CP v2

Tag: Sodos tirpalas

  • 3 liepos purškimai pomidorams: sodininkai sako, kad taip derlius šokteli ir ligos traukiasi

    3 liepos purškimai pomidorams: sodininkai sako, kad taip derlius šokteli ir ligos traukiasi

    Didžiausia liepos grėsmė pomidorams

    Liepa pomidorams dažnai tampa kritiniu mėnesiu: šiluma persipina su lietumi ir naktine rasa, o šiltnamiuose kaupiasi drėgmė. Tokios sąlygos palankios grybinėms ligoms, ypač bulvių marui, kuris gali per kelias dienas „sudeginti“ lapus, stiebus ir vaisius.

    Bulvių marą sukelia Phytophthora infestans, todėl rizika didėja, kai lapai ilgai išlieka šlapi, o oro judėjimas tarp augalų prastas. Dėl to svarbiausia tampa ne vien gydymas, o prevencija, kuri prasideda nuo tinkamos priežiūros ir tik tada pereina prie pagalbinių purškimų.

    Ką padaryti prieš purškiant

    Pirmiausia verta užtikrinti oro cirkuliaciją: pomidorus sodinti ne per tankiai ir reguliariai šalinti pažeminius lapus, kurie liečiasi su žeme. Taip sumažinamas dirvos purslų patekimas ant lapų ir infekcijos plitimo tikimybė.

    Laistyti reikėtų tik prie šaknų, geriausia ryte, kad šiltnamyje ar lysvėje per dieną drėgmė spėtų išgaruoti. Taip pat padeda mulčiavimas šiaudais ar nupjauta žole, nes jis mažina žemės taškymąsi per lietų ir laistymą.

    Trys purškimai, kuriuos sodininkai renkasi liepą

    Viena populiariausių priemonių yra mielių tirpalas, dažnai maišomas su vandeniu ir pienu. Tokie purškimai liaudiškai siejami su augalo „pastiprinimu“, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra fungicidas ir nepakeičia specialių priemonių, jei liga jau įsibėgėjusi.

    Antra dažnai minima priemonė yra česnako užpilas ar nuoviras, nes česnakuose esančios biologiškai aktyvios medžiagos vertinamos dėl antimikrobinių savybių. Jis dažniau naudojamas kaip profilaktinė priemonė, kai dar nematyti ryškių ligos požymių.

    Trečias pasirinkimas – sodos ir aliejaus mišinys, kurį sodininkai naudoja siekdami pakeisti lapo paviršiaus sąlygas ir sumažinti patogenams palankią terpę. Naudojant tokius mišinius svarbu nepadauginti koncentracijos, kad nenudegintų lapų, ypač per karščius.

    Kad tirpalai geriau priliptų prie lapų, praktikoje neretai įmaišomas nedidelis kiekis ūkinio muilo. Purkšti rekomenduojama vakare, kai saulė nebekaitina, o lapai nėra įkaitę, ir apipurkšti tolygiai tiek lapų viršų, tiek apačią.

    Kada būtina keisti taktiką

    Jei ant lapų atsiranda tamsios, vandeningos dėmės, o vaisiai pradeda ruduoti, delsti nereikėtų: liaudiškos priemonės dažniausiai nebesustabdo aktyvaus maro. Tokiu atveju tenka šalinti stipriai pažeistas augalo dalis ir taikyti registruotas augalų apsaugos priemones pagal etiketes.

    Dar viena svarbi taisyklė – stebėti prognozes: po kelių lietingų dienų ar staigių temperatūros svyravų rizika išauga, todėl prevenciniai veiksmai turi didžiausią vertę būtent prieš tokį periodą. Reguliarus vėdinimas, saikingas azoto tręšimas ir tvarkinga augalų forma dažnai duoda daugiau nei bet koks vienas purškimas.

  • Amarai užpuolė rožes ir serbentus? Veikia net paprasti purškalai su actu, pienu ir soda

    Amarai užpuolė rožes ir serbentus? Veikia net paprasti purškalai su actu, pienu ir soda

    Kaip atpažinti amarų žalą?

    Amarai dažniausiai slepiasi lapų apatinėje pusėje ir ant jaunų, dar nesumedėjusių ūglių. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai ima raukšlėtis, suktis, o ūgliai silpsta ir pristabdo augimą.

    Rožėse dažnai pirmiausia pastebimas lipnumas, o pumpurai gali taip ir neišsiskleisti. Lipni medžiaga, vadinama lipčiumi, sudaro sąlygas plisti suodligei, kuri tamsina lapus ir mažina fotosintezę.

    Serbentų lapuose, ypač raudonųjų, neretai atsiranda rausvos, iškilios pūslelės ir dėmės. Ant vaismedžių amarai puola besiskleidžiančius pumpurus, o lapai gali susisukti spirale ar susiraukšlėti skersai.

    Namų purškalai: ką verta žinoti?

    Namų priemonės geriausiai veikia, kai kolonijos dar nedidelės ar vidutinės. Purkšti saugiausia anksti ryte arba vakare, kad neapdegintumėte lapų ir mažiau trikdytumėte apdulkintojus.

    Purškiant svarbu pasiekti lapų apatinę pusę, nes ten amarų būna daugiausia. Vieno karto paprastai neužtenka, todėl procedūrą tenka kartoti kas kelias dienas, ypač jei palyja.

    Actas, soda, muilas ir pienas

    Acto tirpalą įprasta ruošti taip, kad 1 litrui vandens tektų apie 100 mililitrų acto. Kad skystis geriau priliptų prie lapų, dažnai įlašinama keli lašai indų ploviklio arba įdedama nedidelis kiekis ūkiško muilo tirpalo.

    Sodos tirpalas dažniausiai gaminamas ištirpinant 1 arbatinį šaukštelį sodos 2 litruose drungno vandens. Įdėjus šiek tiek ūkiško muilo, tirpalas tolygiau pasiskirsto ant lapų ir lengviau padengia amarų susitelkimo vietas.

    Ūkiškas arba kalio muilas veikia sudarydamas plėvelę ant kenkėjų kūno ir gali apsunkinti jų kvėpavimą. Praktikoje dažnai naudojama apie 20 gramų muilo 1 litrui vandens, o purškimą tenka kartoti kas 5–7 dienas.

    Pieno tirpalui dažnai pasirenkamas liesesnis pienas ir vanduo maišomi santykiu 1:1. Ši priemonė gali padėti atbaidyti amarus ir sumažinti jų sugrįžimo tikimybę, tačiau karštomis dienomis svarbu neperdozuoti, kad ant lapų nekiltų nemalonus kvapas.

    Kada namų priemonių nebeužtenka?

    Jei augalas smarkiai apniktas, lapai masiškai deformuoti, o amarų daugėja nepaisant purškimų, vien namų priemonių gali nepakakti. Tokiais atvejais sodininkai dažnai renkasi ekologiškoje praktikoje naudojamas priemones, pavyzdžiui, parafino aliejaus pagrindo preparatus.

    Ilgalaikėje perspektyvoje verta galvoti ir apie prevenciją: stebėti skruzdėles, nes jos amarus perneša ir saugo dėl lipčiaus. Taip pat padeda sąlygos naudingiems vabzdžiams, pavyzdžiui, boružėms ir auksaakėms, kurios amarais minta natūraliai.