžiui, kompostu ar žieve, kad ilgiau išlaikytų drėgmę.

    Kokios priežiūros reikia

    Geriausiai čemerys auga pusiau pavėsyje ar pavėsyje, pavyzdžiui, po lapuočiais medžiais ir krūmais. Saulėtoje vietoje jis taip pat gali augti, jei dirva nuolat išlieka drėgna, o augalas apsaugotas nuo šaltų vėjų.

    Dirvai keliami gana aiškūs reikalavimai: ji turėtų būti laidi, humusinga, vidutiniškai drėgna ir maistinga. Augalas pakelia nuo silpnai rūgščios iki šarminės reakcijos (pH 6,0–8,0), o geriausiai jaučiasi kalkingesnėse dirvose.

    Laistymas svarbiausias pirmaisiais metais po pasodinimo ir per ilgesnes sausras. Senesni, gerai įsišakniję čemeriai geriau pakelia drėgmės trūkumą, tačiau užmirkimo jie nemėgsta – stovintis vanduo gali skatinti šaknų puvimą.

    Augalas yra visiškai atsparus šalčiui, todėl žiemai paprastai dengti nereikia. Išimtis – pirmų metų jauni augalai, kuriuos galima lengvai pridengti eglišakėmis ar sausais lapais.

    Papildomai tręšti dažniausiai nereikia, nebent dirva itin skurdi – tuomet pavasarį galima duoti vieną komposto „dozę“. Dvokiantis čemerys tinka auginti ir vazonuose.

  • Spalvų sode net žiemą: augalai, kurie pražysta, kai kiti sezoną jau baigė

    Spalvų sode net žiemą: augalai, kurie pražysta, kai kiti sezoną jau baigė

    Net viduržiemį sodas nebūtinai turi atrodyti pilkas ir tuščias – yra krūmų, daugiamečių ir svogūninių augalų, kurie žydi šalčiausiais metų mėnesiais.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, dalis tokių augalų žiedinius pumpurus suformuoja dar vasarą ar rudenį, o atsiveria jie per atodrėkius, kai temperatūra trumpam pakyla.

    Tarp žiemą žydinčių augalų minimi ir tie, kuriuos galima auginti ne tik gėlyne, bet ir vazonuose terasoje ar balkone – taip spalvų galima turėti net tada, kai aplink sniegas.

    Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad renkantis augalus mažam sodui verta galvoti apie vietą, kur jie bus geriausiai matomi, pavyzdžiui, pro langą ar šalia takelio.

    Kokie augalai pražysta žiemą?

    Vienas iš minimų pasirinkimų – baltasis eleboras (dar vadinamas „Kalėdų rože“), kuris švelnesnėmis žiemomis gali pradėti žydėti jau gruodį. Jį siūloma sodinti grupėmis tarp medžių ir krūmų arba auginti vazone.

    Tarp ryškesnių krūmų išskiriamas tarpinis hamamelis: pirmieji jo žiedai pasirodo sausį, o žydėjimas gali tęstis iki kovo ar net balandžio, priklausomai nuo oro. Per šalčius žiedlapiai susisuka, o atšilus vėl išsitiesina.

    Vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį žiedų suteikia ir snieguolės, kurios paprastai pražysta vasarį–balandį. Taip pat minimas žieminis erantis – žemas augalas ryškiai geltonais žiedais, kurie saulėje atsiveria plačiau, o apsiniaukusiomis dienomis užsiveria.

    Dar vienas variantas – bodnanto putinas ‘Dawn’, žydintis kovą ir balandį: jo smulkūs, į tankius žiedynus susitelkę žiedai auga ant plikų šakų ir, kaip teigiama, stipriai kvepia.

    Idėjos mažam sodui ir terasai

    Mažesnėje erdvėje siūloma apsiriboti vienu žiemą žydinčiu krūmu ir keliais visžaliais augalais, kurie neužleidžia plikos žemės vaizdo. Krūmą patariama sodinti ten, kur jis bus matomas iš namų.

