Tag: Spalvos gamtoje

  • Mokslininkai įvardijo ryškų požymį: kokios spalvos dažniau išduoda nuodingą gyvatę gamtoje

    Mokslininkai, išanalizavę šimtus gyvačių rūšių ir tūkstančius gamtoje darytų nuotraukų, nustatė aiškią tendenciją: nuodingos gyvatės dažniau labiau išsiskiria savo natūralioje aplinkoje nei nenuodingos. Tyrėjų vertinimu, tam ypač svarbios tam tikros spalvos, kurios veikia kaip vizualus perspėjimas plėšrūnams.

    Tyrimą atliko Golvėjaus universiteto (Airija) komanda, nagrinėjusi 458 rūšis. Rezultatai parodė, kad vidutiniškai nuodingų gyvačių spalvinis kontrastas su fonu yra didesnis, todėl jos lengviau pastebimos net ir tuomet, kai aplinka atrodo palanki maskuotei, pavyzdžiui, tarp lapų ar augalijos.

    „Užuot slėpusios, kai kurios nuodingos gyvatės, panašu, pačios signalizuoja apie pavojų. Ryškesnė spalva greičiausiai veikia kaip perspėjimas, atbaidantis užpuolimą dar jam neįvykus“, – sakė tyrimo vadovė Eimi Diuklo.

    Biologijoje toks reiškinys vadinamas aposematizmu: gyvūnas, turintis gynybos priemonę, pavyzdžiui, nuodus ar toksinus, „praneša“ apie tai ryškiomis spalvomis. Panašų principą naudoja ir kiti gyvūnai, kurių spalvos padeda plėšrūnams greičiau išmokti vengti pavojingų grobio rūšių.

    Vis dėlto ryški spalva tampa signalu tik tada, kai ją galima aiškiai atskirti nuo fono. Dėl to ankstesni darbai ne visuomet rasdavo tiesioginį ryšį tarp nuodingumo ir ryškaus rašto, nes spalvos būdavo vertinamos atskirai nuo konkrečios buveinės.

    Šį kartą mokslininkai rėmėsi „iNaturalist“ platformoje paskelbtomis nuotraukomis, kurias įkelia gamtos stebėtojai. Kiekvienai rūšiai jie pasirinko po penkis atsitiktinius kadrus, o netinkamus atmetė: pavyzdžiui, nuotraukas, kuriose matoma tik galva, arba kadrus ant asfalto.

    Toliau kiekvienas vaizdas buvo skaitmeniškai padalytas į dvi dalis: gyvatė ir fonas. Speciali programinė analizė palygino spalvas ir priskyrė rūšims įvertį, rodantį, kiek stipriai gyvatė išsiskiria iš aplinkos.

    Didžiausią įtaką pastebimumui turėjo raudonos ir geltonos spalvos. Tyrėjai nustatė, kad nuodingos rūšys vidutiniškai turėjo daugiau raudonos spalvos nei nenuodingos, o tai atitinka perspėjamųjų spalvų logiką, plačiai aptinkamą gyvūnų pasaulyje.

    Su geltona spalva ryšys pasirodė sudėtingesnis: ji dažniau siejosi su gyvenamąja aplinka, ypač medžiais ir vandens buveinėmis, kur spalviniai perėjimai gali atlikti ir maskuotės funkciją. Kitaip tariant, geltona ne visada reiškia nuodingumą, tačiau gali didinti matomumą tam tikromis sąlygomis.

    „Taip pat nustatėme, kad raudona ir geltona spalvos ypač efektyviai padeda gyvatėms išsiskirti natūralioje aplinkoje, o tai rodo svarbų šių spalvų vaidmenį vizualinėje signalizacijoje“, – sakė Eimi Diuklo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškesnė spalva nėra universalus nuodingos gyvatės „testas“. Yra nuodingų rūšių, kurios išlieka puikiai užsimaskavusios, todėl vien pagal spalvas patikimai nuspręsti, ar gyvatė pavojinga, dažnai neįmanoma.

    Dėl to saugiausias elgesys gamtoje išlieka paprastas: bet kokią gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą, laikytis atstumo ir nebandyti jos liesti ar gaudyti. Net jei kai kurie raštai dažniau siejami su nuodingumu, praktikoje klaidos kaina gali būti per didelė.

  • Kodėl gamtoje nėra tikrai mėlynų žinduolių: zoologė paaiškino, kas už to slypi

    Žinduolių pasaulyje tikrai mėlyna spalva yra kone neįmanoma: nėra nei mėlyno kailio, nei mėlynų plaukų, o net ir „mėlynais“ vadinami gyvūnai dažniausiai tėra pilkšvi ar melsvai pilki. Zoologai pabrėžia, kad tai susiję ne su atsitiktinumu, o su tuo, kaip žinduolių organizme formuojasi spalvos.

    Dalis rūšių pavadinimuose turi žodį „mėlynas“, pavyzdžiui, mėlynasis banginis ar vadinamoji mėlynoji beždžionė, tačiau jų atspalvis dažniausiai yra šiferio pilkumo. Tam tikrame apšvietime, esant šešėliams ar drėgmei, toks koloritas akiai gali pasirodyti mėlynas, bet tai nėra tikras pigmentinis mėlynumas.

    „Žinduoliai yra apriboti savo evoliucinės istorijos: tūkstančius metų jie prisitaikė būti tokie, kokių reikia išgyvenimui“, – sakė Londono zoologijos sodo ZSL vyresnioji prižiūrėtoja Shannon Farrington.

    Pagrindinė priežastis paprasta: dauguma žinduolių spalvų kyla iš melanino, kurio formos daugiausia sukuria juodus, rudus ir gelsvus tonus. Mėlynas atspalvis gamtoje dažnai atsiranda ne iš mėlyno pigmento, o dėl vadinamosios struktūrinės spalvos, kai mikroskopinės paviršiaus struktūros išsklaido ir atspindi šviesą.

    Gerai žinomas pavyzdys yra mandrilai: jų ryškios veido ir užpakalinės kūno dalies spalvos nėra vien tik „nudažytos“ pigmentais. Mėlynumo įspūdį sukuria odos struktūros, kurios šviesą išsklaido taip, kad matomas mėlynas atspalvis, o ryškus kontrastas padeda socialinėje komunikacijoje ir poravimosi signalams.

    Toks šviesos sklaidos principas siejamas su Tyndallo efektu, kuris aiškina ir tai, kodėl žmonių akys gali atrodyti mėlynos, nors jose nėra mėlyno pigmento. Akies audinių mikroskopinė sandara išsklaido šviesą taip, kad labiau „išryškėja“ trumpesnio bangos ilgio, melsva šviesa.

    Dėl tų pačių priežasčių zoologai dažnai pabrėžia ir kitą netikėtą detalę: tikrai žalių žinduolių beveik nėra. Žalia spalva dažniau būdinga augalams ar kai kuriems ropliams ir varliagyviams, o žinduoliams ji paprastai atsiranda tik kaip vizualinė iliuzija, atspindžiai arba išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, dumbliai ant kailio drėgnose buveinėse.