Tag: Stanfordo universitetas

  • Mokslininkai aptiko kojotų DNR čihuahua genuose: pėdsakai siekia šimtus kartų atgal

    Čihuahua – vieni mažiausių pasaulio šunų – turi netikėtą laukinį giminaitį: jų genome aptikta kojotų DNR pėdsakų. Tyrėjai teigia, kad tai ne šiuolaikinės mišrūnystės rezultatas, o labai senos genetinės istorijos fragmentai.

    Kaip rašo „ZME Science“, išvados gautos pasitelkus naują metodą, leidžiantį itin tiksliai nustatyti, iš kur kilusios atskiros genomo atkarpos ir kada jos galėjo patekti į šunų protėvių liniją. Tokie įrankiai padeda atsekti genetinę praeitį per šimtus kartų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rasti fragmentai yra labai maži – tai svarbus signalas. Jei čihuahua būtų neseniai susikryžminę su kojotais, tikėtina būtų aptikta didesni, lengviau atpažįstami DNR „gabalai“.

    Tyrimo autoriai šį radinį sieja su platesne Šiaurės Amerikos šunų istorija: dar iki europiečių kolonizacijos žemyne gyvenę šunys galėjo būti susiję su vietinėmis bendruomenėmis ir tam tikrais atvejais kryžmintis su laukiniais kojotais.

    Kaip aptikti seną genetinį pėdsaką

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto mokslininko Helgi Hilmarssono, pasitelkė mašininį mokymąsi ir analizavo 191 šuninių (tarp jų – vilkų, kojotų ir įvairių šunų veislių) genomą. Tuomet metodas pritaikytas dar 531 šuns genomui.

    Toks „lokalios kilmės nustatymo“ (angl. local ancestry inference) principas skiriasi nuo bendrų procentinių įverčių: vietoj klausimo, kokia dalis genomo yra vienos ar kitos kilmės, ieškoma tikslių vietų, kuriose slypi konkrečios kilmės DNR atkarpos.

    Mokslininkai aiškina, kad bėgant kartoms DNR nuolat „persimaišo“ – tai rekombinacija, kai chromosomose vyksta apsikeitimai atkarpomis. Dėl to senų protėvių palikimas pamažu suskaidomas į vis trumpesnius fragmentus, kuriuos aptikti tampa vis sunkiau.

    Ryšys su prieškolumbiniais Amerikos šunimis

    Tyrime paminėta, kad dar prieš europiečių atvykimą į Ameriką vietinės bendruomenės augino šunis įvairiems tikslams – nuo medžioklės iki darbo ir draugijos. Kai kurie šių šunų, kaip spėjama, galėjo kryžmintis su kojotais, nors tikslus mechanizmas – ar tai vyko natūraliai, ar buvo sąmoningai skatinama – išlieka neaiškus.

    Greta čihuahua mokslininkai analizavo ir kitos su Meksikos prieškolumbinėmis kultūromis siejamos veislės – ksuloickvintlio (Meksikos plikojo šuns) – genetinę sudėtį. Vieno šios veislės šuns genome aptikta apie 4,03 proc. DNR atkarpų, susijusių su Arkties šunimis.

    Toks radinys gali skambėti netikėtai, tačiau ankstesni genetiniai tyrimai yra rodę, kad prieš europiečių kontaktą Amerikoje gyvenę šunys buvo artimi šiuolaikinių arktinių veislių protėviams, atkeliavusiems iš Sibiro kartu su žmonėmis.

    Ką šis radinys keičia čihuahua istorijoje

    Iki šiol dažnai kartota, kad čihuahua senosios šaknys siekia daugiau nei 1 000 metų ir yra susijusios su prieškolumbine Meksika, o moderni veislė galutinai susiformavo XIX amžiaus viduryje. Vis dėlto ankstesnis genetinis tyrimas, publikuotas 2018 metais žurnale „Science“, buvo parodęs, kad ikikolonijiniai Amerikos šunys kilo iš Sibiro linijos, o po kolonizacijos didelė dalis vietinių šunų genetinio paveldo buvo išstumta atvežtinių šunų.

    Dabartinis darbas rodo, kad dalis to beveik išnykusio paveldo vis dėlto išliko – o čihuahua aptikti kojotų DNR fragmentai tampa dar vienu užuominu apie sudėtingą šunų ir laukinių šuninių istoriją Amerikoje.

    Tyrėjai pripažįsta, kad tokio tipo analizės turi ribojimų ir ne visada leidžia tiksliai pasakyti, kada konkrečiai įvyko susimaišymas. Vis dėlto pats faktas, kad senoviniai kontaktai gali būti „įrašyti“ mažuose DNR fragmentuose, parodo, kiek daug istorijos dar slepiasi gyvūnų genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“.

  • Šlapimo testas aptiko 95 proc. lokalizuoto šlapimo pūslės vėžio – dar ne ligoninėms

    Stanfordo mokslininkai sukūrė naują šlapimo testą, kuris tyrime aptiko apie 95 proc. lokalizuoto šlapimo pūslės vėžio atvejų. Metodas paremtas ne invazinėmis procedūromis, o šlapime aptinkamais labai mažais RNR fragmentais.

