CP v2

Tag: Speleologija

  • Vietnamas atvėrė Šondongo olą: 200 metrų aukščio požeminis pasaulis, talpinantis net Boeing 747

    Šiaurės Vietname, nacionaliniame parke Phong Nha–Ke Bang, esanti Šondongo (Son Doong) ola laikoma didžiausia natūralia ola pasaulyje pagal vieną vientisą urvo praėjimą. Jos matmenys įspūdingi: kai kur aukštis siekia apie 200 metrų, plotis – apie 150 metrų, o ištirtas ilgis viršija 6,5 kilometro.

    Tokie skaičiai nėra vien graži statistika turistams. Kai kuriuose urvo ruožuose erdvės pakaktų daugiau nei 40 aukštų dangoraižiui, o per plačiausias vietas teoriškai galėtų praskristi Boeing 747 – todėl Šondongo ola dažnai vadinama gamtos sukurta katedra po žeme.

    Šondongo olos istorija prasidėjo 1990 metais, kai vietos gyventojas Ho Khanh dirbo miškuose ieškodamas agarmedo. Staigi audra privertė slėptis, o ieškodamas prieglobsčio jis pastebėjo įėjimą į olą, iš kurio veržėsi rūkas ir girdėjosi vandens ūžesys.

    Tuomet tiksli vieta nebuvo užfiksuota, o pats radėjas vėliau jos neberado iš karto. Tik po daugiau nei dešimtmečio Ho Khanh apie olą papasakojo britų speleologams, tyrinėjusiems regiono karstinę sistemą, ir galiausiai 2009 metais ola buvo identifikuota bei nuodugniau ištirta.

    Šondongo ola yra įtraukta į Guinness pasaulio rekordų knygą kaip didžiausia natūrali ola, vertinant vientiso urvo tunelio mastą. Tokie rekordai speleologijoje skiriami ne vien pagal ilgį, bet ir pagal skerspjūvio dydį, todėl Šondongo išsiskiria būtent savo gigantišku tūriu.

    Per olą teka didelė požeminė upės sistema, formuojanti savitą mikroklimatą: drėgmė, vėsesnis oras ir rūko užuolaidos čia yra įprastas reiškinys. Dalis upės ruožų iki šiol kelia iššūkių narams, nes gilesniems tyrimams reikia itin sudėtingos logistinės įrangos ir saugos sprendimų.

    Vienoje žinomiausių vietų, vadinamoje Edeno sodu, saulės šviesa į urvą patenka per karstines smegduobes, todėl po žeme susiformavo žalias „miškas“. Čia aptinkami aukšti medžiai, samanos ir paparčiai, o mokslininkai yra fiksavę ir įvairių gyvūnų – nuo urvams būdingų rūšių iki į olą užklystančių beždžionių.

    Šondongo fenomenas atspindi platesnę tendenciją: pasaulyje vis labiau vertinamas gamtos paveldo turizmas, kuriame svarbiausia tampa ne masiškumas, o saugomas lankymas ir moksliniai tyrimai. Tokiose vietovėse kaip Phong Nha–Ke Bang parkas didžiausias iššūkis – suderinti augantį susidomėjimą su trapios karstinės ekosistemos apsauga.

    Urvo struktūra, požeminės upės ir „langai“ į paviršių suteikia retą galimybę tyrinėti, kaip izoliuotose erdvėse formuojasi mikroklimatas ir gyvybės bendrijos. Dėl šių priežasčių Šondongo ola išlieka ne tik įspūdinga kelionių kryptis, bet ir vertingas objektas speleologams bei gamtos mokslų tyrėjams.

  • Šondongo urvas Vietname stebina: požeminis atogrąžų miškas, upė ir net susidarantys debesys

    Vietname esantis Šondongo urvas laikomas didžiausiu pasaulyje pagal pagrindinės ertmės tūrį. Milžiniškose jo salėse teka upė, formuojasi atskiras mikroklimatas, o kai kuriose vietose net auga atogrąžų miškas, maitinamas pro skliauto angas patenkančia šviesa ir vandeniu.

    Šondongas yra Fon Nja-Ke Bango nacionaliniame parke netoli Laoso sienos. Parkas nuo 2003 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o urvas laikomas vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip karstiniai procesai gali sukurti milžiniškas, savarankiškai „gyvenančias“ požemines erdves.

    Mokslininkų vertinimu, urvas galėjo pradėti formuotis prieš 2–5 milijonus metų, kai upės vanduo rado plyšį kalkakmenyje ir ilgainiui išgraužė tunelius po kalnu. Bėgant laikui silpnesnės skliauto vietos kai kur įgriuvo, palikdamos dideles vertikalias angas į dangų.

    Per šias angas į urvą patenka saulės šviesa, lietaus vanduo ir organinės medžiagos, todėl atskirose vietose susiformavo savita ekosistema. Ant griūčių sankaupų ėmė želti augalai, įskaitant bambukus, o vieną urvo atkarpą tyrinėtojai simboliškai pavadino Edeno sodu.

    Šondongo viduje aptinkamas reiškinys, kuris skamba neįprastai net patyrusiems speleologams: urve gali formuotis debesys. Tai siejama su šilto, drėgno oro susidūrimu su vėsesniu požeminiu oru, kai drėgmė kondensuojasi ir matomai „sustingsta“ didelėse erdvėse.

