Tag: Sprintas

  • Drama prieš finalą Kretoje: visaginietis Vadimas Korobovas tapo Europos irklenčių vicečempionu

    Drama prieš finalą Kretoje: visaginietis Vadimas Korobovas tapo Europos irklenčių vicečempionu

    Graikijos Kretos saloje vykstančiame Europos irklenčių čempionate visaginietis Vadimas Korobovas iškovojo sidabro medalį ir tapo sprinto rungties vicečempionu. Lietuvis finale distanciją įveikė per 22,041 sekundės ir nuo čempiono atsiliko vos 0,126 sekundės.

    Aukso medalį iškovojo rumunas Matei Barnu, o bronza atiteko ispanui Manueliui Rojas. Tokie minimalūs skirtumai sprinto rungtyse įprasti, nes rezultatą lemia ne tik galingumas, bet ir starto reakcija, stabilumas ant irklentės bei kelių taktinių klaidų nebuvimas.

    Šis sidabras V. Korobovui tapo jau trečiu svarbiausiose tarptautinėse varžybose. Vicečempiono titulą jis buvo pelnęs ir 2024 metais pirmajame Europos irklenčių čempionate, o 2023 metais sidabro medalį iškovojo pasaulio čempionate.

    Kodėl šis medalis ypač vertingas

    Kelias iki finalo šįkart buvo komplikuotas ne tik dėl konkurencijos. Sportininkui teko startuoti ne su savo įranga, nes jo naudojamo modelio nebuvo galimybės skraidinti lėktuvu, todėl prieš varžybas ieškota, kur irklentę išsinuomoti ar pasiskolinti.

    Situaciją dar labiau apsunkino treniruotėje patemptas petys, dėl kurio prieš startus teko spręsti ir sveikatos klausimus. Tokiose rungtyse, kur greitis ir irklo technika yra lemiami, net nedidelis skausmas gali kainuoti šimtąsias sekundės dalis.

    Atrankoje visaginietis savo plaukime buvo antras, pusfinalyje užėmė trečią vietą. Prieš finalą jam pavyko rasti kolegą, kuris paskolino tokio paties modelio irklentę, kokia sportininkas treniruojasi, todėl finišo atkarpai jis galėjo ruoštis su pažįstama įranga.

    „Esu labai patenkintas iškovotu sidabro medaliu, ypač žinant, kokius sunkumus teko įveikti prieš finalą ne tik varžybų trasoje“, – sakė Vadimas Korobovas.

    Kas laukia toliau

    Finale sportininkas susikaupė ir pademonstravo geriausią čempionato laiką, o tai rodo, kad forma leidžia kovoti dėl aukščiausių vietų. Artimiausias išbandymas laukia jau netrukus, kai po dviejų savaičių Italijoje vyks pasaulio irklenčių čempionatas.

    Tarptautiniame irklenčių sporte konkurencija auga, nes į discipliną ateina vis daugiau atletų iš kitų vandens sporto šakų, o techninės detalės, tokios kaip irklentės standumas, finų parinkimas ir starto paruošimas, tampa vis svarbesnės. V. Korobovo rezultatai rodo, kad Lietuva šiame sporte jau turi stabilų elitinį lygį.

  • Metabolizmas „užsikuria“ dar po treniruotės: be deguonies atliekami pratimai keičia kūną

    Metabolizmas „užsikuria“ dar po treniruotės: be deguonies atliekami pratimai keičia kūną

    Be deguonies atliekamas, arba anaerobinis, krūvis – tai labai didelio intensyvumo fizinė veikla, kai organizmas nespėja patenkinti momentinio raumenų poreikio deguonimi. Tokios pastangos paprastai trunka nuo kelių sekundžių iki maždaug 2 minučių, todėl energija pradedama gaminti greitesniais, bet „brangesniais“ keliais.