    Kaip rašoma „ZME Science“, testas gali būti naudingas ne tik ankstesniam aptikimui, bet ir vertinant, koks gydymas konkrečiam pacientui tikėtina bus veiksmingiausias. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai žingsnis link labiau personalizuotos ir mažiau invazinės vėžio priežiūros.

    Šlapimo pūslės vėžys garsėja polinkiu atsinaujinti, todėl pacientams neretai tenka kartoti cistoskopijas – tyrimą, kai per šlaplę įvedama kamera apžiūrėti šlapimo pūslei. Tai svarbus diagnostikos metodas, tačiau jis nemalonus ir invazinis.

    Iki šiol buvo ieškoma patikimesnių „skystos biopsijos“ sprendimų, kurie leistų ligą sekti paprasčiau. Dalis metodų orientuojasi į naviko DNR, tačiau ši komanda pasirinko kitą kelią – analizavo RNR, kuri atspindi, kokie genų aktyvumo procesai vyksta naviko ląstelėse.

    Kaip veikia uRARE-seq metodas

    Tyrėjai sukūrė metodiką, pavadintą uRARE-seq: ja išskiriami ir nusekvenuojami šlapime esantys laisvos RNR fragmentai. Dėmesys sutelktas į genetinius „pranešimus“, kurie sveikų žmonių šlapime būna reti, bet dažniau aptinkami esant navikui.

    Tyrime ištirti 683 šlapimo mėginiai iš 515 asmenų. Modelis apmokytas su 251 mėginiu, o vėliau įvertintas naudojant dar 282 mėginius.

    Rezultatai parodė, kad testas aptiko apie 95 proc. lokalizuotų šlapimo pūslės vėžių, o specifiškumas siekė 90 proc. Tai reiškia, kad maždaug 10 proc. atvejų galėtų būti klaidingai teigiami (kai testas rodo vėžį, nors jo nėra).

    Palyginimas su įprastu šlapimo tyrimu

    Tyrėjai pateikė ir tiesioginį palyginimą su įprasta šlapimo citologija, kai po mikroskopu ieškoma pakitusių ląstelių. Iš 93 mėginių, tirtų abiem metodais, uRARE-seq aptiko 89 vėžio atvejus, o citologija – 32.

    Skirtumas ypač išryškėjo esant žemo laipsnio navikams – būtent juos tradicinė citologija dažnai „pražiūri“. Be to, pabrėžiama, kad šis metodas gali veikti ir be individualaus paciento naviko išankstinio sekvenavimo, kurio reikalauja kai kurie DNR pagrįsti sprendimai.

    Ar testas gali padėti stebėti gydymo sėkmę?

    Vien aptikti vėžį neužtenka – gydytojams svarbu suprasti, ar gydymas jį pašalino. Todėl tyrėjai nagrinėjo, ar RNR signalai šlapime gali parodyti, kada liga iš tiesų „nurimo“ molekuliniame lygmenyje.

    Stebėta 36 pacientų grupė, kuriems po operacijos taikyta BCG imunoterapija (Bacillus Calmette-Guérin) – gydymas, dažnai naudojamas ne raumenį infiltruojančiam šlapimo pūslės vėžiui. Mėginiai rinkti prieš operaciją, prieš imunoterapiją ir po gydymo.

    Tyrimo duomenimis, iš 23 pacientų, kuriems stebėjimo laikotarpiu neatsinaujino aukšto laipsnio liga, nė vienam po BCG nebebuvo aptinkama šlapimo pūslės vėžiui būdinga RNR. Tuo metu 12 iš 13 pacientų, kuriems vėžys vėliau sugrįžo, naviko signalai šlapime išliko aptinkami.

    Potencialas parinkti tinkamesnį gydymą

    Dar viena tyrimo kryptis – ar šlapime esanti RNR gali padėti prognozuoti gydymo atsaką. Tyrėjai pastebėjo, kad gerai į BCG reagavusių pacientų šlapime prieš gydymą dažniau matėsi stipresnė su imuniniu atsaku susijusių genų veikla.

    Prastai į BCG reagavusiems pacientams būdingesnė buvo didesnė genų, siejamų su greitu ląstelių dalijimusi, aktyvumo raiška. Remiantis šiais dėsningumais, sukurti modeliai, kurie, analizėse apėmusiose 114 pacientų duomenis, leido spėti, kad daliai žmonių labiau tiktų į šlapimo pūslę tiesiogiai skiriama chemoterapija.

    Tai gali būti svarbu ir praktiniu požiūriu, nes BCG tiekimas pasaulyje ne kartą susidūrė su ribotumo problema. Patikimesnė prognozė galėtų padėti šį gydymą skirti tiems, kuriems jis tikėtiniausiai bus naudingas, o kitiems anksčiau parinkti alternatyvas.

    Kodėl testas dar nepasirengęs kasdieniam naudojimui

    Nors rezultatai atrodo daug žadantys, patys autoriai pabrėžia, kad uRARE-seq kol kas yra eksperimentinis metodas. Tyrimas daugiausia retrospektyvus, o dalis gydymo analizės etapų atlikta su palyginti nedidelėmis pacientų grupėmis.