    Prie takelio ar gėlyno krašto siūloma rinktis kraujinį viržį – jis gali sudaryti žemą, tankų, spalvingą ruožą. Minima, kad jis geriausiai auga silpnai rūgščioje arba neutralioje dirvoje, bet pakelia ir kalkingą.

    Pusšešėlyje prie namo sienos rekomenduojama sodinti eleborus, o šviesesnėse vietose – bergenijas: jų dideli lapai rudenį ir žiemą nusidažo bordo atspalviais, ypač veislės ‘Bressingham Ruby’.

    Vazonams siūloma japoniškoji skimija – kai kurios veislės rudenį suformuoja ryškius pumpurus, kurie dekoratyviai atrodo visą žiemą, o pavasarį pražysta. Nurodoma, kad vazonui tinka rūgštesnis substratas, pavyzdžiui, skirtas rododendrams.

    Kaip prižiūrėti žiemą žydinčius augalus?

    Akcentuojama, kad tokiems augalams ypač tinka nuo vėjo apsaugotos vietos, o tai svarbiausia vazonuose auginamiems egzemplioriams – šaltas vėjas gali sausinti lapus ir juos ruduoti.

    Visžaliams augalams žiemą itin aktualus laistymas: jie neišmeta lapų, todėl vandenį praranda ištisus metus, o vėjas ir žiemos saulė šį procesą paspartina. Kai žemė įšąla, šaknys drėgmės nepasisavina ir lapai gali pradėti ruduoti – šis reiškinys vadinamas fiziologine sausra.

    Rekomenduojama gausiai palaistyti vėlyvą rudenį, o žiemą laistyti tomis dienomis, kai temperatūra yra teigiama, ypač artėjant pavasariui.

    Viržiams patariama dirvą aplink augalus pridengti plonu pušų žievės arba komposto sluoksniu, o pavasarį – po žydėjimo – patrumpinti ūglių galus su sudžiūvusiais žiedais, nepažeidžiant sumedėjusių dalių.

    Hamamelį siūloma genėti kovą, jam peržydėjus, o iš poskiepio žemiau skiepo vietos augančius ūglius pašalinti. Jei putinas pernelyg išauga, jį galima trumpinti iškart po žydėjimo, nes žiedinius pumpurus kitam sezonui jis formuoja vasarą.

    Taip pat patariama žiemos pabaigoje apžiūrėti eleborus ir pašalinti lapus su apvaliomis rudomis dėmėmis (tai gali būti grybinės ligos požymis). Pažymima, kad dirbant verta mūvėti pirštines, nes augalas nuodingas ir jo sultys gali dirginti odą.

  • Kaukazinė eglė graži ir be genėjimo: kas lemia taisyklingą jos kūgį

    Kaukazinė eglė graži ir be genėjimo: kas lemia taisyklingą jos kūgį

    Kaukazinė eglė (Abies nordmanniana) dažnai išlieka taisyklingos, tankios formos net ir be nuolatinio genėjimo. Jos plati kūginė laja atrodo tvarkingai todėl, kad šis medis natūraliai auga „pagal taisykles“ – šakos formuojasi tolygiais aukštais aplink kamieną.

    Kaip rašo Lenkijos portalas „Interia“, būtent šis reguliarumas ir tankūs, dailūs spygliai lėmė, kad kaukazinė eglė tapo viena populiariausių kalėdinių eglučių. Tačiau ji auginama ne tik šventėms – soduose galima rasti ir žemaūgių bei miniatiūrinių veislių, tinkančių mažesnėms erdvėms ar net auginimui vazone.

    Natūralioje aplinkoje, Vakarų Azijos ir Kaukazo kalnų regionuose, kaukazinė eglė gali užaugti iki 60 metrų. Soduose ji paprastai užauga mažesnė – apie 25–30 metrų, o palankiomis sąlygomis per metus gali paaugti maždaug 30–50 cm.

