Tag: Sodo darbai

  • Po rudeninių šalnų sode dar yra ką nuveikti: darbai, kuriuos verta atlikti iki lapkričio pabaigos

    Po rudeninių šalnų sode dar yra ką nuveikti: darbai, kuriuos verta atlikti iki lapkričio pabaigos

    Po pirmųjų stipresnių rudeninių šalnų sodas akivaizdžiai keičiasi, tačiau darbų sąrašas dar nesibaigia. Būtent dabar galima daug ką padaryti, kad augalai lengviau peržiemotų, o pavasarį greičiau atsigautų.

    Kaip pataria sodininkas Jacekas Naliwajekas, savo patirtimi besidalijantis „YouTube“, svarbiausius darbus verta susiplanuoti artimiausioms savaitėms po šalnų – maždaug iki lapkričio 20 dienos.

    Šiuo laikotarpiu dirva dažnai dar nebūna įšalusi, todėl dalį sodinimų atlikti paprasčiau, o kai kuriuos augalus dar galima saugiai paruošti žiemojimui. Tuo pačiu tai metas, kai svarbu nepadaryti klaidų, galinčių pakenkti augalams per žiemą.

    Daugeliui tai ir praktiškas klausimas: keli teisingi sprendimai rudenį reiškia mažiau nuostolių bei darbų pavasarį, ypač jei auginate dekoratyvinius augalus, daržoves ar turite vazoninių daugiamečių.

    Kokius darbus verta atlikti po šalnų?

    Vienas paskutinių šansų – svogūninių gėlių sodinimas į gruntą. Jei žemė dar neįšalo, dar galima sodinti tulpes, žydres, hiacintus, narcizus ir krokus – svarbu suspėti iki dirvai galutinai sustingstant.

    Po šalnų taip pat ateina metas iškasti neperžiemojančius augalus, pavyzdžiui, jurginus ir kanas. Kai šaltis pažeidžia antžeminę dalį, kerus rekomenduojama atsargiai iškelti ir laikyti vėsioje patalpoje iki pavasario.

    Jei vasarą lauke laikėte šalčiui neatsparius daugiamečius vazoninius augalus, juos reikėtų perkelti į vidų. Vėlyvas uždelsimas dažnai baigiasi tuo, kad šaknys vazonuose nukenčia greičiau nei augalai grunte.

    Darže verta nuimti paskutinį derlių – pavyzdžiui, salierus, morkas, šaknines petražoles ar ropines ropes. Tuo metu vėlyvos kopūstų veislės, porai, briuseliniai kopūstai ir lapiniai kopūstai šalnų dažnai nebijo, o kai kuriems net pagerėja skonis.

    Lapkričio antroje pusėje dar galima sodinti ir žieminius česnakus – svarbu rinktis šalčiui atsparesnes veisles. Taip pat rekomenduojama pasirūpinti dirva: ją patręšti perpuvusiu mėšlu arba subrendusiu kompostu ir uždengti mulčiu, pavyzdžiui, šiaudais, storesniu lapų sluoksniu ar net kartonu.

    Šis laikas tinka ir krūmų bei medžių sodinimui – dirva dar būna palyginti šilta, todėl augalai lengviau prigyja. Tai gali būti tiek vaismedžiai, tiek dekoratyviniai augalai, įskaitant rožes.

    Galiausiai verta surinkti nukritusius lapus ir panaudoti juos tikslingai: smulkinti žoliapjove ir dėti į kompostą, naudoti mulčiui arba sukrauti į krūvas ramiuose sodo kampuose – tai gali tapti prieglobsčiu ežiams ir kitiems naudingiems gyvūnams.

    Kokių klaidų geriau vengti lapkritį?

    Po šalnų augalai pamažu pereina į ramybės būseną, todėl nereikėtų jų skatinti augti. Dėl to rekomenduojama nebenaudoti azoto turinčių trąšų medžiams ir krūmams – jos gali atitolinti ūglių sumedėjimą.

    Taip pat nereikėtų skubėti genėti, ypač spygliuočių, visžalių augalų ar darželinių hortenzijų. Netinkamas genėjimas prieš žiemą gali susilpninti augalą ir padidinti pažeidimų riziką.

    Dar viena dažna klaida – palikti lapus ant vejos. Drėgmės ir šalčio veikiami jie pradeda pūti, o tai gali sudaryti palankias sąlygas grybinėms ligoms, įskaitant sniego pelėsį.

    Ruošiant augalus žiemai svarbu ir nepersistengti – augalų nedengti per anksti. Po priedanga susikaupianti šiluma gali paskatinti pumpurų brinkimą ir tolimesnę vegetaciją, o tuomet žiema augalus pažeidžia dar labiau. Agrodangą siūloma naudoti tik tada, kai įšalas pasiekia maždaug 3–4 cm gylį.

  • Rudeninis vaismedžių purškimas vario preparatu: kada purkšti ir kaip tiksliai dozuoti

    Rudeninis vaismedžių purškimas vario preparatu: kada purkšti ir kaip tiksliai dozuoti

    Rudeninis vaismedžių purškimas vario preparatu (vadinamuoju „miedzianu“) daugeliui sodininkų tampa svarbia profilaktikos priemone prieš ligas, kurios peržiemoja ant lapų, šakelių ar žievėje.