    Būtent toks šalto oro gūsis ir iš urvo veržęsis rūkas, kaip pasakojama, 1990 metais patraukė vietos gyventojo dėmesį. Vis dėlto realūs tyrimai įsibėgėjo gerokai vėliau, kai 2009 metais speleologų komanda pateko į vidų ir pradėjo sistemingai kartografuoti urvo erdves.

    Nors urvas sulaukė pasaulinio dėmesio, lankymas čia ribojamas dėl saugumo ir gamtos apsaugos. Turistams Šondongas pradėtas atverti 2013 metais, tačiau patekti galima tik su autorizuotu operatoriumi, o leidimų skaičius per metus išlieka nedidelis.

    Kelionė į urvą nėra trumpas pasivaikščiojimas: paprastai reikia kelių dienų žygio per džiungles, o grupes lydi gidai ir nešikai. Tokia tvarka padeda mažinti poveikį trapioms urvo ekosistemoms ir išsaugoti išskirtines geologines struktūras.

    Didžiausio urvo titulas šiuo atveju siejamas ne su urvų sistemos ilgiu, o su didžiausios vientisos ertmės matmenimis ir tūriu. 2009 metais atlikti matavimai parodė, kad pagal šį kriterijų Šondongas pralenkė iki tol rekordininku laikytą Dyr Kavo urvą Borneo saloje.

    Geologai pabrėžia, kad tokie milžiniški karstiniai dariniai yra reti, o jų tyrimai svarbūs ne vien dėl įspūdingų vaizdų. Jie leidžia geriau suprasti vandens ir uolienų sąveiką, požeminių upių dinamiką, klimato kaitos poveikį drėgmės režimams bei izoliuotų ekosistemų vystymąsi.

  • Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo džiunglėse atsivėrė stulbinantis požeminis pasaulis: atrado paslėptą ekosistemą

    Borneo saloje, Malaizijai priklausančiame Gunung Mulu nacionaliniame parke, mokslininkų ir speleologų ekspedicijos per kelis dešimtmečius atskleidė vieną įspūdingiausių požeminių sistemų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio įprasta žvalgyba čia ne kartą virto atradimais, parodžiusiais, kad po atogrąžų miškais slypi ištisas gyvybės ir vandens tinklas.

    Pirmosios nuoseklesnės geologinės apžvalgos regione pradėtos dar 1961 metais, kai buvo identifikuotos ir aprašytos kelios dabar jau klasika tapusios vietovės, tarp jų Deer Cave. Vis dėlto tuo metu tyrimų apimtis buvo ribota, o didžioji dalis požeminio reljefo liko nežinoma.

    Kaip išaugo atradimų mastas

    Lūžis įvyko 1977–1978 metais, kai surengtas didelis tarptautinis mokslinis projektas, į kurį įsitraukė daugiau nei šimtas tyrėjų ir vietos bendruomenių atstovų. Speleologų komanda kelis mėnesius dirbo po žeme, žymėdama naujus koridorius ir sales, o reikšmingiausiu laimėjimu tapo ilgos Clearwater Cave atkarpos kartografavimas.

    Vėlesnės ekspedicijos nuosekliai pildė žemėlapius, o šiandien žinomų praėjimų ilgis parke viršija 260 kilometrų. Šis skaičius kinta ir dabar, nes krasinėse sistemose nauji praėjimai dažnai aptinkami tikslinant senesnius matavimus, atsiveriant naujoms angoms ar nuslūgus vandeniui.

    Rekordinės salės ir urvų fenomenai

    Gunung Mulu parkas garsėja ir rekordinėmis ertmėmis. Čia esanti Sarawak Chamber laikoma didžiausia žinoma urvo kamera pagal plotą, o jos matmenys siekia apie 700 metrų ilgį, 400 metrų plotį ir maždaug 80 metrų aukštį.

    Tyrėjus metų metus intriguoja ir vadinamasis urvų kvėpavimas, kai dėl temperatūros ir slėgio skirtumų per sujungtus tunelius ima tekėti stiprios oro srovės. Tokie skersvėjai ne tik padeda orientuotis ieškant naujų angų, bet ir rodo, kad netoliese gali būti dar neatrastų ertmių ar jungčių.

    Kodėl čia galėjo susiformuoti toks pasaulis

    Didžiulę sistemą sukūrė kraso procesai: kalkakmenis milijonus metų tirpdė silpnai rūgštus lietaus vanduo, prisotintas anglies dioksido. Taip formavosi šachtos, salės, požeminės upės ir labirintai, o pagrindiniai urvų „magistraliniai“ keliai, remiantis geologiniais vertinimais, vystėsi labai ilgą laiką, matuojamą milijonais metų.

    Gunung Mulu nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinės gamtinės vertės, apimančios tiek paviršinę, tiek požeminę įvairovę. Specialistai pabrėžia, kad tokios vietovės yra itin jautrios: žmogaus veikla, tarša ir nevaldoma turizmo plėtra gali greitai pakeisti mikroklimatą, vandens režimą ir pažeisti trapius požeminių buveinių ryšius.