Zarasų rajono savivaldybėje vykusi Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos diskusija parodė, kad smurtas šeimoje dažnai nėra vienkartinis konfliktas. Specialistai akcentavo sisteminį smurtą, kai kontrolė ir bauginimas pamažu apima vis daugiau kasdienio gyvenimo sričių.
Posėdyje dalyvavo savivaldybės, policijos, vaiko teisių, probacijos, socialinių paslaugų, švietimo ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Taip pat įžvalgomis dalijosi specializuotos kompleksinės pagalbos centro komanda, dirbanti Anykščių, Zarasų ir Visagino savivaldybėse.
Pagalba regionuose turi būti pasiekiama
Specializuotos kompleksinės pagalbos centro atstovė Regina Jacikienė pabrėžė, kad regionuose itin svarbu išlaikyti pagalbą kuo arčiau žmogaus. Vyresniems ar atokiau gyvenantiems žmonėms kelionė į kitą miestą gali tapti realia kliūtimi ieškant teisinės, psichologinės ar socialinės pagalbos.
Centro specialistai dažniausiai informaciją apie smurto atvejį gauna iš policijos, tačiau kreiptis galima ir savarankiškai. Nukentėjusiesiems suteikiamos konsultacijos, padedama susigaudyti, kokias paslaugas konkrečioje savivaldybėje galima gauti ir kokie sprendimai realiai įgyvendinami čia ir dabar.
Smurtas prasideda ne nuo smūgio
Psichologės Vida Krasauskienė ir Laima Milovančevičė atkreipė dėmesį, kad psichologinis smurtas ilgai gali likti nepastebėtas. Jis neretai prasideda nuo pavydo, menkinimo, nuolatinės kritikos, reikalavimo atsiskaityti, kur ir su kuo žmogus buvo.
Vėliau kontrolė gali virsti ryšių su artimaisiais ribojimu, spaudimu atsisakyti darbo, finansų ir sprendimų kontrolės perėmimu. Tokiose situacijose svarbu vertinti ne atskirą epizodą, o visą smurto istoriją ir tai, kaip ji eskaluojasi.
Diskusijoje akcentuota, kad klausimas, kodėl žmogus neišeina, dažnai supaprastina problemą. Išėjimui reikalingos realios sąlygos, tokios kaip saugi vieta gyventi, pajamos, vaikų priežiūra, transportas, teisinė pagalba ir patikimas palaikymo tinklas.
Femicidas dažniausiai turi įspėjimų
Komisijos narė, teisininkė konsultantė Mėta Paulauskė pristatė femicido sąvoką ir pabrėžė, kad tokie nužudymai dažniausiai nėra netikėti. Iki tragedijos neretai eina kontrolė, izoliavimas, grasinimai, fizinio smurto sunkėjimas, sisteminis persekiojimas, o ypač pavojingas gali būti laikotarpis po santykių nutraukimo.
„Užuot klausę, kodėl ji neišėjo, turėtume klausti, kaip užtikrinti, kad išėjusi ji liktų gyva ir saugi“, – sakė M. Paulauskė.
Posėdyje aptarta, kad didelės rizikos signalai dažnai kartojasi ir stiprėja. Tarp jų minimi grasinimai nužudyti ar nusižudyti, smaugimas, įkyrus sekimas, laukimas prie namų ar darbovietės, ginklo turėjimas ar demonstravimas, taip pat pasikartojantys apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio pažeidimai.
Pasak dalyvių, institucijoms svarbu neapsiriboti vieno įvykio fiksavimu, o sutelkti dėmesį į visą situacijos dinamiką. Tarp priemonių, kurios gali sustiprinti prevenciją, įvardytas nuoseklesnis mirtino smurto rizikos vertinimas, aiškesni bendri saugumo planai ir griežtesnis reagavimas į persekiojimą.
Posėdyje priminta, kad smurtas nėra susijęs tik su socialine atskirtimi ar priklausomybėmis. Smurtą patiria ir dirbantys, išsilavinę, visuomenėje gerai vertinami žmonės, tačiau jie dažniau vengia viešumo ir pagalbos ieško tyliai, todėl tikrasis mastas gali būti didesnis nei matomas iš policijos iškvietimų.
Taip pat pažymėta, kad pagalbos gali prireikti ir vyrams, tačiau stereotipai apie pažeidžiamumo slėpimą neretai trukdo kreiptis. Mažose bendruomenėse ypač svarbus konfidencialumas, nes baimė būti atpažintam ar apkalbėtam gali sulaikyti nuo sprendimo ieškoti pagalbos.
Komisija aptarė ir darbą su smurtaujantys asmenimis, nes be elgesio keitimo vien draudimais problemos neišspręsi. Praktika rodo, kad į smurtinio elgesio keitimo programas savanoriškai kreipiamasi retai, o didesnis įsitraukimas atsiranda tuomet, kai tai tampa teisinio proceso ar probacijos dalimi.
Diskusijoje pabrėžta, kad pokyčiai įmanomi tik prisiėmus atsakomybę už smurtą ir dirbant ilgą laiką, mokantis atpažinti emocijas bei valdyti elgesį. Nukentėjusiojo kaltinimas ar atsakomybės perkėlimas aukai buvo įvardyti kaip vieni pavojingiausių mitų, stabdančių pagalbą.
Kalbėta ir apie prevencijos priemones jaunimui, nes kontrolės požymiai santykiuose vis dažniau persikelia į skaitmeninę erdvę. Specialistai akcentavo, kad telefono tikrinimas, draudimas bendrauti su draugais, pavydas ir nuolatinė partnerio kontrolė nėra meilės įrodymas, o galimas smurto pradžios signalas.
Posėdžio dalyviai sutarė, kad veiksminga prevencija neįmanoma be tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Savivaldybės, policijos, vaiko teisių, socialinių paslaugų, švietimo, probacijos ir pagalbą teikiančių organizacijų susikalbėjimas tiesiogiai lemia, ar žmogus laiku gaus realią apsaugą.
Esant tiesioginiam pavojui sveikatai ar gyvybei būtina skambinti numeriu 112.