    Toks purškimas dažniausiai skirtas sumažinti grybų sporų ir bakterijų plitimą: ant augalo paviršiaus susidaro apsauginė plėvelė, kuri slopina patogenų vystymąsi. Apie tai rašo lenkų portalas deccoria.pl.

    Praktinė šio purškimo nauda paprasta: jei rudenį pavyksta „numušti“ užkratą, pavasarį pirmieji ligų požymiai gali pasirodyti vėliau, o kai kuriais atvejais pavyksta sumažinti pavasarinių purškimų skaičių.

    Vis dėlto vieno universalaus recepto nėra – parduotuvėse esantys vario preparatai gali skirtis koncentracija, todėl dozę reikia derinti su konkretaus produkto etikete ir gamintojo rekomendacijomis.

    Nuo kokių ligų purškiama rudenį

    Rudenį vario preparatai dažniausiai naudojami prieš patogenus, kurie žiemoja ant augalo dalių ir pavasarį greitai suaktyvėja. Straipsnyje minimos kelios tipinės problemos.

    Viena jų – persikų lapų garbanojimas: ligą sukeliantys grybai gali peržiemoti pumpurų žvyneliuose ir ūgliuose. Kita – bakterinis vėžys, dėl kurio rudenį dažniausiai purškiamos vyšnios ir trešnės, ypač lapų kritimo metu ir iškart po jo.

    Taip pat pažymima, kad vario preparatai gali padėti ir dėl obelų bei kriaušių rauplių, nors dalis sodininkų šiuo atveju purškimą renkasi pavasarį. Rudenį po pirmųjų šalnų dažnai minimas ir purškimas karbamidu, kuris skatina lapų irimą ir mažina ligos židinius.

    Dozės: kiek preparato į 5 litrus vandens

    Kadangi skirtingų gamintojų preparatai turi nevienodą veikliosios medžiagos kiekį, svarbiausia taisyklė – dozuoti pagal etiketę. Tai padeda išvengti ir per silpno, ir per stipraus tirpalo.

    Tekste kaip pavyzdys pateikiamas vienas populiariausių produktų „Miedzian 50 WP“. Nurodoma, kad prieš persikų lapų garbanojimą rekomenduojama 50 gramų preparato ištirpinti 5 litruose vandens, o apsaugai nuo bakterinio vėžio gali pakakti 25 gramų 5 litrams vandens.

    Purškimui patariama naudoti minkštą, kambario temperatūros vandenį. Tirpalu reikia padengti ne tik šakeles, bet ir kamieną, storesnes šakas bei jų išsišakojimus, o taip pat – žemę prie medžio ar krūmo pagrindo, kad būtų mažiau ant lapų ir dirvos paviršiaus žiemojančių patogenų.

    Kada purkšti rudenį

    Rudeninis purškimas vario preparatu siejamas su laikotarpiu, kai nukrenta lapai: dažniausiai tai spalio pabaiga–lapkričio pradžia arba pirmoji lapkričio pusė.

    Rekomenduojama suspėti iki stipresnių šalčių ir pasirinkti dieną, kai yra sausa, nevėjuota, geriau debesuota, o oro temperatūra siekia apie 5–6 laipsnius šilumos. Preparatui reikia laiko išdžiūti ant šakų ir sudaryti apsauginį sluoksnį.

  • Kaip teisingai apsaugoti rožes žiemai: kurioms pakanka žemės kaupelio, o kurioms reikia dengti

    Kaip teisingai apsaugoti rožes žiemai: kurioms pakanka žemės kaupelio, o kurioms reikia dengti

    Rožių apsauga žiemą gali lemti ne tik tai, ar krūmas peržiemos, bet ir kaip gausiai jis žydės kitą sezoną. Tačiau vieno universalaus sprendimo nėra – vienoms rožėms užtenka žemių kaupelio, kitoms būtina papildoma, kvėpuojanti danga.

    Kaip aiškinama portale deccoria.pl, apsaugos būdas turėtų būti parenkamas pagal veislę ir konkrečias sodo sąlygas. Ypač jautrios šalčiui būna daugelis stambiažiedžių veislių ir skiepytos rožės, o dalis parkinių ar laukinių rožių neretai žiemoja ir be sudėtingų priemonių.

    Rožėms pavojingas ne vien stiprus šaltis. Jas silpnina ir sausas vėjas, atlydžių bei pakartotinio įšalo kaita, taip pat ankstyvos pavasario saulės poveikis. Todėl žieminė apsauga dažniausiai skirta sumažinti staigius temperatūros svyravus, ypač ties krūmo pagrindu.

    Dar viena kritiška vieta – skiepo vieta. Jei nušąla kilnioji rožės dalis, augalas gali pradėti leisti laukinius ūglius iš poskiepio, ir tuomet krūmas jau nebeturės pasodintos veislės savybių.