    Be to, mėginiai surinkti dviejose glaudžiai susijusiose medicinos įstaigose, o gydymo parinkimas nebuvo randomizuotas. Dėl to reikės didesnių, keliuose centruose atliekamų tyrimų, kad būtų galima tvirčiau įvertinti klinikinę naudą.

    Tyrėjai aiškiai nurodo, kad testas dar negali pakeisti cistoskopijos. Vis dėlto, jei ateities tyrimai patvirtins rezultatus, paprastas šlapimo mėginys galėtų padėti ne tik aptikti ligą, bet ir sekti jos aktyvumą bei įvertinti gydymo sėkmę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Medicine“.

  • Mokslininkai rado būdą gelbėti balinančius koralus: užtenka savaitės kontakto

    Mokslininkai rado būdą gelbėti balinančius koralus: užtenka savaitės kontakto

    Koralų rifai vis dažniau patiria balinimą, kai dėl karščio bangų, taršos ar per stiprios saulės spinduliuotės koralai praranda viduje gyvenančius simbiontinius dumblius. Be jų koralai negauna pakankamai energijos, todėl pabąla ir per palyginti trumpą laiką gali žūti.

    Stanfordo universiteto mokslininkai aprašė netikėtą reiškinį: sveikas koralo fragmentas, tiesiogiai prisilietęs prie išbalusio, gali perduoti jam simbiontinius dumblius ir maistines medžiagas. Laboratorijoje toks kontaktas tapo tarsi greita pagalba koralui, kuris po balinimo dar nėra miręs.

    Kaip veikia „savaitės kontaktas“

    Tyrėjai stebėjo tos pačios kolonijos koralus, kai du fragmentai atsidūrė vienas ant kito: vienas buvo sveikas, kitas išbalęs. Ties sąlyčio vieta išbalęs koralas pradėjo atgauti spalvą, o tai rodė, kad į jo audinius sugrįžta simbiontai.

    Eksperimentai parodė, kad lemiama yra tiesioginė sąveika: net keli milimetrai atstumo perdavimą sustabdė. Mokslininkų teigimu, koralai sąlyčio vietoje tarsi suauga audiniais ir suformuoja maistinių medžiagų bei simbiontų perdavimo tiltą.

    Vienos savaitės kontakto pakako, kad atsigavimo procesas būtų užvestas, o visiškas atsistatymas laboratorijoje užtruko iki 7 savaičių. Svarbu tai, kad palikus koralus kartu visą laiką ar atskyrus po savaitės, atsigavimo tempas buvo panašus, vadinasi, vėliau simbiontai jau dauginosi pačiame atsigaunančiame korale.

    Kodėl tai svarbu rifų ateičiai

    Koralų balinimo epizodai pasaulyje dažnėja, nes vandenynai šyla, o jūrinės karščio bangos tampa ilgesnės ir intensyvesnės. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad po masinių balinimų natūralus simbiontų sugrįžimas gali užtrukti mėnesius, tačiau tiek laiko išbalę koralai dažnai neišgyvena.

    Toks „gelbėjimas kontaktu“ galėtų tapti tiksliniu įrankiu, kai siekiama išsaugoti vertingiausius rifų plotus, pavyzdžiui, atsparias kolonijas ar atkūrimo projektams svarbius motininius koralus. Vis dėlto patys autoriai akcentuoja, kad laboratorijoje taikytos sąlygos buvo palankios, o dar neaišku, ar metodas taip pat veiktų atvirame vandenyne, kur koralai patiria bangavimą, infekcijų riziką ir konkurenciją.

    Ribos ir kiti sprendimai

    Mokslininkai šį metodą vertina kaip skubią, bet riboto masto priemonę, kuri galėtų padėti atskiriems koralams kritiniu momentu. Jei balinimo įvykiai ir toliau bus dažni, ilgalaikė rifų perspektyva priklausys nuo platesnių sprendimų: klimato kaitos švelninimo, pakrančių taršos mažinimo ir atsakingesnio žvejybos bei turizmo valdymo.

    „Nors išbalę koralai gali būti mirštantys, jie dar nėra mirę. Mums rūpėjo suprasti, ką galime padaryti po balinimo“, – sakė Stanfordo jūrų biologas Danny Collins.

    „Naujos įžvalgos apie natūralų koralų atsistatymą suteikia vilties ir gali atverti kelią spartesniam rifų atkūrimui“, – teigė jūrų ekologė Fiorenza Micheli.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“ ir papildo vis didėjantį darbų lauką, ieškant praktinių būdų sustiprinti rifų atsparumą. Artimiausias žingsnis – patikrinti, kaip šis procesas veikia su skirtingomis koralų rūšimis ir ar jis pritaikomas realiomis rifo sąlygomis.

  • San Fransisko įlankoje rastas ledynmečio mastodono dantis: kuo šis radinys svarbus mokslui

    San Fransisko įlankoje rastas ledynmečio mastodono dantis: kuo šis radinys svarbus mokslui

    Netikėtas radinys upelyje

    Šiaurės Kalifornijoje, San Mateo apygardoje į pietus nuo San Fransisko, aptiktas suakmenėjęs Ramiojo vandenyno mastodono krūminis dantis. Mokslininkai sako, kad toks radinys suteikia vertingų užuominų apie ledynmečio laikotarpį ir tuometinę San Fransisko įlankos regiono gyvūniją.

