Tag: Spaudos fotografija

  • Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Budapešte, Roberto Capa šiuolaikinės fotografijos centre, atidaryta 44-oji Vengrijos spaudos fotografijos paroda, kurioje ryškiausiai skamba politinių lūžių ir technologijų keliami klausimai. Renginio organizatoriai pabrėžia, kad šiemet konkursiniuose darbuose daugėja istorijų apie visuomenės įtampas, protestus ir tai, kaip nauji įrankiai keičia pačią vizualios informacijos prasmę.

    Parodos atidaryme centro vadovė Orsolya Kőrösi atkreipė dėmesį, kad fotožurnalisto darbas šiandien tampa dar svarbesnis nei anksčiau. Pasak jos, fotožurnalistas ne tik fiksuoja kadrą, bet ir būna įvykių vietoje, liudija, atsirenka, interpretuoja ir prisiima atsakomybę savo vardu patvirtindamas, jog rodomas vaizdas yra kiek įmanoma artimas realybei.

    „Fotožurnalistas ne tik fotografuoja, bet ir yra šalia, liudija, atsirenka ir interpretuoja, kartu pasirašydamas po teiginiu, kad tai, ką jis rodo, yra arti tikrovės“, – sakė Orsolya Kőrösi.

    Organizatorių teigimu, DI epochoje, kai vis sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo dirbtinai sukurto turinio, tokios parodos įgyja papildomą svorį. Jose viešai pristatomi darbai, už kuriuos autorius atsako savo reputacija, o žiūrovas gauna progą matyti patikrintą, konkurso taisyklių saugomą fotožurnalistiką.

    Šių metų konkursui pateikta daugiau nei 6 200 darbų, juos atsiuntė 258 fotografai. Parodoje rodomi kiekvienos iš 16 kategorijų trys geriausi darbai ir specialiųjų prizų laimėtojai, taip pat dalis komisijos atrinktų serijų, kurios, anot organizatorių, išsiskyrė svarba ar netikėtu pasakojimu.

    Vienas svarbiausių principų, kurį akcentuoja parodą kuruojanti Vengrijos žurnalistų asociacijos (MÚOSZ) fotožurnalistų sekcija, yra minimalus kišimasis į vaizdą. Skyriaus vadovas ir komisijos pirmininkas András Bánkuti pabrėžia, kad net ir nedidelis retušavimas gali būti laikomas manipuliacija, o tai reiškia automatinį pašalinimą iš konkurso.

    „Pas mus negalima retušuoti nuotraukos net ir tada, jei, pavyzdžiui, politiko veide matyti dėmė. Vos tik tai padarote, tai laikoma įsikišimu ir darbas iš karto iškrenta iš konkurso“, – sakė András Bánkuti.

    Šiemet MÚOSZ didysis prizas atiteko laisvai samdomai fotografei Dianai Nemeh už seriją „Nimród“. André Kertészo didžiuoju prizu įvertinta portalo „Telex“ fotografė Noémi Napsugár Melegh, kurios darbai siejami ne tik su protestų dokumentavimu, bet ir su itin asmeniška istorija.

    Fotografė didelio pripažinimo sulaukė už seriją, kurioje įamžino savo šeimos gedulą po 18 metų brolio mirties. Ji kelerius metus fotografavo artimuosius ir brolio bendraklasius, fiksuodama ne tik netekties skausmą, bet ir lėtą kasdienybės grįžimą, kai tuo pat metu keičiasi šeimos tarpusavio ryšiai.

    „Buvo labai sunku daryti šias nuotraukas, ypač situacijose, kuriose mano brolis turėjo būti. Aš mokiausi toje pačioje vidurinėje mokykloje, ir buvo keista po 15 metų atsidurti tose pačiose vietose, toje pačioje pirmakursių stovykloje, kur jis turėjo būti“, – sakė Noémi Napsugár Melegh.

    Pasak autorės, iš pradžių tai buvo fotografijos, skirtos tik jai pačiai, tačiau vėliau sprendimas pasidalyti jomis su artimiausiais profesiniais kolegomis tapo lūžio tašku gedėjimo procese. Tokios serijos parodoje išryškina tendenciją, kad fotožurnalistika vis dažniau jungia didžiuosius politinius įvykius ir asmeninę patirtį, o žiūrovui leidžia geriau suprasti, kaip viešos krizės persikelia į privačią erdvę.