    Kada dengti rožes ir ko vengti

    Ošlonas rekomenduojama dėti tik po pirmųjų šalnų, kai vėsūs orai įsitvirtina – dažniausiai tai būna lapkritį. Per anksti ir per sandariai uždengus, po danga kaupiasi drėgmė, didėja puvimo rizika, o kartais net paskatinamas naujų, šalčiui jautrių ūglių augimas.

    Prieš dengiant verta atlikti sanitarinį apgenėjimą ir surinkti nukritusius lapus, ypač jei jie pažeisti ligų. Toliau svarbiausia – parinkti apsaugą pagal rožės atsparumą šalčiui, o ne visiems krūmams taikyti vienodą „storu sluoksniu“ principą.

    Kurioms rožėms užtenka kaupelio, o kurioms reikia dangos

    Krūminės (taip pat vadinamos krūminėmis ar parkinėmis) rožės laikomos viena atsparesnių grupių. Dalis jų gali peržiemoti grunte ir be papildomų priemonių, tačiau jaunesnius augalus (1–2 metų) ir mažiau atsparias veisles verta apsaugoti supilant apie 20–30 cm aukščio purios žemės kaupelį prie krūmo pagrindo.

    Arbatinėms rožėms paprastai reikia kruopštesnės apsaugos – svarbiausia apsaugoti krūmo pagrindą ir skiepo vietą. Aplink jas galima supilti aukštesnį kaupelį, geriausia iš sodo žemės (atneštos iš kitos vietos, kad neapnuogintumėte šaknų) ir subrendusio komposto mišinio, o viršų pridengti spygliuočių šakomis.

    Antžeminę dalį tokiu atveju patariama dengti orui laidžiomis medžiagomis: agrodanga, specialiu sodo gaubtu, džiuto maišu ar šiaudais. Svarbu, kad danga „kvėpuotų“ ir neįkalintų drėgmės.

    Daugelį kitų sodo rožių, įskaitant lysvines ar dirvos dangos rožes, dažniausiai pakanka apsaugoti žemės kaupeliais. Vijoklinėms rožėms, net jei veislė laikoma atsparia šalčiui, kartais gali prireikti papildomai pridengti antžeminius ūglius.

    Standartinės rožės: kodėl vien žemės neužtenka

    Skirtingų rožių apsaugos principas dažnai priklauso nuo krūmo formos ir skiepo vietos. Stambiažiedėms ir lysvinėms rožėms skiepas dažniausiai būna arti žemės, todėl aukštas žemių kaupelis gali apsaugoti skiepą, ūglių pagrindą ir apatinius pumpurus – net jei viršūnės apšals, krūmas turi iš ko atželti.

    Standartinėms (kamieninėms) rožėms skiepo vieta būna aukštai, ties laja, tad prie kamieno supilta žemė jos neapsaugos. Tokiu atveju reikia papildomos, kvėpuojančios lajos apsaugos, pavyzdžiui, iš žieminės baltos agrodangos, šiaudų ar džiuto.

    Jei kamienas jaunas ir lankstesnis, kartais siūloma atkabinti jį nuo atramos, paguldyti lają prie žemės ir pridengti visą augalą eglišakėmis. Vis dėlto senesnio, standaus kamieno per jėgą lenkti nereikėtų.

    Kokios medžiagos kaupeliam netinka

    Kaupelio tikslas – apsaugoti jautriausias vietas, bet tam svarbu pasirinkti tinkamą medžiagą. Ilgai drėgmę sulaikantys variantai, tokie kaip durpės, sunki molinga žemė ar smulkios frakcijos pušų žievė, gali daryti daugiau žalos nei naudos.

    Praktiškas patarimas – prieš dengiant surišti išsikerojusius ūglius. Taip lengviau uždėti dangą ir sumažėja rizika, kad šakos lūš nuo šlapio sniego svorio.

  • Po rudeninių šalnų – svarbūs sodo darbai: ką dar verta suspėti iki lapkričio 20-osios

    Po rudeninių šalnų – svarbūs sodo darbai: ką dar verta suspėti iki lapkričio 20-osios

    Rudeninėms šalnoms jau pakandus, sodas pamažu pereina į ramybės režimą, tačiau darbų sąrašas dar nesibaigia. Iki lapkričio 20 dienos verta suspėti kelis svarbius darbus, kurie padeda augalams saugiau peržiemoti ir palengvina startą pavasarį.

    Apie tai kalbama sodininko Jacko Naliwajeko (savo patirtimi besidalijančio „YouTube“) patarimuose, skirtuose laikotarpiui iškart po pirmosios stipresnių šalnų bangos. Akcentuojama, kad dabar ypač svarbu nepavėluoti su tais darbais, kuriems reikia dar neįšalusios dirvos.

    Tarp tokių darbų – tiek gėlyno, tiek daržo, tiek ir viso sklypo priežiūra. Dalis užduočių skirta augalams apsaugoti nuo šalčio, kitos – tvarkingai užbaigti sezoną ir pasiruošti kitų metų sodinimams.

    Ne mažiau svarbu ir tai, ko po šalnų geriau nedaryti: kai kurios klaidos rudenį gali pakenkti augalams labiau nei pats šaltis, ypač jei paskubama tręšti, genėti ar per anksti dengti.