    Dantį pastebėjo geomorfologė Brigid Lynch, dirbusi buveinių atkūrimo projekte viename vietos upelyje. Fosilija buvo iš dalies panirusi vandenyje ir ryškiai skyrėsi nuo aplinkinių akmenų.

    „Jis tiesiog gulėjo pačiame upelio viduryje, pusiau vandenyje, pusiau iš jo iškilęs“, – sakė Brigid Lynch.

    Kaip paaiškėjo, kas tai per fosilija

    Iš pradžių tyrėjų komandai nebuvo aišku, ką tiksliai jie rado, nes pavienė fosilija be konteksto dažnai gali priminti įprastą uolienos gabalą. Galiausiai dantį identifikuoti padėjo atvirkštinė vaizdų paieška, kuri greitai nukreipė į mastodonų krūminių dantų pavyzdžius.

    Pasak specialistų, tai Ramiojo vandenyno mastodono krūminis dantis, priklausęs išnykusiam dramblinių giminaičiui. Mastodonai nuo mamutų skyrėsi ir dantų sandara, ir mityba, todėl tokios fosilijos leidžia tiksliau rekonstruoti senovines ekosistemas.

    „Labai greitai paaiškėjo, kad tai Ramiojo vandenyno mastodono krūminio danties fosilija“, – sakė Brigid Lynch.

    Kodėl dantis laikomas išskirtiniu

    Tyrėjai pabrėžia, kad fosilija išliko neįprastai gerai: matoma ir danties karūna, ir šaknis. Tokia būklė svarbi, nes leidžia atlikti detalesnius morfologinius tyrimus, o prireikus ir papildomas laboratorines analizes, kurios ateityje gali tapti dar tikslesnės.

    Stanfordo universiteto Geomokslų eksponatų kolekcijos kuratorė Chrissy Garcia pažymi, kad mokslui jau seniai žinoma, jog pleistoceno epochoje įlankos regione gyveno ir mastodonai, ir mamutai. Vis dėlto ją nustebino pats aptikimo būdas, nes tokie radiniai dažniau išryškėja vykdant sistemingus kasinėjimus, o ne tiesiog upelio vagoje.

    Dantis padovanotas Stanfordo universitetui, kur planuojama nustatyti jo amžių ir pagaminti 3D kopiją edukacijai. Tokios kopijos dažnai naudojamos muziejuose ir mokymo programose, kad originalūs, trapūs eksponatai būtų kuo mažiau judinami.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad saugomos atviros teritorijos ir gamtos atkūrimo projektai kartais netikėtai prisideda ir prie paveldo išsaugojimo. Tūkstančius metų upelio sąnašose slėpęsis mastodono dantis dabar tampa dar vienu įrodymu, kiek daug neatskleistos priešistorės gali būti po šiuolaikinio kraštovaizdžio paviršiumi.

  • Ledynmečio radinys Kalifornijoje: San Fransisko įlankoje aptiktas Ramiojo mastodono dantis

    Ledynmečio radinys Kalifornijoje: San Fransisko įlankoje aptiktas Ramiojo mastodono dantis

    Radinys upelyje nustebino mokslininkus

    Šiaurės Kalifornijoje, San Mateo apygardoje į pietus nuo San Fransisko, aptiktas suakmenėjęs priešistorinio dramblio giminaičio dantis. Tyrėjai sako, kad tai vertingas langas į ledynmečio laikotarpį, kai regione gyveno mastodonai ir mamutai.

    Radinį pastebėjo geomorfologė Brigid Lynch, dirbusi buveinių atkūrimo projekte prie vietinio upelio. Dantis buvo iš dalies paniręs vandenyje ir ryškiai išsiskyrė iš aplinkinių akmenų.

    „Jis tiesiog gulėjo upelio viduryje, pusiau vandenyje, pusiau išlindęs“, – sakė Brigid Lynch.

    Kaip pavyko atpažinti, kas rasta

    Iš pradžių Lynch ir kolegos nebuvo tikri, ką rado. Kaip pasakoja komanda, galutinį patvirtinimą padėjo gauti vaizdo paieška, pagal kurią dantis buvo identifikuotas kaip Ramiojo mastodono krūminis dantis.

    Mokslininkų teigimu, radinio būklė neįprastai gera: išliko ir danties karūna, ir šaknis. Toks vientisumas gali suteikti daugiau informacijos apie gyvūno amžių, mitybą bei aplinką, kurioje jis gyveno.

    Nuo upelio iki universiteto kolekcijos

    Suakmenėjęs dantis perduotas Stanfordo universitetui, kur jis papildė geologinių pavyzdžių kolekciją. Kuratorė Chrissy Garcia pažymėjo, kad Bay Area regione mastodonų ir mamutų buvimas pleistoceno epochoje jau buvo žinomas, tačiau šį kartą nustebino pats atradimo būdas.

