CP v2

Tag: Sodo ligos

  • Kriaušę puola klastinga rūdys: atpažinkite dėmes ir veikite dabar, kitaip derlius bus nulinis

    Kriaušę puola klastinga rūdys: atpažinkite dėmes ir veikite dabar, kitaip derlius bus nulinis

    Geltonos dėmės ant kriaušės lapų, kurių centre matyti tamsūs taškeliai, dažnai reiškia ne „nekaltą“ lapų pažeidimą, o kriaušių rūdis. Ši grybinė liga plinta greitai, silpnina medį ir gali lemti menką derlių arba jo visišką praradimą.

    Tipiškas požymis – apvalios geltonos ar oranžinės dėmės viršutinėje lapo pusėje, o apatinėje vėliau formuojasi iškilimai, iš kurių skleidžiasi sporos. Ligai stiprėjant lapai gali anksti kristi, o medis prasčiau pasiruošia žiemai ir tampa jautresnis šalčiui bei kitoms ligoms.

    Kriaušių rūdžių valdymą apsunkina tai, kad sukėlėjui reikia dviejų augalų šeimininkų. Vegetacijos metu liga vystosi ant kriaušės, o per žiemą dažniausiai išlieka ant kadagio, kuriame pavasarį atsiranda būdingi oranžiniai, želė primenantys išaugimai.

    Net jei jūsų sklype kadagių nėra, infekcija vis tiek reali, nes sporos gali būti pernešamos vėjo dideliais atstumais. Dėl to svarbu reaguoti vos pastebėjus pirmuosius simptomus ir stebėti medžius viso sezono metu.

    Efektyviausia strategija – kompleksiniai veiksmai. Pavasarį ir ankstyvą vasarą taikomi fungicidiniai purškimai pagal registruotų augalų apsaugos produktų etiketes, o kartu būtina šalinti užkrėstus lapus ir laikytis sodo higienos, kad sumažėtų sporų kiekis aplinkoje.

    Jei šalia auga kadagiai, juos taip pat reikia apžiūrėti ir, radus ligos požymių, imtis priemonių, nes kitaip kriaušė bus užkrečiama pakartotinai. Rudenį, prieš ir po lapų kritimo, praktikoje dažnai taikomi papildomi purškimai, įskaitant 5 proc. karbamido tirpalą, tačiau sprendimą verta derinti su augalų apsaugos specialistais.

    Kai lapai nukrenta, itin svarbu kruopščiai sugrėbti ir pašalinti augalines liekanas iš sodo, jų nekompostuojant, jei yra ligos požymių. Tvarkingas, vėdinamas vainikas, subalansuotas tręšimas ir atsparių veislių pasirinkimas padeda mažinti pasikartojimo riziką kitą sezoną.

  • Perkate ar rudenines gėlių svogūnėles? 5 ženklai parduotuvėje iškart išduos broką

    Daugumą pavasarį žydinčių svogūninių augalų į žemę sodiname rudenį, dažniausiai nuo rugsėjo iki spalio pabaigos. Nuo to, kokias svogūnėles parsinešite iš parduotuvės, tiesiogiai priklauso augalo startas pavasarį ir žiedų gausa. Prasta kokybė gali reikšti ne tik menką žydėjimą, bet ir ligų įnešimą į gėlyną.

    Sveikas svogūnėlis yra tarsi augalo energijos sandėlis: jame sukauptos maisto medžiagos ir suformuoti būsimi lapų bei žiedų užuomazgų audiniai. Jei svogūnėlis pažeistas, supuvęs ar užkrėstas, augalas gali visai nesudygt, o grybiniai patogenai neretai persimeta ir į šalia augančius augalus.

    Kaip atpažinti gerą svogūnėlį

    Renkantis svogūnėles verta skirti minutę paprastam patikrinimui rankomis ir akimis. Pirmiausia įvertinkite tvirtumą: svogūnėlis turi būti kietas, standus, nesusispausti tarp pirštų. Taip pat jis turėtų būti santykinai sunkus pagal savo dydį, nes perdžiūvęs svogūnėlis dažnai būna lengvas.

    Apžiūrėkite išorines sausas lukštenas: jos veikia kaip apsauginis sluoksnis. Nedideli paviršiniai įtrūkimai dažniausiai nėra kritiški, tačiau gilūs įpjovimai ar atviri „langai“ lukšto sluoksniuose didina puvinio ir infekcijų riziką. Jei lyginate tos pačios veislės svogūnėlius, dažnai verta rinktis didesnius, nes jie paprastai sukaupia daugiau atsargų ir gali suformuoti stipresnį žiedyną.

    5 aiškūs signalai: šių nepirkite

    Minkštumas ar „kempinės“ jausmas spaudžiant yra vienas patikimiausių vidinio puvinio požymių. Taip pat pavojingas bet koks pelėsio apnašas ar dėmėtumas, ypač ties svogūnėlio viršūne ar šaknų pagrindu, nes tai dažnai rodo netinkamą laikymą ir įsisenėjusią grybinę infekciją.

    Atkreipkite dėmesį į smulkias skylutes ar išgraužas, kurios gali signalizuoti kenkėjų pažeidimus. Kitas blogas ženklas yra stiprus susiraukšlėjimas ir perdžiūvimas: ilgai laikomi šilumoje svogūnėliai praranda drėgmę, prasčiau įsišaknija arba apskritai nesudygsta. Riziką didina ir netinkama pakuotė, pavyzdžiui, sandari plėvelė su kondensato lašeliais viduje, nes drėgmė greitai sukuria sąlygas pelėsiui.

    Etiketė ir laikymo sąlygos svarbesnės, nei atrodo

    Jei perkate svogūnėles tinkleliuose ar dėžutėse, perskaitykite etiketę: joje turėtų būti aiškiai nurodyta rūšis ir veislė, svogūnėlio dydis bei rekomenduojamas sodinimo laikas. Išblukusi, suplyšusi ar akivaizdžiai „pavargusi“ pakuotė gali reikšti, kad prekė sandėliuojama per ilgai ir jau praradusi dalį gyvybingumo.

    Svarbu ir tai, kaip svogūnėliai laikomi pačioje prekybos vietoje: šiluma, prasta ventiliacija ir drėgmė greitina gedimą. Rinkitės švarius, sausus, tvirtus svogūnėlius be pelėsio, nemalonaus kvapo ar šlapių dėmių, o parsinešę namo nelaikykite jų sandariai uždarytų. Toks paprastas atsargumas dažnai lemia, ar pavasarį gėlynas džiugins spalvomis, ar teks atsodinti iš naujo.