    Paroda Roberto Capa centre Budapešte veiks iki lapkričio 8 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps ne tik metų fotožurnalistikos apžvalga, bet ir diskusijų erdve apie tai, kaip, DI aplinkoje daugėjant sintetinio turinio, keisis visuomenės pasitikėjimas fotografija kaip įrodymu.

  • Kobieta su rankine: kaip 1985 metais Švedijoje daryta nuotrauka tapo pasipriešinimo simboliu

    1985 metais Švedijos mieste Växjö vykęs kraštutinių dešiniųjų maršas virto chaotišku ir įtemptu susidūrimu su vietos gyventojais. Tą popietę netrūko stumdymosi ir provokacijų, o konfliktas įsiplieskė dar prieš eisenai pajudant miesto gatvėmis.

    Vienas epizodas tapo istorinis dėl fotografo Hanso Runessono kadro: moteris minioje priėjo prie maršuojančio vyro ir trenkė jam rankine. Nuotraukoje užfiksuotas momentas buvo toks aiškus, kad netrukus išėjo už įvykio ribų ir pradėjo gyventi kaip universali reakcija į neonacizmą ir agresyvią ideologiją.

    Vienas kadras, kuris peržengė ribas

    Nuotrauka greitai pasirodė Švedijos ir Jungtinės Karalystės spaudoje, o vėliau paplito po visą Europą. Ji imta vadinti moters su rankine vardu, o pats vaizdas tapo lengvai atpažįstamu politinės laikysenos ženklu, dažnai atsietu nuo konkretaus konteksto.

    Šis kadras fotografui pelnė prestižinių įvertinimų ir ilgainiui buvo pristatomas kaip vienas ryškiausių to laikotarpio spaudos fotografijos pavyzdžių. Kartu jis iškėlė ir klausimą, kaip vienas simbolinis veiksmas gali nustelbti visą sudėtingą dienos įvykių grandinę.

    Kas buvo moteris su rankine?

    Vėlesniais metais paaiškėjo, kad nuotraukoje užfiksuota moteris buvo Danuta Danielsson, tuo metu 38 metų amžiaus. Ji buvo gimusi Lenkijoje, žydų kilmės, o jos šeimos patirtys, susijusios su nacizmo nusikaltimais, tapo svarbiu raktu aiškinant emocingą reakciją į maršuojančius neonacius.

    Vis dėlto pati Danielsson nesiekė tapti viešu simboliu. Po įvykio ji vengė dėmesio ir, kaip pasakojama, baiminosi galimo keršto bei asmeninių pasekmių, todėl jos tapatybė ilgą laiką nebuvo žinoma plačiajai visuomenei.

    1988 metais Danuta Danielsson mirė, o jos mirtis buvo traktuojama kaip savižudybė. Tai priminė, kad garsus kadras gali turėti realių, sunkiai matomų padarinių žmogui, kurio gyvenimas netikėtai atsidūrė visuomenės interpretacijų centre.

    Atmintis, paminklas ir ginčai

    Ilgą laiką publika žinojo nuotrauką, bet nežinojo moters vardo, o jos tapatybė viešai įvardyta tik 2014 metais. Tai vėl atgaivino diskusijas apie tai, kam priklauso istorinis vaizdas ir kaip jis turėtų būti pasakojamas, kai jis tampa kolektyvinės atminties dalimi.

    Växjö mieste kilus idėjai įamžinti kadrą paminklu, nuomonės išsiskyrė. Vieni matė jame pilietinio pasipriešinimo ženklą, kiti baiminosi, kad toks monumentas supaprastins istoriją ir romantizuos smurtą, net jei jis buvo nukreiptas prieš ekstremizmą.

    Prieštaravimų netrūko ir šeimoje: buvo pabrėžiama, kad Danielsson nemėgo jai primestos šlovės. Galiausiai Växjö paminklo idėja nebuvo įgyvendinta, tačiau kitur pasirodė skulptūrų ir interpretacijų, rodančių, kaip sunku sustabdyti vaizdą, kai jis tampa simboliu.

    Šiandien moters su rankine nuotrauka dažnai cituojama kalbant apie visuomenės atsparumą radikalizacijai ir ekstremizmo normalizavimui. Kartu ji primena ir kitą pusę: vienas kadras gali tapti istorijos santrauka, nors tikroji istorija visada yra platesnė, sudėtingesnė ir asmeniškai skausminga.