Tag: Solidarumas

  • Kaip R. Reagano politika Europoje prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos ir „Berlyno sienos“ griūties

    JAV prezidento Ronaldo Reagano užsienio politika Europoje rėmėsi dviem kryptimis – griežtu spaudimu Sovietų Sąjungai ir kartu atsargiai paliekamomis durimis deryboms, o toks derinys ilgainiui prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos.

    Kaip rašoma „The Collector“, R. Reaganas siekė silpninti Maskvos įtaką Rytų Europoje, stiprinti ryšius su sąjungininkais Vakaruose ir, atsiradus progai, pereiti prie rimtesnės diplomatijos – ypač tuomet, kai SSRS vadovu tapo Michailas Gorbačiovas.

    Dar 1980 metų rinkimų kampanijoje R. Reaganas akcentavo būtinybę griežčiau priešintis SSRS. Jis kritikavo iki tol vyravusią „įtampos mažinimo“ (détente) logiką, teigdamas, kad ji leido sovietams stiprinti karinę galią ir užtvirtinti kontrolę Rytų Europoje.

    Tapęs prezidentu, jis pasirinko patarėjus, kurie palaikė kietesnę kryptį – stiprinti JAV karinį buvimą Europoje ir aktyviau remti antisovietinius judėjimus. Tačiau kartu ši politika turėjo ribas: branduolinio konflikto rizika vertė ieškoti ir politinių sprendimų.

    Artimiausi sąjungininkai ir įtampos taškai

    Europos lyderė, labiausiai atitikusi R. Reagano pasaulėžiūrą, buvo Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher. Abu politikai palaikė tvirtą laikyseną Rytų bloko atžvilgiu ir siekė, kad Vakarai neatsitrauktų nuo saugumo įsipareigojimų.

    Vis dėlto jų partnerystėje pasitaikė ir trinties. Pavyzdžiui, M. Thatcher nepritarė JAV invazijai į Grenadą, nes ši šalis priklausė Sandraugai, tačiau viešo konflikto vengė, kad nepakenktų glaudžiam bendradarbiavimui su Vašingtonu.

    R. Reagano administracija taip pat rėmė glaudesnę Europos integraciją, o M. Thatcher ilgainiui vis skeptiškiau vertino Europos Sąjungos politines ambicijas. Nepaisant skirtumų, JAV ir Jungtinės Karalystės „ypatingi santykiai“ išliko vienu svarbiausių JAV atramos taškų Europoje.

    Parama Lenkijos „Solidarumo“ judėjimui

    Vienu ryškiausių R. Reagano politikos akcentų tapo pastangos ardyti komunistinių režimų stabilumą Rytų Europoje. JAV Nacionalinio saugumo tarybos direktyvose buvo numatyta siekti silpninti komunistų valdžią regione, o Lenkija įvardyta kaip ypač reikšminga kryptis.

    Tuo metu Lenkijoje kilo „Solidarumo“ profesinės sąjungos judėjimas, pradėjęs veikti 1980 metais Gdansko laivų statyklose. Iš pradžių reikalavimai buvo gana riboti – geresnių sąlygų darbuotojams, tačiau judėjimas greitai peraugo į platesnį politinį pasipriešinimą, vadovaujamą Lecho Walęsos.

    Įvedus karo padėtį ir uždraudus „Solidarumą“, organizacija buvo priversta veikti pogrindyje. Straipsnyje teigiama, kad JAV žvalgyba vertino, jog judėjimui būtina finansinė parama, o Vašingtonas matė galimybę smogti Varšuvos pakto sistemai.

    Minima ir slaptos paramos programa „Operation QRHELPFUL“, kurios metu „Solidarumui“ buvo nukreipiamos dešimtys milijonų dolerių. Šios lėšos, kaip aprašoma, buvo naudojamos pogrindinei leidybai, streikuojančių darbuotojų rėmimui ir informacijos rinkimui, o vėliau Lenkijoje prasidėję politiniai pokyčiai galiausiai atvedė prie rinkimų ir komunistinės valdžios žlugimo.