    Ką nuveikti sode po šalnų

    Viena pagrindinių užduočių – dar spėti pasodinti svogūnines gėles, kurios pavasarį pražys pirmosios. Minimi tulpės, šafyriai, hiacintai ir krokai – čia svarbiausia suspėti iki dirvai užšąlant.

    Po šalnų taip pat ateina metas iškasti gėles, kurios neperžiemoja lauke. Kai šaltis pažeidžia antžemines dalių dalis, rekomenduojama atsargiai iškasti jurginų ir kanų kerus ir laikyti vėsioje patalpoje iki pavasario.

    Jei per vasarą lauke augo šalčiui neatsparūs daugiamečiai augalai vazonuose, juos verta perkelti į patalpas. Tokiu būdu sumažinama rizika, kad pirmesnės rimtesnės šalnos augalus negrįžtamai pažeis.

    Darže patariama surinkti likusį derlių: iš lysvių nukasti salierus, morkas, šaknines petražoles, kaliaropes. Kartu pažymima, kad vėlyvųjų kopūstų veislės, porai, briuseliniai kopūstai ir lapiniai kopūstai šalnų nebijo – jos neretai net pagerina skonį, tad šias daržoves galima palikti ilgiau.

    Antroje lapkričio pusėje dar galima sodinti žieminius česnakus, jei pasirenkamos šalčiui atsparesnės veislės. Taip pat siūloma pagerinti daržo dirvą kompostu ar perpuvusiu mėšlu ir apsaugoti ją mulčiu – šiaudais, storu lapų sluoksniu ar net kartonu.

    Nors orai jau šaltesni, tai gali būti tinkamas metas sodinti krūmus ir medelius: dirva dar būna palyginti šilta, todėl augalai lengviau prigyja. Tarp pavyzdžių minimos ir rožės.

    Dar vienas sezono darbas – nukritę lapai. Juos rekomenduojama surinkti (patogu – vejapjove su surinktuvu, kad iškart susmulkintų), o vėliau panaudoti kompostui, mulčiui arba palikti sukrautus ramesniame kampelyje kaip prieglobstį ežiams ir kitiems naudingiems gyvūnams.

    Kokių klaidų po šalnų geriau vengti

    Po šalnų augalai pereina į ramybės būseną, todėl pabrėžiama, kad nereikėtų tręšti medžių ir krūmų azoto turinčiomis trąšomis – jos gali atitolinti ūglių sumedėjimą.

    Taip pat patariama neskubėti su genėjimu, ypač spygliuočių, visžalių augalų ir sodo hortenzijų. Rudeninis skubėjimas su sekatoriumi gali silpninti augalą prieš žiemą.

    Atskirai pabrėžiama vejos priežiūra: lapų ant vejos palikti nereikėtų, nes drėgmė ir šaltis skatina jų pūvimą ir sudaro sąlygas grybinėms ligoms, įskaitant sniego pelėsį.

    Galiausiai, dengiant augalus nuo šalčio svarbu nepersistengti: per anksti uždengus po danga gali kauptis šiluma, kuri skatina pumpurų vystymąsi ir tęsiamą vegetaciją. Siūloma palaukti, kol įšalas dirvoje pasieks maždaug 3–4 cm gylį.

  • Turite vyšnią sode? Šiuos darbus padarykite prieš šalnas, kad pavasarį netektų gailėtis

    Kai nuo medžių nukrenta paskutiniai lapai, daug kas uždaro sodo sezoną. Tačiau vyšnioms toks požiūris gali brangiai kainuoti – šie vaismedžiai nėra patys atspariausi šalčiui, todėl prieš žiemą jiems praverčia keli paprasti, bet svarbūs darbai.

    Kaip primena lenkų portalas WP, didžiausią riziką vyšnioms kelia ne tik stiprios šalnos, bet ir žvarbus vėjas bei staigūs temperatūros svyravimai. Dėl plonesnės žievės ir gana negilios šaknų sistemos medis gali greičiau nukentėti, jei bus paliktas „kaip yra“.

    Ruduo vyšniai – pereinamasis laikas į ramybės būseną, todėl netinkami veiksmai gali padidinti ligų ar nušalimo tikimybę. Kartu tai ir proga pasirūpinti, kad medis į žiemą išeitų stipresnis ir pavasarį lengviau atsigautų.

    Svarbiausia – nedaryti klaidų, kurios atrodo logiškos „tvarkantis sode“, bet vyšnioms gali pakenkti. Toliau – keli esminiai dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį prieš užklumpant šalnoms.

    Negenėkite vyšnios vėlų rudenį

    Viena dažniausių klaidų – rudenį griebtis sekatoriaus ir „sutvarkyti“ lają. Vyšnioms toks genėjimas netinkamas: atviros žaizdos iki pirmųjų šalnų gali nespėti užsitraukti, o drėgmė ir šaltis sudaro palankias sąlygas bakterinėms ir grybinėms ligoms.

    Tekste pabrėžiama, kad vyšnios genimos vasarą – iškart po derliaus. Jei vis dėlto reikia šalinti pažeistas šakas, saugiau tai planuoti sausą dieną žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai nėra šalčio.