    Universitete planuojama nustatyti tikslesnį radinio amžių ir parengti trimatę kopiją edukacijai. Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad augant metodų tikslumui, toks eksponatas ateityje gali būti pritaikytas naujiems klausimams, kurių šiandien dar net neformuluojame.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į platesnį kontekstą: saugomos atviros erdvės bei natūralios vagos dažnai tampa netikėtomis vietomis, kur išlieka tolimos praeities įrodymai. Tūkstančius metų slėptas upelio dugne, mastodono dantis dabar padeda geriau suprasti, koks buvo regionas gerokai prieš susiformuojant šiuolaikiniam San Fransiskui.

  • Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Nauja genetikos analizė parodė, kad čihuahua veislės šunys savo genome turi segmentų, artimų laukiniams kojotams. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog čihuahua yra laukinis gyvūnas, tačiau rodo sudėtingesnę Šiaurės Amerikos šunų kilmę, nei manyta anksčiau.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Nature Communications“, o analizėje buvo taikomi vietinės kilmės nustatymo metodai, leidžiantys įvertinti, iš kurių protėvių atėjo konkrečios DNR dalys. Tokie metodai vis plačiau naudojami tiek laukinių, tiek naminių gyvūnų evoliucinei istorijai atsekti.

    Kaip aptinkami protėvių pėdsakai?

    Mokslininkai tyrime naudojo programinę įrangą „Gnomix“ ir „Gnofix“, kuri gali lyginti daugelio gyvūnų genomus ir nustatyti, kurioms populiacijoms ar rūšims artimiausios atskiros DNR atkarpos. Tai ypač svarbu, kai istorijoje būta kryžminimosi ir genetinis paveldas yra fragmentuotas.

    Toks požiūris leidžia matyti ne tik bendrą giminystę, bet ir tai, kuriose genomo vietose išliko specifinių protėvių signalas. Čihuahua atveju aptikti keli genomo segmentai, siejami su kojotais, o tai rodo, kad senesnėje linijoje galėjo būti hibridizacijos epizodų.

    Kada tai galėjo įvykti?

    Tyrimas tiksliai nenurodo, kada kojotų genai pateko į čihuahua protėvių liniją, tačiau aptariama tikimybė, kad tai galėjo įvykti dar iki europiečių atvykimo į Ameriką. Tokį scenarijų sustiprina ir ankstesni duomenys, kad kai kurios Meksikos kilmės veislės išlaikė ikikolumbinių šunų genetinius pėdsakus.

    Genetikos tyrimai taip pat rodo, jog dauguma šiuolaikinių šunų veislių turi stiprų europinės kilmės indėlį, o Šiaurės Amerikos vietinės linijos kai kuriais atvejais išliko tik fragmentais. Dėl to net nedidelės DNR atkarpos gali būti svarbios atkuriant migracijos ir prijaukinimo istoriją.

    Ar tai paaiškina čihuahua elgesį?

    Viešojoje erdvėje dažnai ieškoma paprasto paaiškinimo, kodėl čihuahua laikomi drąsiais, savarankiškais ar ypač balsingais, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad elgesys paprastai priklauso nuo daugelio genų ir aplinkos veiksnių. Net jei dalis genetinės informacijos sutampa su kojotų, tai savaime neleidžia tiesiogiai priskirti konkrečių charakterio bruožų.

    Zoologė Jacqueline Boyd, kuri tyrime nedalyvavo, anksčiau yra pažymėjusi, kad laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose teritorijose gali natūraliai hibridizuotis, ypač jei tam tikri elgesio bruožai yra naudingi aplinkoje.

    „Laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose vietovėse gali natūraliai kryžmintis, ypač ten, kur naudingi vilkams būdingi elgesio bruožai“, – sakė Jacqueline Boyd.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad čihuahua mažas ūgis greičiausiai yra kryptingos žmonių atrankos rezultatas, kai buvo veisiama dėl konkrečių pageidaujamų požymių. Kitaip tariant, net jei kilmės istorija sudėtinga, dabartinis veislės „miniatiūriškumas“ labiausiai sietinas su žmogaus vykdyta selekcija, o ne su laukinių protėvių dydžiu.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šunų genetika šiuo metu išgyvena spartų proveržį, nes vis dažniau pasitelkiami dideli genomų duomenų rinkiniai, pažangūs skaičiavimo metodai ir DI. Tai leidžia tiksliau atskirti, kur baigiasi legendos apie veisles ir prasideda patikrinti biologiniai faktai.

  • Mokslininkai DI atidavė genomą: sukūrė naujus virusus, bet tik tam, kad kovotų su kitais

    Mokslininkai DI atidavė genomą: sukūrė naujus virusus, bet tik tam, kad kovotų su kitais

    Tarptautinė mokslininkų grupė pademonstravo, kad dirbtinis intelektas gali ne tik analizuoti biologinius duomenis, bet ir generuoti naujas DNR sekas, iš kurių laboratorijoje galima išgauti anksčiau gamtoje nefiksuotus virusus. Eksperimento tikslas nebuvo kurti patogenus žmonėms ar gyvūnams, o suprojektuoti bakteriofagus – virusus, kurie puola bakterijas.