    Branduolinių raketų klausimas ir derybų lūžis

    R. Reagano laikotarpiu didelę įtampą kėlė branduolinių ginklų klausimas: tiek JAV, tiek SSRS laikė juos atgrasymo priemone, tačiau ginklavimosi varžybos augino nesaugumo jausmą Europoje.

    1983 metais JAV paskelbė planą dislokuoti Europoje 572 vidutinio nuotolio raketas, daugiausia „Pershing II“, keliose NATO valstybėse. Tai išprovokavo masines demonstracijas Vakarų Europoje – dalis visuomenės baiminosi, kad toks žingsnis ne atgrasys, o padarys jų šalis labiau pažeidžiamas.

    Situacija ėmė keistis 1985 metais, kai SSRS vadovu tapo M. Gorbačiovas. Jis inicijavo „glasnost“ ir „perestroikos“ reformas, siekė mažinti karines išlaidas ir atverti kelią dialogui, o R. Reaganas šią progą išnaudojo intensyvesnėms deryboms.

    Abu lyderiai surengė keturis susitikimus, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė ginklavimosi varžybų stabdymui. 1987 metais buvo pasirašyta INF sutartis, uždraudusi vidutinio nuotolio raketų dislokavimą Europoje.

    Tais pačiais metais R. Reaganas pasakė vieną žymiausių Šaltojo karo retorinių frazių Berlyne, prie tuometinės Berlyno sienos, ragindamas M. Gorbačiovą ją nugriauti. Nors ši kalba tapo simboliu, straipsnyje pabrėžiama, kad svarbų vaidmenį suvaidino ne vien vieši pareiškimai, bet ir nuosekli strategija, kurioje derėjo spaudimas ir derybos.

    R. Reagano palikimas Europoje iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai: Rytų Europoje jis dažnai laikomas vienu ryškiausių antisovietinės politikos simbolių, tačiau dalyje Vakarų šalių jo sprendimai dėl branduolinių ginklų dislokavimo kėlė didelį pasipriešinimą.

  • JSW Koks ant ribos: „Solidarumas“ prašo skubios Vyriausybės intervencijos dėl darbo vietų

    Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarumas“ įspėja, kad bendrovė „JSW Koks“ atsidūrė itin sudėtingoje padėtyje: prastėja finansiniai rodikliai, kyla problemų palaikant einamąją gamybą, o rizika darbo vietoms, anot profsąjungų, didėja.

    Regiono Śląsko-Dąbrowskiego „Solidarumo“ vadovybė kreipėsi į valstybės turto ministrą Wojciechą Balczuną, ragindama nedelsiant įsikišti ir imtis sprendimų dėl įmonės valdymo bei viso koksavimo sektoriaus stabilizavimo.

    Profsąjungų teigimu, „JSW Koks“ jau ne vieną mėnesį susiduria su likvidumo įtampa, o tai, jų vertinimu, gali tiesiogiai paveikti įmonės gebėjimą užtikrinti nepertraukiamą koksavimo procesą ir vykdyti įsipareigojimus rinkai.

    „Ryžtingų sprendimų stoka gali sukelti negrįžtamų ekonominių ir socialinių nuostolių, kuriuos pajus ne tik darbuotojai ir jų šeimos, bet ir visas pramonės aplinkos ekosistemų tinklas“, – sakė profesinės sąjungos atstovai.

    Spaudimas gelbėti koksavimo sektorių

    „Solidarumas“ siūlo skubiai parengti sisteminę paramos programą visam koksavimo sektoriui. Profsąjungų požiūriu, tokia programa turėtų užtikrinti įmonėms apyvartinių lėšų stabilumą, finansinį atsparumą ir investicijas, reikalingas saugai bei įrangos patikimumui palaikyti.

    Koksas yra svarbi žaliava metalurgijai, ypač aukštakrosnių technologijoms, todėl tiekimo sutrikimai gali turėti platesnių pasekmių plieno gamybos grandinei. Profsąjungos pabrėžia, kad šis klausimas, jų vertinimu, susijęs ne vien su vienos įmonės balansu, bet ir su pramonės saugumu.