    Gilus laistymas ir šaknų apsauga

    Net žiemą medžiai gali nukentėti nuo vandens trūkumo: kai žemė įšąla, šaknys nebegali pasisavinti drėgmės, o saulė ir sausas vėjas vis tiek skatina vandens garavimą iš šakų. Dėl to, kol gruntas dar neįšalęs, vyšniai rekomenduojamas gausus, gilus palaistymas.

    Kalbama ne apie paviršinį sudrėkinimą, o apie lėtą ir gausų laistymą – net iki 20–30 litrų vandens vienam medžiui, kad drėgmė pasiektų šaknų zoną. Tai ypač aktualu, jei ruduo buvo šiltas ir sausas.

    Ne mažiau svarbu apsaugoti šaknis nuo iššalimo per besnieges, šaltas žiemas. Tokiu metu žemė gali sutrūkinėti, o šaltis pažeidžia smulkiausias šakneles. Išeitis – po laja paskleisti 5–8 cm storio mulčio sluoksnį.

    Kamieno balinimas ir jauno medelio pridengimas

    Daugelis kamienus nubalina tik pavasarį, tačiau tuomet tai nebeatlieka svarbiausios funkcijos. Balinimas reikalingas ne „nuo kenkėjų“, o tam, kad sumažintų žievės įkaitimą saulėtą žiemos dieną ir apsaugotų nuo staigių temperatūros svyravimų sukeliamų įtrūkimų.

    Aprašoma situacija, kai gruodžio–sausio sandūroje saulė gali įkaitinti tamsų kamieną, o vakare temperatūra greitai krenta – tuomet žievė trūkinėja. Todėl kamieną ir stambesnių šakų pagrindus verta nubalinti sausu gruodžio dieną.

    Jei vyšnia pasodinta šiemet arba yra dar visai jauna, ji ypač jautri šalčiui. Patariama aplink kamieną supilti nedidelį žemių ar durpių kauburėlį, kuris saugotų skiepijimo vietą, o patį kamieną apvynioti balta agroplėvele, šiaudų dembliu ar specialia perforuota apsauga.

    Taip pat perspėjama vengti juodos plėvelės: atodrėkio metu po ja medelis gali perkaisti ir „uždusti“. Keli tikslūs darbai vėlyvą rudenį gali būti skirtumas tarp nusilpusio medžio pavasarį ir gausesnio žydėjimo bei derliaus vasarą.

  • Kaip pašalinti kelmą neiškasant vejos: grybiena padeda jam suirti natūraliai

    Kaip pašalinti kelmą neiškasant vejos: grybiena padeda jam suirti natūraliai

    Po nupjauto medžio likęs kelmas daugeliui tampa ilgalaike problema: jį sunku išrauti, o technikos nuoma ar profesionalios paslaugos kainuoja. Vis dėlto kelmo nereikia nei kasti, nei griebtis agresyvios chemijos – yra natūralesnis būdas, leidžiantis medienai tiesiog suirti.

    Lenkų portale „Deccoria.pl“ aprašomas metodas remiasi grybiena, priklausančia rūšiai Phlebiopsis gigantea (lietuviškai dažnai vadinama didžiąja plaušabude). Tai saprotrofinis grybas, natūraliai augantis ant negyvos medienos ir ją palaipsniui skaidantis.

    Idėja paprasta: grybas „maitinasi“ kelmo mediena, todėl šis su laiku tampa trapesnis, sutrūkinėja ir lengviau pasiduoda pašalinimui. Tekste pabrėžiama, kad tokia priemonė neturėtų išsekinti dirvožemio ir neturėtų kenkti šalia augantiems augalams.

    Per kiek laiko kelmas suyra, priklauso nuo jo dydžio, medienos kietumo, drėgmės ir oro sąlygų. Mažesni kelmai, kaip nurodoma, kartais suirsta maždaug per 6 mėnesius, o didesniems gali prireikti 1–2 metų.

    Kaip naudojama kelmų skaidymo grybiena

    Prekyboje tokios grybienos dažnai galima rasti kaip paruoštą preparatą, skirtą kelmams skaidyti. Straipsnyje minima, kad jo galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse, statybinių prekių centruose ar internetu.

    Pirmas žingsnis – paruošti kelmą, kad grybiena lengviau prasiskverbtų į medieną. Rekomenduojama kelme išgręžti angas (mažiausiai apie 15 cm gylio), taip pat galima paviršių įrėžti, o pats kelmas turėtų būti nupjautas kuo arčiau žemės – tuomet procesas spartėja.

    Toliau grybiena skiedžiama vandeniu pagal konkretaus produkto instrukciją ir supilama į išgręžtas angas bei ant kelmo viršaus. Kad kelmas neišdžiūtų, siūloma jį uždengti kompostu, mulčiu arba plėvele ir leisti gamtai atlikti savo darbą.

    Kada kertant medį gali reikėti leidimo

    Pačio kelmo šalinimas sode atskiro leidimo, kaip akcentuojama, nereikalauja, tačiau situacija keičiasi, kai kalbama apie medžio kirtimą. Straipsnyje primenama, kad daugeliu atvejų nekilnojamojo turto savininkams prieš kertant medį gali tekti gauti leidimą.

