Vienas branduolinis sprogimas pakankamai dideliame aukštyje galėtų per kelias dienas išjungti beveik visus Žemosios Žemės orbitos (LEO) palydovus – rodo naujas modeliavimas.
Kaip rašo „ScienceAlert“, šiuo metu Žemojoje Žemės orbitoje skrieja daugiau nei 13 000 palydovų, nuo kurių priklauso orų prognozės, ryšys, duomenų perdavimas, palydovinis internetas ir kitos kasdienės paslaugos.
Tyrėjai pabrėžia, kad palydovai yra ypač pažeidžiami: branduolinė detonacija kosmose gali sukurti dirbtinę spinduliuotės juostą, kuri kenkia elektronikai ir ilgą laiką „apšaudo“ pro ją skrendančius aparatus.
Tokio įvykio pasekmės būtų ne vien momentinės – sutrikus palydovų darbui išaugtų ir susidūrimų rizika, o tai reikštų ilgalaikius ryšio bei navigacijos trikdžius ir dar didesnį kosminių šiukšlių kiekį.
Ne mokslinė fantastika: tai jau buvo nutikę
Nors scenarijus skamba kaip iš filmo, branduoliniai bandymai dideliame aukštyje istorijoje jau vyko. Šaltojo karo metais JAV ir SSRS atliko 18 didelio aukščio branduolinių sprogdinimų – nuo viršutinių atmosferos sluoksnių iki kosmoso.
Didžiausias iš jų – „Starfish Prime“ bandymas – įvyko 1962 metais: 1,4 megatonos galios užtaisas sprogdintas maždaug 400 kilometrų aukštyje virš Ramiojo vandenyno.
Tuomet keli palydovai buvo išjungti, o po metų valstybės sutarė sustabdyti antžeminius bandymus, pasirašius Dalinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartį.
Modeliavimas: dauguma palydovų „kristų“ per dvi savaites
Naujame darbe (jis dar neperėjo recenzavimo) Viskonsino universiteto Medisone ir Prinstono universiteto tyrėjai simuliavo 1 megatonos sprogimą 500 kilometrų aukštyje virš Pietų Atlanto, netoli regiono, vadinamo Pietų Atlanto anomalija.
Ši anomalija siejama su neįprastai silpnu Žemės magnetiniu lauku, todėl, kaip teigiama, ji gali sustiprinti pasekmes: radioaktyvios dalelės „įkalinamos“ erdvėje ir virsta juosta, per kurią palydovai nuolat praskrieja skriedami aplink Žemę.
Simuliacijoje, kurioje įtraukti 13 300 aktyvių Žemosios Žemės orbitos palydovų (šių metų sausio duomenys), po pirmos dienos neveiktų apie 25 proc. visos grupės.
Po trijų dienų išjungtų palydovų dalis pasiektų 78 proc., po savaitės – 98 proc., o po 15 dienų – 99,4 proc.
Net ir darant prielaidą, kad palydovai turėtų sustiprintą apsaugą nuo spinduliuotės, per 30 dienų būtų išjungta 99,3 proc. aparatų.
Kitoje hipotetinėje situacijoje – naudojant gerokai silpnesnį, 100 kilotonų užtaisą – 99 proc. palydovų neutralizavimas truktų apie metus.
Spinduliuotė – ne vienintelis pavojus
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad pirmiesiems palydovams praradus valdymą ir galimybę manevruoti, kosmose didėtų susidūrimų rizika. Skaičiuojama, kad per pirmuosius dvejus metus galėtų įvykti maždaug 20 susidūrimų.
Per dešimtmetį tokie susidūrimai galėtų sukurti apie 3 900 naujų kosminių šiukšlių fragmentų, o vėlesnėse perspektyvose šiukšlių daugėjimas galėtų tęstis ir už simuliacijos ribų.
Tai reiškia, kad net ir bandant atkurti infrastruktūrą vien „pakeisti“ prarastus palydovus nepakaktų: nauji aparatai turėtų išgyventi likusią spinduliuotę ir gerokai pavojingesnę šiukšlių aplinką.
Tyrėjų teigimu, galimas staigus orbitinės infrastruktūros praradimas ir ilgalaikiai sutrikimai dar kartą parodo, kodėl branduolinių ginklų dislokavimo ir naudojimo kosmose prevencija yra kritiškai svarbi.