    Taip pat keliama importo iš ne Europos Sąjungos šalių tema. „Solidarumas“ ragina Lenkijos valdžią aktyviau siekti sprendimų Europos Sąjungos lygmeniu, kad rinka būtų apsaugota nuo, profsąjungų vertinimu, perteklinio kokso importo, kuris vietos gamintojams kelia kainų ir konkurencingumo spaudimą.

    Profsąjunga akcentuoja, kad Europos Sąjungoje veikiančios koksavimo įmonės patiria papildomas su klimato ir energetikos politika susijusias sąnaudas, todėl konkuruoti su trečiųjų šalių produkcija, anot jų, tampa vis sudėtingiau.

    Kritika valdymui ir taupymo priemonėms

    Kreipimesi kritikuojamas ir „JSW Koks“ valdymas. Dalis atsakomybės dėl dabartinės situacijos, profsąjungų teigimu, tenka bendrovės vadovybei, o ypač laikinai pareigas einančiam vadovui Jacekui Albrechtui.

    „Solidarumas“ tvirtina, kad nuo 2025 metų gruodžio, kai pasikeitė vadovybė, nebuvo pateiktas aiškus krizinio laikotarpio planas ar nuosekli strategija, suteikianti darbuotojams daugiau apibrėžtumo. Taip pat teigiama, jog dialogas su socialiniais partneriais esą nėra pakankamai konstruktyvus.

    Profsąjunga taip pat atkreipia dėmesį į taupymo priemones, kurios, jų vertinimu, labiausiai palietė darbuotojus. Skelbiama apie sumažintas pamainų sudėtis, mažintas išmokas ir situacijas, kai dalies darbuotojų pajamos priartėjo prie minimalios algos lygio.

    Anot darbuotojų atstovų, problemos esą matomos ir kasdienėje veikloje: gali trūkti lėšų einamiesiems remontams bei įrangos priežiūrai. Profsąjunga perspėja, kad tai yra ne tik gamybos tęstinumo, bet ir darbuotojų saugos klausimas.

    „Negalima leisti, kad dėl netinkamo įmonės valdymo kiltų reali grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei“, – sakė profsąjungos atstovai.

    „JSW Koks“ yra „Jastrzębska Spółka Węglowa“ grupės dalis ir, viešai skelbiamais duomenimis, iš viso įdarbina apie 2 400 žmonių. Bendrovę sudaro trys koksavimo gamyklos: Przyjaźń Dąbrowoje Górniczoje, Radlin ir Jadwiga Zabrzėje.

    Skelbiama, kad 2024 metais „JSW Koks“ pagamino apie 3 mln. tonų kokso, o tam sunaudojo daugiau kaip 5 mln. tonų koksinės anglies, išgaunamos „Jastrzębska Spółka Węglowa“ kasyklose. Profsąjungų vertinimu, būtent todėl sprendimai dėl įmonės stabilizavimo gali turėti reikšmę platesnei pramonės grandinei.

  • Pigesnės dujos „Grupai Azoty“? „Solidarumas“ ragina gelbėti chemijos ir trąšų sektorių

    Šventokšysko regiono profesinė sąjunga „Solidarumas“ paragino valstybės institucijas imtis skubių sprendimų, kurie, anot jos, sustiprintų strateginį žaliavų bei trąšų ir chemijos pramonės sektorių. Pagrindinis akcentas – sisteminės priemonės, galinčios sumažinti gamtinių dujų sąnaudas „Grupos Azoty“ įmonėms.

    Profesinės sąjungos teigimu, būtent dujų kaina yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių trąšų ir chemijos gamybos pelningumą, konkurencingumą ir įmonių finansinį stabilumą. Dujos šiame sektoriuje naudojamos ne tik kaip energijos šaltinis, bet ir kaip žaliava, todėl kainų šuoliai ypač greitai atsispindi produkcijos savikainoje.