    Remiantis Lenkijoje galiojančiomis taisyklėmis, pranešimas institucijoms dėl medžio kirtimo fiziniams asmenims gali būti privalomas, jei kamieno apimtis 5 cm aukštyje viršija nustatytas ribas. Nurodomi tokie slenksčiai: 80 cm – tuopoms, gluosniams, uosialapiams ir sidabriniams klevams; 65 cm – paprastiesiems kaštonams, baltažiedėms robinijoms ir platanams; 50 cm – daugumai kitų rūšių.

    Taip pat pažymima, kad be leidimo galima kirsti mažesnius medžius, neviršijančius minėtų dydžių, o kai kuriais atvejais leidimas nereikalingas ir invazinėms svetimžemėms rūšims. Kadangi taisyklės skirtingose šalyse skiriasi, prieš kertant medį verta pasitikrinti konkrečiai jūsų vietovei taikomą tvarką.

  • Kaip pašalinti medžio kelmą neiškasant vejos: padeda grybas, ardantis medieną

    Kaip pašalinti medžio kelmą neiškasant vejos: padeda grybas, ardantis medieną

    Medžio kelmas po pjovimo neretai tampa ilgai neišsprendžiama problema – jis trukdo vejai, gėlynams ir kiemo darbams, o išrauti be technikos būna sudėtinga.

    Lenkijos portalas „Deccoria.pl“ aprašo būdą, kaip kelmą bandyti pašalinti neardant sklypo: pasitelkiamas medieną natūraliai skaidantis grybas – milžininė plaušabudė (Phlebiopsis gigantea).

    Šis saprofitinis grybas auga negyvoje medienoje ir, maitindamasis jos medžiagomis, palaipsniui ją suardo. Dėl to kelmas ilgainiui tampa trapus, sutrūkinėjęs ir lengviau išjudinamas iš žemės.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad toks sprendimas neturėtų nualinti dirvos ir nekenkti šalia augantiems augalams, tačiau reikia kantrybės: mažesnis kelmas gali suirti per maždaug 6 mėnesius, o didesniems dažnai prireikia 1–2 metų.

    Kaip naudojama grybiena kelmui ardyti

    Praktikoje siūloma įsigyti specialų paruoštą preparatą – grybieną, skirtą kelmų irimui. Tokios priemonės gali būti parduodamos sodo prekių parduotuvėse ar statybinių prekių centruose.

    Kad grybas greičiau prasiskverbtų į medieną, pirmiausia rekomenduojama kelmą „paruošti“: išgręžti skylučių arba viršų giliai įpjauti. Nurodoma, kad skylės turėtų būti ne mažesnio kaip 15 cm gylio ir 8–12 mm skersmens.

    Tuomet grybienos preparatas skiedžiamas vandeniu pagal gamintojo instrukciją (tekste minimas dažnas variantas – maišymas su 5 litrais vandens), o gautas mišinys supilamas ant kelmo.

    Kad kelmas neišdžiūtų, jį siūloma uždengti – pavyzdžiui, kompostu, mulčiu arba tentu. Toliau belieka laukti, kol mediena natūraliai pradės irti.

    Ką svarbu žinoti prieš kertant medį

    Nors patį kelmą iš sklypo galima šalinti be atskiro leidimo, kitoje situacijoje atsiduriama tada, kai planuojama kirsti visą medį – tam dažnai gali būti taikomi teisės aktų reikalavimai.

    Originaliame tekste primenama, kad, remiantis Lenkijoje galiojančiomis taisyklėmis, privačių sklypų savininkams tam tikrais atvejais tenka kreiptis dėl leidimo ar pateikti pranešimą, kai kamieno apimtis 5 cm aukštyje viršija nustatytas ribas.

    Pavyzdžiui, nurodomos ribos: 80 cm – tuopoms, gluosniams, uosialapiams ir sidabriniams klevams; 65 cm – paprastajam kaštonui, robinijai ir platanui; 50 cm – daugumai kitų rūšių.

    Lietuvoje medžių kirtimo tvarka gali skirtis, todėl prieš kertant verta pasitikrinti savivaldybės reikalavimus ir galiojančias taisykles konkrečioje vietoje.

  • Kaip per žiemą suminkštinti medžio kelmą: du būdai, padedantys greičiau jį pašalinti

    Paliktas kelmas po nupjauto medžio daugeliui tampa ilgalaike bėda: jis gadina vaizdą, trukdo tvarkyti sklypą, o išrauti mechaniškai dažnai brangu ir palieka didelę duobę.

    Dėl to sodininkystės specialistai neretai rekomenduoja ne skubėti kasti, o paspartinti natūralų medienos irimą – taip po kelių mėnesių kelmas tampa minkštesnis ir jį gerokai lengviau suskaldyti bei iškasti.

    Procesas paprastai užtrunka metus ar net ilgiau, ypač jei kelmas didelis arba iš kietmedžio. Tačiau rudenį ir žiemą drėgmė bei žema temperatūra gali prisidėti prie spartesnio irimo, jei sudaromos tam tinkamos sąlygos.