    Tyrime naudoti genomų modeliavimo įrankiai mokomi atpažinti dėsningumus genetinėse sekose panašiai, kaip kalbos modeliai prognozuoja kitą žodį sakinyje. Tokiu būdu DI gali pasiūlyti visiškai naujų genetinių „variantų“, kurių anksčiau nebuvo stebėta, o mokslininkai gali patikrinti, ar jie veikia realiomis sąlygomis.

    Šį kartą taikiniu tapo bakterijos, tarp jų ir Escherichia coli grupės atmainos, kurios dažnai naudojamos kaip modelinis organizmas laboratorijose, bet kai kurios jų gali sukelti ir sunkias infekcijas. Bakteriofagai jau seniai tiriami kaip alternatyva arba papildymas antibiotikams, ypač kai daugėja antimikrobiniams vaistams atsparių bakterijų.

    Pastaraisiais metais antibiotikų atsparumas laikomas viena didžiausių visuomenės sveikatos grėsmių, todėl ieškoma sprendimų, leidžiančių taikliau naikinti konkrečius bakterijų štamus. Fagų terapijos idėja vilioja tuo, kad bakteriofagai paprastai yra labai selektyvūs, tačiau praktikoje kliūčių kelia tinkamo fago parinkimas, gamyba ir greitas pritaikymas pacientui.

    Tyrimo rezultatai rodo, kad DI galėtų pagreitinti šią paiešką, nes vietoje ilgo bandymų kelio būtų galima greičiau „sugeneruoti“ kandidatų biblioteką ir atrinkti perspektyviausius. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia automatinio proveržio klinikoje: reikalingi saugumo, veiksmingumo ir reguliavimo patikrinimai, o kiekvienas realus pritaikymas būtų ilgas procesas.

    Kartu šis eksperimentas iškelia sudėtingą biologinio saugumo klausimą: jei DI gali padėti projektuoti naujus virusus, atsiranda rizika, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti ir kenksmingiems tikslams. Dėl to vis dažniau kalbama apie atsakingą genetinių modelių diegimą, prieigos kontrolę, jautrių duomenų apsaugą ir aiškesnes taisykles, kaip publikuoti metodikas, kad jos nepalengvintų piktnaudžiavimo.

    „Šiandien dar negalime paspausti mygtuko ir užsisakyti pavojingo viruso, tačiau pati kryptis rodo kokybinį šuolį: modeliai pereina nuo analizės prie biologinių sistemų projektavimo“, – pabrėžia biologinio saugumo ekspertai, vertinantys šios srities raidą.

    Praktinėje plotmėje svarbu ir tai, kad tyrėjai sąmoningai rinkosi santykinai paprastesnius bakteriofagus ir vengė darbo su žmogų infekuojančių virusų duomenimis. Tačiau platesnė žinutė aiški: genomų modeliavimo DI įrankiai sparčiai artėja prie to, kad naujų biologinių konstrukcijų kūrimas taptų greitesnis, pigesnis ir prieinamesnis, o tai reikalaus ne tik mokslo, bet ir politikos sprendimų.

  • Atakamos dykumoje aptiko stulbinamai grynus kristalus: jie gali tapti kvantinių kompiuterių siliciu

    Atakamos dykumoje aptiko stulbinamai grynus kristalus: jie gali tapti kvantinių kompiuterių siliciu

    Netikėtas radinys kasyklos atliekose

    Čilės Atakamos dykumoje, apleistos San Francisco kasyklos atliekų krūvose netoli Sierra Gorda, mokslininkai aptiko natūraliai susiformavusių herbertsmito kristalų, kurių grynumas pranoksta laboratorijoje užaugintas medžiagas. Radinį aprašė Stenfordo universitete dirbęs fizikas Aaronas Breidenbachas, bendradarbiavęs su Čilės tyrėjais iš Universidad de Chile ir Universidad Católica del Norte.

    Pasak autoriaus, per kelias paieškas pavyko surinkti bent apie 100 gramų žalių, šešiakampės formos kristalų. Tai mažiausiai dešimt kartų daugiau, nei jam buvo pavykę užauginti laboratorijoje per šešerius metus bandymų.

    Kodėl šie kristalai taip svarbūs?

    Herbertsmitas laikomas vienu perspektyviausių kandidatų vadinamajai kvantinei sukinio skysčio būsenai tirti. Tai egzotiška medžiagos būsena, kai elektronų sukiniai išlieka stipriai susieti tarpusavyje net labai žemoje temperatūroje, tačiau nesusiformuoja įprasta magnetinė tvarka.

    Tokia fizika domina kvantinių technologijų kūrėjus, nes gerai kontroliuojami kvantiniai laisvės laipsniai gali padėti kurti stabilesnius ir geriau skaitomus kvantinius elementus. Dėl to herbertsmitas kartais vaizdžiai lyginamas su potencialiu pagrindu, ant kurio būtų galima statyti ateities kvantinius įrenginius.

    Grynumas, kurio trūksta laboratorijoms

    Kristalai identifikuoti rentgeno spindulių difrakcijos metodu, o mėginiuose be herbertsmito aptikta ir kitų giminingų mineralų priemaišų, tarp jų atacamito bei cinko paratakamitų. Esminis skirtumas tas, kad natūraliuose kristaluose vario ir cinko santykis, remiantis anksčiau iš tos pačios kasyklos tirtų mėginių duomenimis, yra artimesnis idealiai herbertsmitui būdingai sudėčiai nei daugelyje laboratorinių sintetinių kristalų.