    Dėl dujų kainos – siūlymas specialiam reguliavimui

    „Solidarumo“ regiono valdyba pritarė „Grupos Azoty“ grupėje veikiančios profesinės organizacijos postulatams ir paragino svarstyti specialų teisinį reguliavimą. Tokios priemonės, pasak profesinės sąjungos, galėtų pagerinti įmonių likvidumą, sustiprinti jų konkurencingumą tarptautinėse rinkose ir sumažinti spaudimą darbo vietoms.

    Profesinė sąjunga taip pat kritikuoja, jos vertinimu, įmones silpninančius finansinius mechanizmus, kurie riboja galimybes finansuoti kasdienę veiklą ir investicijas. Kartu akcentuojamas siekis apsaugoti vietos trąšų rinką ir su ja susijusį žemės ūkį nuo perteklinio importo, kuris gali iškraipyti kainodarą ir mažinti vietos gamintojų dalį rinkoje.

    Sieros telkinys „Rudniki“ – sprendimų laukia metų metus

    Be dujų kainos klausimo, „Solidarumas“ ragina priimti sprendimus, kurie leistų pradėti sieros telkinio „Rudniki“ eksploatavimą. Profesinės sąjungos vertinimu, tai būtų reikšminga investicija tiek darbo vietų išlaikymo, tiek žaliavų saugumo požiūriu, ypač kai Europoje didėja dėmesys kritinių ir strategiškai svarbių išteklių prieinamumui.

    „Siarkopol“ vadovas Pawełas Danekas anksčiau yra viešai pabrėžęs, kad didžiausia projekto rizika – ne sieros kaina, o administraciniai barjerai. Jo teigimu, leidimų ir koncesijų gavimo procesai Lenkijoje gali trukti nuo 12 iki 20 metų, o tai apsunkina investicijų planavimą ir didina neapibrėžtumą.

    „Be šios koncesijos mes negalime pajudėti iš vietos. Tai mums gali baigtis dramatiškai dėl popierių, o ne dėl sieros kainos“, – sakė P. Danekas.

    Skelbiama, kad poveikio aplinkai vertinimo procedūros dėl naujų sieros išteklių naudojimo tebevyksta: atnaujintas anksčiau sustabdytas procesas, o iš investuotojo paprašyta papildyti poveikio aplinkai vertinimo dokumentus. Profesinės sąjungos vertinimu, sprendimų delsimas didina riziką, kad įmonė praras plėtros tempą ir konkurencinį pranašumą.

    „Solidarumo“ pareiškimas pasirodė netrukus po to, kai „Siarkopol“ buvo užbaigtas kolektyvinis ginčas dėl atlyginimų ir pasirašytas susitarimas. Tuo pat metu profesinė sąjunga pabrėžia, kad ilgalaikė įmonės ateitis neturėtų būti vertinama vien per trumpalaikius finansinius rodiklius, jei kalbama apie strateginę pramonę ir žaliavų saugumą.

  • Gdansko laivų statykla keičiasi: menininkų erdvė WL4 baiminasi pasitraukti dėl 3 000 butų projekto

    Gdansko laivų statykla keičiasi: menininkų erdvė WL4 baiminasi pasitraukti dėl 3 000 butų projekto

    Gdansko laivų statykla, tapusi vienu svarbiausių Lenkijos demokratinių permainų simbolių, šiandien išgyvena naują virsmą. Teritorijoje, kur kadaise vyko „Solidarumo“ judėjimo streikai, vis daugiau erdvės užima būsto ir komercinės plėtros projektai.

    Vienas ryškiausių klausimų – kas nutiks čia veikiančiai menininkų erdvei WL4, įsikūrusiai buvusiuose pramoniniuose pastatuose. Studiją ir parodų erdvę laivų statyklos teritorijoje puoselėja menininkė, Gdansko dailės akademijos profesorė Adriana Majdzińska ir jos vyras, skulptorius bei keramikas dr. Czesławas Podleśny.