    Straipsnyje aptariami du dažniausiai minimi būdai – cukraus ir karbamido (šlapalo) naudojimas. Abu metodai remiasi tuo, kad kelmo viduje sukuriama palanki terpė mikroorganizmams, kurie ardo medieną.

    Cukrus kelme: svarbiausia – skylės ir drėgmė

    Vienas paprastesnių būdų – cukrų berti ne ant kelmo viršaus, o į jo vidų. Tam kelmo paviršiuje išgręžiamos nedidelės skylės per visą plotą, kad medžiaga patektų gilyn.

    Nurodoma, kad skylės turėtų siekti apie 20 centimetrų gylį – tuomet cukrus gali veikti kelmo viduje, kur ir prasideda aktyviausi irimo procesai. Į skylutes cukraus beriama gausiau, o kelmas uždengiamas, pavyzdžiui, tentu.

    Akcentuojama drėgmė: per sausas kelmas ir per sekliai išgręžtos skylės procesą gali gerokai sulėtinti. Kad irimas vyktų sparčiau, patariama periodiškai patikrinti, ar po danga pakanka drėgmės, ir prireikus atsargiai sudrėkinti.

    Palikus taip paruoštą kelmą per žiemą, pavasarį jį siūloma nuimti nuo dangos, suskaldyti į mažesnes dalis ir tuomet bandyti iškasti – kai mediena suminkštėja, tai padaryti lengviau.

    Karbamidas (šlapalas): azotas, skatinantis irimą

    Kitas dažnai aptariamas variantas – karbamidas, dar vadinamas šlapalu. Pabrėžiama, kad sodininkystėje naudojamas karbamidas yra koncentruota medžiaga, kuri veikia kaip azoto šaltinis.

    Aiškinama, kad medienos irime dalyvaujantiems mikroorganizmams, be drėgmės ir temperatūros, reikalingos ir maistinės medžiagos, tarp jų – azotas. Dėl to karbamidas gali sudaryti palankesnes sąlygas bakterijoms ir grybams sparčiau daugintis bei greičiau ardyti medienos struktūrą.

    Naudojimas panašus kaip ir cukraus atveju: kelme išgręžiamos arba iškaldinamos skylės (nuo kelių iki keliolikos centimetrų gylio) per visą paviršių, į jas suberiamas karbamidas ir įpilama vandens.

    Kad viduje ilgiau išliktų drėgmė ir procesas vyktų sparčiau, kelmas sandariai uždengiamas plėvele arba agroplėvele ir paliekamas per žiemą.

    Abiem atvejais esmė ta pati – pagreitinti natūralų medienos irimą, kad kelmą vėliau būtų galima pašalinti su mažiau darbo ir mažesne žala aplinkinei dirvai.

  • Į kalkinimo mišinį įmaišykite šią trąšą: vaismedžių žievė žiemą mažiau trūkinės

    Į kalkinimo mišinį įmaišykite šią trąšą: vaismedžių žievė žiemą mažiau trūkinės

    Vaismedžių kamienų balinimas (kalkinimas) žiemą padeda apsaugoti žievę nuo įtrūkimų, kurie atsiranda dėl staigių temperatūros svyravimų.

    Balta danga atspindi saulės spindulius, todėl dieną žievė neįkaista taip stipriai, o naktį patiria mažesnį „šoko“ efektą, kai staiga atšąla.

    Tokie įtrūkimai nėra vien kosmetinė bėda: per pažeidimus į medį gali patekti ligas sukeliantys patogenai, įskaitant bakterijas ir grybus.

    Kalkinimas ypač svarbus jauniems medeliams, kurių žievė plonesnė, taip pat ką tik pasodintiems augalams, kurie dažnai būna apgenėti ir prasčiau apsaugoti nuo intensyvios saulės.

    Kuo naudingas kamienų balinimas

    Šis būdas ne tik mažina žievės trūkinėjimo riziką, bet ir padeda apsaugoti kamieną nuo pažeidimų pietinėje ir pietvakarinėje pusėje, kur saulė šildo stipriausiai.

    Dar vienas privalumas – balta danga gali pristabdyti per ankstyvą audinių „pabudimą“ atodrėkių metu. Kai po atšilimo vėl smarkiai atšąla, suaktyvėję audiniai gali greitai nušalti.

    Mišinys su trąša ir smėliu

    Tekste pabrėžiama, kad vaismedžių kamienų nereikėtų dažyti bet kuo – tam naudojamos specialios kalkinės priemonės, skirtos augalams.

    Siūloma kalkinimo mišinį papildyti kvarciniu smėliu ir ragų miltais. Nurodoma, kad ragų miltų kvapas ir skonis turėtų atbaidyti graužikus, kurie žiemą mėgsta apgraužti žievę.

    Rekomenduojamos proporcijos: apie 500 ml kalkinių dažų kamienams, 1 šaukštas kvarcinio smėlio, 1 šaukštas ragų miltų. Jei masė per tiršta, galima įpilti šiek tiek vandens.