    Praktikoje tai reiškia mažiau struktūrinių defektų, kurie laboratorijoje dažnai atsiranda dėl nepageidaujamo vario „įsiterpimo“ į sluoksnius, trikdančius dvimatį magnetizmą. Tyrėjai pabrėžia, kad toks grynumas gali padėti aiškiau atskirti tikrą kvantinį signalą nuo triukšmo, kuris prastesniuose kristaluose kartais nustelbia norimą efektą.

    „Natūralių mėginių švara gali būti raktas, leidžiantis daug tiksliau pamatyti, kas iš tiesų vyksta kagomės gardelės magnetizme“, – sakė A. Breidenbachas, apibendrindamas, kodėl šie kristalai gali tapti lūžiu tyrimuose.

    Ką tai gali pakeisti kvantinių technologijų lenktynėse?

    Laboratorinė herbertsmito auginimo eiga yra ilga ir brangi: vienam gramui gali prireikti savaičių pasirengimo, o pats kristalų augimas gali trukti apie devynis mėnesius. Be to, procesas dažnai nėra efektyvus, todėl didelių, vienalyčių kristalų gauti sudėtinga net pažangiuose universitetų centruose.

    Natūralūs Atakamos kristalai, kaip teigiama, gali siekti iki maždaug 20 x 10 milimetrų, o tai svarbu bandant kurti kontaktus su metalais ar puslaidininkiais, reikalingus kvantinių būsenų nuskaitymui ir valdymui. Jei tokie kristalai bus prieinami tyrimams stabiliai ir pakankamais kiekiais, tai gali paspartinti eksperimentus, kurie šiandien stringa dėl medžiagų trūkumo ir nepakankamos kokybės.

    „Jei šią medžiagą pavyktų gauti švariai ir pakankamai, ji galėtų tapti kvantinių kompiuterių silicis“, – sakė tyrėjas, aiškindamas metaforą, kurią mėgsta naudoti kalbėdamas apie herbertsmito potencialą.

    Ir dar viena istorijos pusė

    Kartu mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys kelia ir aplinkosauginių klausimų. A. Breidenbachas užsimena, jog dalis unikalių mineralinių darinių Atakamoje gali būti naikinami vykdant kasybos darbus, todėl ateityje gali prireikti aiškesnių taisyklių, kaip suderinti pramonę ir mokslui svarbių geologinių objektų apsaugą.

    Artimiausi žingsniai, tikėtina, bus išsamesnė kristalų kilmės, jų susidarymo sąlygų ir pakartojamumo analizė, taip pat nepriklausomų laboratorijų matavimai. Nuo jų priklausys, ar Atakamos radinys taps vienkartine sensacija, ar realiu impulsu kvantinių medžiagų tyrimams.

  • Norite lieknėti be dietų? Šį produktą valgykite pačioje pabaigoje – Stanfordo išvada

    Norite lieknėti be dietų? Šį produktą valgykite pačioje pabaigoje – Stanfordo išvada

    Maistas lėkštėje svarbus ne tik dėl sudėties, bet ir dėl to, kokia tvarka valgome skirtingus produktus. Stanfordo universiteto mokslininkai tyrė, kaip tas pats patiekalas veikia gliukozės kiekį kraujyje ir alkio jausmą, kai jo dalys suvalgomos skirtinga seka.

    Tyrimuose buvo vertinama įprasta situacija, kai valgoma porcija angliavandenių, pavyzdžiui, ryžiai, tačiau prieš juos suvalgomi kiti komponentai. Dalyviai pradėdavo valgį nuo skaidulų turinčių daržovių, baltymų, pavyzdžiui, kiaušinių, arba riebalų šaltinio, o angliavandenius palikdavo pabaigai.

    Rezultatai parodė, kad pradėjus valgį nuo baltymų ir skaidulų, gliukozės šuolis kraujyje būna ryškiai mažesnis ir lėtesnis. Tai svarbu todėl, kad staigūs gliukozės svyravimai dažnai siejami su greičiau sugrįžtančiu alkiu ir noru užkandžiauti.

    „Nereikia sudėtingų taisyklių ar griežtų dietų – dažnai pakanka pakeisti produktų valgymo eilę“, – sakė Stanfordo universiteto profesorius Michaelas Snyderis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad stabilesnė glikeminė reakcija gali būti vienas mechanizmų, padedančių lengviau kontroliuoti apetitą ir kūno svorį. Praktikoje tai reiškia paprastą principą: pirmiausia daržovės arba baltymai, o angliavandeniai, tokie kaip ryžiai, bulvės ar duona, paliekami paskutinei patiekalo daliai.

    Įdomu tai, kad riebalų suvalgymas prieš angliavandenius gliukozės svyravimų visiškai nepanaikina, bet kai kuriais atvejais gali kiek pavėlinti jų atsiradimą. Vis dėlto šis efektas, lyginant su skaidulomis ir baltymais, vertinamas atsargiau ir dar reikalauja papildomų tyrimų.