    Medis atpažįstamas ir iš spyglių: jie tamsiai žali, blizgūs, plokšti ir palyginti švelnūs, o apatinėje pusėje matyti dvi šviesios juostelės. Jauni ūgliai dažnai būna šviesesni, vėliau patamsėja, todėl eglė visą sezoną atrodo „gyva“ ir vešli.

    Kas suformuoja taisyklingą lają

    Pagrindinis kaukazinės eglės formos „variklis“ – vienas dominuojantis viršūninis ūglis, vadinamasis vedlys. Jis išlaiko vertikalią medžio ašį, o aplink kamieną reguliariai formuojasi nauji šakų ratai, dėl kurių laja primena tobulą kūgį.

    Jei medis auga tinkamomis sąlygomis, šie „aukštai“ išsidėsto tolygiai, todėl eglė atrodo simetriška be papildomų formavimo darbų. Būtent todėl agresyvus karpymas šiuo atveju dažnai nėra nei būtinas, nei naudingas.

    Svarbi ir tinkama vieta. Kaukazinei eglei labiausiai tinka nuo stiprių vėjų apsaugota erdvė – vėjas gali ne tik laužyti ūglius, bet ir sausinti spyglius, dėl ko prastėja jų išvaizda.

    Dirvai šis medis turi gana aiškius pageidavimus: geriausia – derlinga, humusinga, šiek tiek rūgšti arba neutrali, nuolat lengvai drėgna, tačiau laidi vandeniui. Vandens sąstovis šaknų zonoje gali baigtis šaknų pažeidimais.

    Kodėl genėjimas dažnai daro daugiau žalos

    Skirtingai nei daugelis dekoratyvinių krūmų, kaukazinė eglė nėra medis, kurį reikėtų reguliariai „formuoti“. Ji silpnai atželia iš senesnės medienos, todėl stipriai patrumpinus šakas gali likti ilgalaikių, be spyglių „plikų“ vietų.

    Sodininkams dažniausiai pakanka sanitarinio genėjimo – pašalinti nudžiūvusias, nulūžusias ar aiškiai pažeistas šakas. Tokį darbą rekomenduojama atlikti anksti pavasarį, dar prieš prasidedant naujiems prieaugiams.

    Taip pat verta stebėti vedlį: jei jis pažeidžiamas, medis gali pradėti auginti kelias konkuruojančias viršūnes, o tai iškreipia įprastą formą. Tokiu atveju galima pasirinkti stipriausią šoninį ūglį ir atsargiai nukreipti jį vertikaliai, kad laja vėl formuotųsi taisyklingai.

    Jeigu vis dėlto norisi minimaliai pakoreguoti formą, geriausia apsiriboti tik jauniausiais, šių metų ūgliais. Svarbiausia taisyklė – nekirpti iki „plikos“ medienos be spyglių: kaukazinė eglė tokių vietų paprastai nebeužpildo.

    Kur sodinti, kad eglė būtų vešli

    Renkantis vietą jaunam medžiui, patariama vengti ir atvirų, vėjuotų plotų, ir vietų, kur linkusios kauptis šalnos. Ypač jautrūs gali būti jauni prieaugiai, kuriuos pažeidžia vėlyvos pavasario šalnos.

    Kaukazinė eglė taip pat prasčiau jaučiasi stipriai užteršto oro sąlygomis ir nemėgsta didelių šalčių. Todėl geros augimo sąlygos svarbios ne tik augimo greičiui, bet ir lajos tankiui bei spyglių būklei.

    Praktikoje tai reiškia, kad norint išlaikyti gražią, simetrišką formą dažniausiai efektyviau ne imtis sekatoriaus, o pasirūpinti tinkama vieta ir suteikti medžiui pakankamai erdvės natūraliai augti.