    Mišinį patariama ruošti sausą, nevėjuotą dieną. Prieš dažant kamieną reikia nuvalyti nešvarumus ir atsilupusius žievės gabalėlius – danga geriau laikysis ant sauso ir švaraus paviršiaus.

    Dažus siūloma tepti plačiu teptuku nuo kamieno pagrindo iki lajos pradžios. Taip pat nurodoma, kad per ilgą žiemą sluoksnį verta atnaujinti.

    Šaltinis: deccoria.pl

  • Spanguoles verta sodinti rudenį: kaip paruošti rūgščią dirvą ir apsaugoti daigus nuo šalnų

    Spanguoles verta sodinti rudenį: kaip paruošti rūgščią dirvą ir apsaugoti daigus nuo šalnų

    Spanguoles rekomenduojama sodinti rudenį – tuomet iki žiemos jos spėja pradėti įsišaknyti, o pavasarį augimas startuoja sklandžiau.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, tinkamas metas sodinukams iš vazonėlio – spalio mėnuo ir lapkričio pradžia, kai dirva dar nėra įšalusi.

    Rudenį žemė paprastai lėčiau išdžiūsta nei vasarą, todėl jaunam krūmeliui lengviau prigyti. Vis dėlto, jei sodinuką įsigyjate vėlyvą rudenį ir prognozuojami ilgesni šalčiai, saugiau sodinimą atidėti pavasariui.

    Spanguolės auga šliaužiančiais ūgliais, kurie ilgainiui įsišaknija šalia augalo, todėl joms svarbu ne tik duobutė, bet ir platesnė tinkamo, rūgštaus substrato juosta.

    Dirvai svarbiausia – rūgštumas

    Sodinant sode rekomenduojama taikyti į maždaug 4–5 pH dirvos rūgštingumą. Prieš darbus verta pasitikrinti esamos žemės reakciją.

    Jei dirva neutrali arba šarminė, vien į duobutę įbertas durpių kiekis problemos neišspręs – spanguolė plečiasi į šalis, tad vėliau jos ūgliai gali atsidurti netinkamoje žemėje.

    Rūgštų pagrindą galima formuoti iš paruošto substrato rūgščiamėgiams augalams (įsitikinus, koks pH nurodytas ant pakuotės) arba pasigaminti mišinį iš rūgščių aukštapelkių durpių ir kompostuotos pušų žievės.

    Jei substratas linkęs suslūgti ir „sukristi“, siūloma įmaišyti plauto kvarcinio smėlio, kad pagerėtų pralaidumas. Dar vienas niuansas: mišinį geriau sudrėkinti iš anksto, nes per sausas durpes sunku tolygiai permirkyti.

    Vieta spanguolėms turėtų būti saulėta, bet tokia, kur vasarą dirva neišdžiūsta akimirksniu. Taip pat verta vengti įdubimų, kuriuose po lietaus ilgai telkšo vanduo.

    Kaip sodinti: atstumai ir gylis

    Tarp sodinukų patariama palikti apie 30–50 cm. Mažesnis atstumas reiškia, kad ūgliai greičiau uždengs dirvą, o didesnis gali praversti veislėms, kurios smarkiau plečiasi.

    Jei šaknų gumulas vazone sausas, augalą pirmiausia verta palaistyti dar neišėmus iš indelio. Į duobę spanguolė sodinama tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazone.

    Užpylus žemę aplink šaknis, ją rekomenduojama lengvai prispausti ranka ir palaistyti, kad substratas geriau priglustų. Jei po laistymo viršus „atsidengia“, galima užberti šiek tiek mišinio.

    Laistymas, mulčas ir apsauga nuo šalčių

    Pasodinus svarbu stebėti drėgmę tiesiai po paviršiumi – spanguolės įsišaknija negiliai, todėl net ir vėsią, bet sausą rudenį gali prireikti papildomo laistymo.

    Jei įmanoma, geriau naudoti lietaus vandenį, ypač kai vandentiekio vanduo kietas. Kartu rekomenduojama mulčiuoti plonu kompostuotos pušų žievės sluoksniu, paliekant ūglius ant viršaus.

    Atėjus šalčiams be sniego, jaunus augalus galima laisvai pridengti spygliuočių šakelėmis, o praėjus stipriems šalčiams priedangą nuimti, kad netrūktų šviesos.

    Tačiau lysvės prieš žiemą perlieti vandeniu nereikėtų – toks būdas taikomas plantacijose, kur galima kontroliuoti vandens lygį ir nutekėjimą. Sode pakanka palaikyti tolygiai drėgną substratą ir pasirūpinti apsauga nuo besniegių šalnų.

    Renkantis sodinukus rudeniniam sodinimui, patariama pirmenybę teikti gerai įsišaknijusiems augalams vazonėliuose, o veislę rinktis pagal derliaus laiką ir sąlygas sklype.

    Tarp minimų veislių – „Early Black“ (ankstyvesnė), „Stevens“ (didesni vaisiai, vėlesnis derėjimas) ir „Pilgrim“ (vėlyva, vertinama dėl didelių uogų). Jei vietos mažai, galima sodinti ir vieną veislę, o norint ilgesnio derliaus – derinti ankstyvesnę su vėlyvesne.