    Specialistai primena, kad svarbi išlieka ir angliavandenių kokybė. Pilno grūdo produktai, pavyzdžiui, rudieji ryžiai ar rupi duona, paprastai didina gliukozę lėčiau ir ilgiau suteikia sotumo jausmą nei rafinuoti analogai.

    Tyrimuose taip pat pastebėta, kad žmonių, turinčių sutrikusią gliukozės toleranciją ar priešdiabetinę būklę, organizmas į valgymo eiliškumo pokyčius gali reaguoti silpniau. Dėl to tokiais atvejais ypač svarbu individualios gydytojo ar dietologo rekomendacijos.

    Nors produktų valgymo tvarkos keitimas nepakeičia subalansuotos mitybos ir fizinio aktyvumo, tai gali būti paprastas, kasdien lengvai pritaikomas įprotis. Jis ypač naudingas tiems, kurie siekia mažiau užkandžiauti ir stabiliau jaustis po valgio.

  • Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Ultragarsinis pleistras UPatch: naujas būdas ilgiau stebėti vaisių ir sumažinti nereikalingus vizitus

    Mokslininkai pristatė priklijuojamą ultragarsinį įrenginį, kuris gali valandomis iš eilės stebėti kūdikio būklę gimdoje ir realiu laiku fiksuoti kraujotaką. Tokia technologija galėtų padėti anksčiau pastebėti komplikacijas, kurių kartais nepavyksta užfiksuoti atliekant įprastus, trumpus tyrimus.

    Bandomasis prietaisas, pavadintas UPatch, kuriamas kaip tarpinis sprendimas tarp pavienių nėštumo echoskopijų ir nuolatinio stebėjimo sistemų, kurios klinikinėje praktikoje neretai sukelia klaidingų pavojaus signalų. Tyrėjų tikslas – suteikti gydytojams patikimesnę, ilgesnės trukmės informaciją, kartu mažinant nereikalingų apsilankymų ligoninėje skaičių.

    Kuo UPatch skiriasi nuo įprastos echoskopijos?

    Įprasta ultragarsinė diagnostika dažniausiai suteikia tik momentinį vaizdą – kelių minučių trukmės įvertinimą, kuris vėliau lyginamas su kitais nėštumo etapais. UPatch koncepcija remiasi ilgesniu stebėjimu: pleistras gali būti nešiojamas kelias valandas ir fiksuoti dinamiškus pokyčius, įskaitant kraujotaką judančiose struktūrose, pavyzdžiui, virkštelėje.

    Prietaisą kūrė komanda, vadovaujama Stanfordo universiteto profesoriaus Sheng Xu, taip pat prisidėjo Oksfordo universiteto ir Kalifornijos universiteto San Diege tyrėjai. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Biotechnology“.

    Ką parodė bandymai su nėščiosiomis?

    Tyrime dalyvavo 62 nėščiosios, o UPatch gauti kraujotakos rodmenys buvo palyginti su standartinės, rankiniu būdu atliekamos echoskopijos duomenimis. Tyrėjai nurodo, kad rezultatai glaudžiai sutapo, todėl technologija laikoma perspektyvia ilgesniam kraujotakos sekimui laikui bėgant.

    Vienas praktiškai svarbiausių pastebėjimų – vaisiaus kraujotaka gali kisti dinamiškai, o trumpalaikiai svyravimai nebūtinai reiškia nuolatinę problemą. Tokia įžvalga gali būti reikšminga sprendžiant, kada reikia skubios intervencijos, o kada pakanka atidesnio, bet ramesnio stebėjimo.

    „Ši technologija atveria galimybę vaisiaus būklę stebėti nuolat ir neinvaziškai kur kas ilgiau nei dabar įprasta“, – sakė tyrime dalyvavusi profesorė Antoniya Georgieva.

    Pasak tyrėjos Marianos Tome, ilgesnis ir aiškesnis stebėjimas galėtų mažinti nereikalingų pakartotinių tyrimų bei intervencijų skaičių, o nėščiosioms suteikti daugiau užtikrintumo kasdienybėje.

    Kodėl tai svarbu regionams, kur trūksta specialistų?

    Tyrėjai akcentuoja ir prieinamumo aspektą: daugelyje vietovių trūksta apmokytų echoskopuotojų, o aukštos rizikos nėštumų priežiūra vėluoja dėl ribotų resursų. Pasak pirmojo straipsnio autoriaus dr. Tom Park, tokia technologija ateityje galėtų išplėsti prenatalinės diagnostikos galimybes ten, kur sudėtinga greitai gauti specialistų paslaugas.

    Vis dėlto UPatch dar yra koncepcijos įrodymo stadijoje. Dabartinei versijai reikalinga laidinė įranga, o teisingam uždėjimui vis dar būtina įprasta echoskopija, kad pleistras būtų tiksliai pozicionuotas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad reikės didesnių klinikinių tyrimų su įvairesnėmis pacientų grupėmis, jog būtų patvirtintas patikimumas ir aiškiai apibrėžtos situacijos, kada toks stebėjimas keičia gydymo taktiką. Kartu svarstoma, kad ateities versijos galėtų būti belaidės ir kompaktiškesnės, priartinant nuolatinę stebėseną prie kasdienio nešiojimo.