  • Šilauoges primenantys vaisiai ir atsparumas šalčiui: kodėl medlievą verta sodinti rudenį

    Šilauoges primenantys vaisiai ir atsparumas šalčiui: kodėl medlievą verta sodinti rudenį

    Medlieva (Amelanchier) – vis dažniau soduose auginamas krūmas ar nedidelis medelis, kuris pavasarį pasipuošia baltais žiedais, o vasarą subrandina saldžias, sultingas uogas. Nors apie ją dar žino ne visi, sodininkai šį augalą vertina dėl dekoratyvumo ir derliaus.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, medlieva gali užaugti maždaug 2–10 metrų aukščio – priklausomai nuo rūšies ar veislės. Dėl tokios įvairovės nesunku rasti variantą tiek mažesniam sodui, tiek erdvesnei sodybai.

    Daugelis medlievos uogas lygina su šilauogėmis, o kai kurie teigia, kad jos net skanesnės dėl kiek primenančio marcipaną poskonio. Tekste išskiriamos veislės, garsėjančios didesniais vaisiais, taip pat minima ir Lamarcko medlieva.

    Dar vienas šio augalo privalumas – ilgaamžiškumas: pradėti derėti jis gali antrais ar trečiais metais po pasodinimo, o palankiomis sąlygomis dera daug metų. Uogas mėgsta ne tik žmonės, bet ir paukščiai, todėl planuojant derlių verta tai turėti omenyje.

    Kodėl sodininkai renkasi rudenį

    Medlievą galima sodinti ir pavasarį (kovą ar balandį), ir rudenį (nuo rugsėjo iki maždaug lapkričio vidurio). Vis dėlto patyrę sodininkai dažnai renkasi rudeninį terminą.

    Pagrindinė priežastis paprasta: sezono pabaigoje pasodintas jaunas augalas dar spėja sustiprinti šaknų sistemą iki žiemos. Po vasaros dirva paprastai išlieka šiltesnė, o rudenį dažnesni lietūs suteikia drėgmės, todėl prigijimo sąlygos dažnai būna palankios.

    Be to, rudenį nebėra vasaros karščių, o stiprūs šalčiai dažniausiai dar neįsivyravę – augalui lengviau adaptuotis. Tokiu būdu pavasarį jis startuoja tvirtesnis ir gali greičiau pradėti vegetaciją.

    Sodinant rekomenduojama rinktis saulėtą, sausą dieną, kol žemė dar nėra įšalusi ir išlieka minkšta. Tai svarbu, kad šaknys gerai kontaktuotų su dirva.

    Vieta, dirva ir paprasti sodinimo žingsniai

    Medlieva laikoma mažiau reiklia nei šilauogės, tačiau norint sulaukti geresnio derliaus, verta parinkti jai tinkamesnes sąlygas. Ji gali augti tiek derlingesnėje, tiek vidutinėje dirvoje, svarbu, kad ji būtų pralaidi ir vidutiniškai drėgna.

    Tekste pabrėžiama, kad medlievai mažiau tinka sunkus, suspaustas gruntas. Vietą patariama rinktis saulėtą arba pusiau pavėsingą – tuomet augalas turėtų geriau augti ir derėti.

    Sodinimo eiga nesudėtinga: sodinuką gausiai palaistykite arba trumpam įmerkite į vandens kibirą. Tuomet iškaskite duobę, kuri būtų maždaug dukart didesnė nei šaknų gumulas, ir supurenkite dirvą duobės apačioje.

    Sodinuką įstatykite vertikaliai ir užberkite žeme taip, kad jis augtų tokiame pačiame gylyje, kaip ir vazone. Dirvą lengvai suspauskite, suformuokite aplink laistymo įdubą, palaistykite ir mulčiuokite kompostu bei pušų žieve, palikdami tarpą nuo ūglių.

    Kaip nurodoma, medlieva pasižymi dideliu atsparumu šalčiui (priklausomai nuo veislės), todėl papildomas pridengimas dažniausiai nebūtinas. Dėl šios savybės ji gali būti patrauklus pasirinkimas norintiems mažiau priežiūros reikalaujančio, bet ir derančio sodo augalo.