    Plėtra spaudžia kultūrą

    WL4 save pristato kaip nepriklausomų kūrėjų ratą, kuriame susitinka skirtingų sričių menininkai – nuo patyrusių autorių iki pradedančiųjų. Per pastaruosius metus erdvėje vyko parodos, dirbtuvės, simpoziumai, koncertai ir performansai, tapę svarbia Gdansko kultūrinio gyvenimo dalimi.

    Tačiau menininkų ateitį temdo nekilnojamojo turto plėtros planai. Lenkijos plėtotoja „Develia“ yra pasirašiusi susitarimą dėl sklypo, kuriame įsikūrusi WL4, įsigijimo ir ketina čia statyti 3 000 butų, o tai kelia riziką, kad kūrybinė bendruomenė bus priversta išsikelti.

    „Žinoma, tikimės ir laukiame, kad naujasis savininkas bus palankus kultūrai ir menui. Tačiau tai gali neįvykti, ir tuomet mums teks palikti šią vietą“, – sakė Adriana Majdzińska.

    Miesto argumentas: paveldas ir tapatybė

    Gdansko vicemeras Piotras Grzelakas pabrėžia, kad laivų statyklos teritorija yra ne tik patraukli investicijoms, bet ir neatsiejama nuo miesto istorijos. Pasak jo, identitetas, susijęs su solidarumo dvasia ir pramoniniu paveldu, turėtų būti išsaugotas, o kultūrinės erdvės gali tapti viso rajono gyvybingumo pagrindu.

    „Negaliu įsivaizduoti, kaip būtų galima formuoti šią miesto dalį neišsaugant paveldo ir solidarumo dvasios. Tai – ir investuotojo konkurencinis pranašumas. WL4 yra galerija, kuri šiai teritorijai yra išskirtinai svarbi“, – sakė Piotras Grzelakas.

    Plėtotoją atstovaujanti viešųjų ryšių agentūra teigia, kad ankstyvoje projekto stadijoje dar per anksti komentuoti, kaip bus naudojami konkretūs pastatai. Vis dėlto pabrėžiama, kad bendrovė ketina dirbti su vietos valdžia taip, kad būtų gerbiamas teritorijos charakteris ir istorinis kontekstas.

    Europos miestų dilema: kas lieka po konversijų?

    Gdansko situacija primena platesnę Europos miestų tendenciją, kai buvusios pramoninės zonos tampa geidžiamomis gyvenamosiomis ir verslo teritorijomis. Tokiose konversijose dažnai susiduria trys interesai: paveldo apsauga, kultūros infrastruktūra ir ekonominis spaudimas maksimaliai išnaudoti žemės vertę.

    Praktika rodo, kad tvariausi sprendimai dažniausiai gimsta tuomet, kai kultūrinės erdvės įtraukiamos į teritorijų planavimą dar ankstyvame etape, o ne paliekamos „išsispręsti“ rinkai. Dialogas, kurį akcentuoja ir Gdansko valdžia, gali tapti pagrindu kompromisui, leidžiančiam plėtrai vykti neprarandant vietos istorinio turinio.

  • PGG finansinė duobė gilėja: profsąjungos prašo viceministro skubių derybų dėl 2027 metų paramos

    Lenkijos didžiausia anglies kasybos bendrovė Polska Grupa Górnicza (PGG) susiduria su rimtais finansiniais iššūkiais, o darbuotojų atstovai ragina valdžią nedelsti. Profsąjungos kreipėsi į energetikos viceministrą Marianą Zmarzly prašydamos kuo greičiau pradėti derybas dėl bendrovės rėmimo kitais metais.

    Pasak profsąjungų, įmonėje didėja neapibrėžtumas, nes darbuotojai ir vadovybė iki šiol neturi aiškių taisyklių, kaip PGG veiks ateinančiu laikotarpiu. Pabrėžiama, kad delsimas priimti sprendimus apsunkina ne tik kasdienį planavimą, bet ir ilgalaikius įsipareigojimus.