    Skirtingai nei lėtas bėgimas ar važiavimas dviračiu, kur vyrauja aerobinis režimas, anaerobinio darbo metu kūnas remiasi greitai pasiekiamomis atsargomis raumenyse. Dėl to po sprinto ar sunkių pritūpimų dažnai jaučiamas staigus dusulys ir kojų „deginimas“ – tai signalas, kad intensyvumas buvo arti maksimalaus.

    Kas vyksta raumenyse?

    Pirmosiomis sekundėmis energija daugiausia gaunama iš fosfageninės sistemos, kai naudojamos ATP ir fosfokreatino atsargos. Jos leidžia atlikti itin galingą veiksmą, bet atsargos greitai išsenka, todėl toks „sprogstamas“ režimas tęsiasi trumpai.

    Kai pastangos užsitęsia ilgiau, organizmas pereina prie anaerobinės glikolizės – gliukozės ir glikogeno skaidymo be deguonies. Šio proceso metu didėja vandenilio jonų koncentracija, krenta pH, o raumenyse atsiranda būdingas deginimo pojūtis, kuris galiausiai priverčia mažinti tempą.

    Anaerobinis darbas ypač aktyvina greitąsias (II tipo) raumenų skaidulas, kurios generuoja didelę jėgą ir galią, bet greičiau pavargsta. Būtent jos laikomos turinčiomis didžiausią augimo potencialą, todėl jėgos ir sprinto sportininkų kūno sudėjimas dažnai skiriasi nuo ištvermės rungčių atletų.

    Kokios treniruotės laikomos anaerobinėmis?

    Dažniausias pavyzdys – jėgos treniruotė, kai atliekamos trumpos intensyvios serijos su pasipriešinimu ir daromos pakankamos pertraukos. Prie anaerobinių pastangų taip pat priskiriami sprintai bėgant, plaukiant ar minant dviratį, kai siekiama maksimalios spartos, o po jos seka atsigavimo atkarpa.

    Dar viena populiari forma – didelio intensyvumo intervalinė treniruotė, kai labai intensyvūs darbo tarpai kaitaliojami su poilsiu ar lengvu judėjimu. Anaerobinio pobūdžio gali būti ir pliometrika – šuoliai, užšokimai ant dėžės ar sprogstamosios atsispaudimų variacijos, stipriai apkraunančios nervų ir raumenų sistemas.

    Kodėl po tokio krūvio „dega“ kalorijos?

    Po labai intensyvaus darbo organizme suaktyvėja vadinamasis perteklinis deguonies suvartojimas po krūvio, kai kūnas ilgiau grįžta į įprastą pusiausvyrą. Tuo metu papildoma energija reikalinga atsargoms atkurti, audiniams „sutvarkyti“ ir vidinei aplinkai stabilizuoti, todėl kurį laiką gali būti juntamas padidėjęs energijos poreikis.

    Vis dėlto praktinis rezultatas priklauso nuo bendro krūvio, mitybos ir režimo: anaerobinė treniruotė nėra stebuklas, bet ji gali būti svarbi dalis siekiant jėgos, raumenų masės ir kūno kompozicijos pokyčių. Reguliarus jėgos darbas taip pat svarbus vidutiniame amžiuje, nes padeda lėtinti natūralų raumenų masės mažėjimą, stiprinti sąnarių stabilumą ir palaikyti kaulų mineralinį tankį.

    Didelis intensyvumas reikalauja kontrolės, todėl esminiai dalykai yra apšilimas, technika ir atkūrimas. Tinkamos pertraukos tarp serijų leidžia raumenims atkurti fosfokreatino atsargas, o kokybiškas miegas ir pakankamas baltymų kiekis mityboje padeda prisitaikyti prie krūvio ir mažina traumų riziką.

    Jei yra širdies ir kraujagyslių ligų, aukštas kraujospūdis ar ilgai nejudėta, prieš pradedant labai intensyvias treniruotes verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Pradedantiesiems dažnai rekomenduojama pradėti nuo saikingesnio intensyvumo ir palaipsniui didinti krūvį, kad kūnas spėtų adaptuotis.