  • Paprastai prižiūrimas, bet drėgmę mėgstantis pilnaviduris: kodėl jį verta sodinti rudenį

    Paprastai prižiūrimas, bet drėgmę mėgstantis pilnaviduris: kodėl jį verta sodinti rudenį

    Pilnaviduris (Trollius europaeus) – ryškiai geltonais, į mažas rožytes ar rutuliukus panašiais žiedais žydinti daugiametė gėlė, kuri pavasarį akimirksniu praskaidrina gėlyną. Ji žydi gegužę–birželį, o geromis sąlygomis gali nudžiuginti ir pakartotiniu žydėjimu rudenį.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, pilnaviduris užauga maždaug iki 50–60 cm, sudaro tankius kerus ir dekoratyviai atrodo ne vien žydėjimo metu. Žiedai paprastai būna 2–5 cm skersmens, sodrios geltonos spalvos.

    Viena didžiausių šio augalo stiprybių – atsparumas šalčiui: žiemą paprastai ištveria be papildomo dengimo. Be to, pilnaviduris retai nukenčia nuo ligų ar kenkėjų, tačiau auginant svarbiausia viena sąlyga – pakankamai drėgna dirva.

    Svarbu prisiminti ir tai, kad natūraliai augantis pilnaviduris kai kuriose šalyse yra griežtai saugomas, todėl jo negalima kasti iš gamtinių augaviečių. Saugiausias kelias – sodinukus įsigyti iš legalių augintojų, medelynų ar sodo centrų.

    Rudeninis sodinimas ir vietos parinkimas

    Pilnavidurį galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, tačiau rudeninis sodinimas dažnai patogus dėl vėsesnių orų ir natūraliai drėgnesnės žemės. Tuo pačiu metu galima ir dalyti senesnius, išvešėjusius kerus – tai geriausia daryti rugsėjį arba spalį, kad augalai spėtų įsišaknyti iki žiemos.

    Renkantis vietą verta neskubėti: pilnaviduris nemėgsta persodinimo. Jam labiausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta vieta ir derlinga, nuolat drėgna dirva.

    Augalas pakelia ir sunkesnį, molingesnį gruntą, tačiau prastai augs sausoje, smėlingoje žemėje. Būtent vandens trūkumas laikomas viena pagrindinių nesėkmių priežasčių auginant pilnavidurį.

    Kaip sodinti, kad prigytų lengviau

    Prieš sodinimą rekomenduojama kruopščiai išravėti vietą ir žemę perkasti, įmaišant subrendusio komposto. Sodinant patartina palikti apie 30 cm tarpus tarp augalų, kad kerai turėtų vietos plėstis.

    Pasodinus svarbiausia gausiai palaistyti ir toliau stebėti drėgmę, ypač jei ruduo pasitaiko sausas. Kad dirva ilgiau neišdžiūtų, aplink augalą galima paskleisti kompostuotos žievės.

    Jei pilnaviduris jau auga sode ir kero dalis perkeliate į naują vietą, po padalijimo ir pasodinimo laistymas taip pat tampa kritinis. Pavasarį augalą galima papildomai pamaitinti kompostu.

    Su kuo derinti gėlyne

    Pilnaviduris gražiausiai atrodo pasodintas mažomis grupėmis. Kadangi jam patinka drėgnesnė žemė, jis ypač tinka šalia tvenkinio, upelio ar kitose vietose, kur dirva ilgiau išlieka drėgna, tačiau gali augti ir įprastoje gėlyno lysvėje.

    Geltoni žiedai ryškiai išsiskiria šalia kitų drėgmę mėgstančių daugiamečių augalų. Straipsnyje minimi keli geri kaimynai: sibirinis vilkdalgis, neužmirštuolės, geltonžiedė purienė (knieć błotna), bergenija, firletka ir žydrasis daugiašilis.

    Dar viena praktinė detalė planuojant gėlyną – po žydėjimo pilnaviduris pamažu apmiršta ir „dingsta“ iš lysvės. Todėl šalia verta sodinti augalus, kurie labiau suveši antroje sezono pusėje ir uždengs atsirandančias tuščias vietas.