    Kas kelia įtampą PGG viduje

    Darbuotojų atstovų teigimu, dabartinę sumaištį didina išoriniai veiksniai: vėluojantys sprendimai dėl sektoriaus veikimą apibrėžiančių taisyklių ir nepakankamai aiškus finansavimo modelis. Profsąjungos nurodo, kad be konkrečių sprendimų dėl lėšų kiti procesai įmonėje tampa sunkiai įgyvendinami.

    Po balandžio 20 dieną vykusio socialinių partnerių ir valdžios atstovų susitikimo profsąjungos tikisi, kad derybos bus pradėtos be vilkinimo. Dokumentą pasirašė dešimties skirtingų profsąjunginių organizacijų lyderiai, taip demonstruodami vieningą poziciją.

    Finansavimas siejamas ir su atlyginimų taisyklėmis

    Profsąjungos akcentuoja, kad sprendimas dėl finansavimo reikalingas ne vien dėl bendrovės likvidumo. Jis tiesiogiai veikia ir derybas dėl vieningo atlygio bei darbo apmokėjimo reguliavimo.

    „Nenorime visko palikti paskutinei minutei, todėl jau dabar inicijavome pokalbį apie PGG finansavimą 2027 metais“, – sakė kasybos profsąjungos „Solidarumas“ vadovas Bogusławas Hutekas.

    „Kol nėra sprendimo dėl lėšų PGG, kyla daug kitų komplikacijų, įskaitant sunkumus tęsiant pokalbius dėl vieningo atlyginimų reglamento. Sunku derėtis dėl atlygio taisyklių, jei nežinome, kokį biudžetą turės bendrovė“, – pridūrė jis.

    Platesnis kontekstas: anglies vaidmuo ir politiniai sprendimai

    PGG yra pagrindinis anglies tiekėjas Lenkijos vidaus rinkai, ypač energetikos sektoriui, todėl jos stabilumas svarbus ne tik darbuotojams, bet ir visai tiekimo grandinei. Energetikos politikoje anglis tebėra jautrus klausimas, o paramos modeliai kasybai tiesiogiai priklauso nuo valdžios sprendimų, teisinių mechanizmų ir planuojamos sektoriaus transformacijos tempo.

    Profsąjungų žinutė aiški: kuo ilgiau bus delsiama apsibrėžti finansavimo taisykles, tuo daugiau rizikų atsiras tiek įmonės veiklai, tiek socialiniam dialogui. Artimiausi mėnesiai, profsąjungų vertinimu, turėtų parodyti, ar valdžia pasirengusi pereiti nuo deklaracijų prie konkrečių susitarimų.

  • Kaune minima Vyšyvankos diena: siuvinėti marškiniai tampa ukrainietiškos tapatybės kodu

    Kaune minima Vyšyvankos diena: siuvinėti marškiniai tampa ukrainietiškos tapatybės kodu

    Trečiąjį gegužės ketvirtadienį pasaulyje minima Vyšyvankos diena, skirta ukrainietiškai kultūrai, tradicijoms ir tapatybei. Kaune šia proga rengiami susitikimai ir edukacijos, o mažiausiems kauniečiams perduodamas simbolinis palaikymas iš Ukrainos.

    Vyšyvanka yra tradiciniai ukrainietiški siuvinėti marškiniai, kurių raštai laikomi ne vien puošmena, bet ir kultūriniu kodu. Skirtingi ornamentai per kartas perduoda regioninę tapatybę, šeimos istorijas, o kai kuriose tradicijose raštams priskiriama ir apsauginė, sėkmę bei stiprybę simbolizuojanti reikšmė.

    Pastarąjį dešimtmetį, ypač po 2014 metų įvykių ir Rusijos pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą, vyšyvanka daugeliui tapo aiškiu pilietinės laikysenos ženklu. Ji matoma ne tik švenčių metu, bet ir kasdienybėje, taip pat tarptautiniuose renginiuose, kur siuvinėti marškiniai tampa solidarumo ir matomumo simboliu.

    Kaune dovanos neišnešiotiems naujagimiams

    Šiemet Kauną pasiekė 15 mažų vyšyvankų, siuvinėtų Kyjivo regione, ir 15 tradicinių ukrainietiškų lėlyčių motankų. Šios dovanos perduodamos Kauno klinikoms, kur Neonatologijos klinika rūpinasi neišnešiotais naujagimiais iš didelės Lietuvos dalies.

    Iniciatyvos autoriai pabrėžia, kad simbolika čia neatsitiktinė: dovanos skirtos patiems mažiausiems, kurių pirmosios savaitės dažnai tampa kova už gyvybę. Ši tradicija siejama su tęstinumo, vilties ir stiprybės idėja, o mažytė vyšyvanka tampa šiltu palaikymo ženklu šeimai.

    „Dar iki karo Kyjive turėjome ypatingą tradiciją Vyšyvankos dieną dovanoti siuvinėtas marškinėles naujagimiams. Atvykusi į Kauną supratau, kad šios tradicijos negalima prarasti, todėl pradėjau ją tęsti ir čia“, – sakė iniciatyvos Kaune autorė Viktorija Krasnikova-Herasymenko.

    „Šios mažytės vyšyvankos mūsų skyriuje turi ypatingą prasmę. Jos primena apie ukrainiečių tautos stiprybę, o kartu ir apie mūsų mažuosius pacientus, kurie nuo pirmųjų gyvenimo dienų kovoja už išgyvenimą“, – sakė Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė prof. Rasa Tamelienė.

    Edukacija ir susitikimas Kauno menininkų namuose

    Vyšyvankos dienos minėjimas Kaune tęsis ir vakare: Kauno menininkų namai kvies į renginį, kuriame bus pasakojama apie vyšyvankos istoriją, regioninius skirtumus, siuvinėjimo technikas ir ornamentų reikšmes. Edukaciją ves ukrainiečių menininkė Vira Liashenko.

    Organizatoriai nurodo, kad renginys atviras, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl reikalinga išankstinė registracija. Tokios iniciatyvos Kaune tampa ne tik kultūros pažinimo forma, bet ir praktiniu būdu palaikyti čia gyvenančią ukrainiečių bendruomenę bei stiprinti ryšius tarp žmonių.

  • Kodėl balandžio 29 dieną darbovietėse dėvimi džinsai: Trakų savivaldybė prisijungė prie akcijos

    Kodėl balandžio 29 dieną darbovietėse dėvimi džinsai: Trakų savivaldybė prisijungė prie akcijos

    Balandžio 29 dieną dalis Lietuvos darboviečių pasirinko paprastą, bet lengvai atpažįstamą žinutę: dėvėti džinsus kaip solidarumo ženklą, išreiškiant nepritarimą seksualiniam smurtui ir palaikymą nukentėjusiems.

    Prie iniciatyvos šią dieną prisijungė ir Trakų rajono savivaldybės kolektyvas. Savivaldybė pabrėžė, kad tai yra sąmoningas pasirinkimas, skirtas atkreipti dėmesį į problemą ir parodyti, jog smurtas nėra toleruojamas.

    Tarptautiniu mastu ši akcija siejama su „Denim Day“ judėjimu, kuris kasmet kviečia prisidėti prie pokalbio apie sutikimą, aukų kaltinimo problemą ir pagalbos mechanizmus. Džinsai čia tampa ne mados detale, o vizualiu priminimu, kad smurtas gali paliesti įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žmones.

    Specialistai pabrėžia, kad viešas institucijų įsitraukimas svarbus ne tik dėl simbolikos. Tokios akcijos skatina darbuotojus ir bendruomenes drąsiau kalbėti apie ribas, sutikimą, pagalbos galimybes, taip pat prisideda prie saugesnės aplinkos kūrimo organizacijose.

    Trakų rajono savivaldybė ragina neapsiriboti vien simboliniu gestu ir primena, kad neabejingumas prasideda nuo kasdienių veiksmų: jautrios reakcijos, palaikymo ir aiškios pozicijos prieš bet kokias smurto formas.

    „Šiandien dėvime džinsus kaip solidarumo, palaikymo ir neabejingumo ženklą“, – teigė Trakų rajono savivaldybė.