Tag: Statybinės medžiagos

  • Kava, pietūs ir kažkas stipresnio: taip buvo remontuojama PRL laikais – kas išliko iki dabar?

    Šiandien remontą dažniausiai užtenka suplanuoti su rangovu, pasirašyti sutartį ir laukti darbų pabaigos. Tačiau PRL laikais daugelis statybų ir remontų vyko visai kitaip: trūko medžiagų, meistrų ieškota per pažįstamus, o neformalių tradicijų buvo tiek, kad jos kartais prilygo nerašytoms taisyklėms.

    Tuomet populiariausias buvo vadinamasis ūkiškasis būdas, kai šeima pati organizuodavo procesą nuo pradžios iki pabaigos. Po darbo žmonės skubėdavo į statybvietę, prižiūrėdavo eigą, ieškodavo, kas galėtų pakloti stogą, išvedžioti elektrą ar sutvarkyti santechniką.

    Meistrams reikėjo vaišių

    Vienas ryškiausių to meto bruožų buvo vaišingumas meistrams, kuris neretai tapdavo beveik privalomu. Karšta kava, arbata, sumuštiniai ar naminis pietų puodas buvo ne tik mandagumas, bet ir būdas palaikyti gerus santykius su brigada.

    Ilgesniems darbams žmonės ruošdavo ir pilnus pietus, ypač kai meistrai dirbdavo nuo ryto iki vakaro. Per karščius įprasta buvo pasirūpinti vandeniu ar kitais gėrimais, nes statybose ir remontuose fizinis krūvis būdavo didelis.

    Kartu egzistavo ir kita tradicija, šiandien skambanti prieštaringai: stipresnis alkoholis kaip neformalus dėkingumas ar paskata. Tai veikė kaip savotiška papildoma atsiskaitymo forma, kai meistrų grafikai buvo perpildyti, o medžiagos ir paslaugos ne visada lengvai prieinamos.

    Medžiagos buvo vertingesnės už pinigus

    PRL realybėje dažnai svarbiausia būdavo ne tai, kiek turi pinigų, o tai, ar gali gauti cemento, plytų, dažų ar santechnikos detalių. Žmonės naudodavosi pažintimis, skubėdavo atsiimti staiga atsiradusių prekių, o transporto klausimas tapdavo atskiru iššūkiu.

    Jei nebuvo savo automobilio, tekdavo tartis dėl atvežimo, ieškoti pagalbos ar samdyti transportą, kuris kainuodavo brangiai. Dėl tokių aplinkybių darbai dažnai užsitęsdavo, o planus diktuodavo ne kalendorius, bet tai, kada pavyks gauti reikalingas medžiagas.

    Kaimynų ir giminaičių pagalba tapdavo norma: vienas mokėjo mūryti, kitas turėjo daugiau įrankių, trečias galėjo parvežti smėlio ar lentų. Taip susiformuodavo bendruomeniškumas, kurį daugelis iki šiol prisimena su nostalgija, nors pats procesas būdavo varginantis.

    Fucha, atsiskaitymai ir šių dienų paralelės

    Dalis meistrų turėjo oficialų darbą valstybinėse įmonėse, o po darbo imdavosi papildomų užsakymų. Tokia praktika buvo plačiai paplitusi: žmonės ieškodavo santechnikų, elektrikų ar stalių per rekomendacijas, o kontaktai keliaudavo iš rankų į rankas.

    Atsiskaitymas ne visada apsiribodavo vien pinigais: pasitaikydavo mainų, paslaugų už paslaugą, o kartais ir neformalių susitarimų, kurie šiandien atrodytų rizikingi. Nebūdavo sąskaitų ar aiškių garantijų, todėl reputacija ir rekomendacijos turėjo didžiulę vertę.

    Šiandien situacija pasikeitusi: medžiagas galima užsisakyti internetu, kainas lengviau palyginti, o klientai dažniau reikalauja sutarties, terminų ir atsakomybės. Vis dėlto dalis senųjų įpročių išliko: pasiūlyti kavos, arbatos ar vandens meistrams ir dabar laikoma geru tonu, tik tai jau nebe nerašytas įsipareigojimas, o elementari pagarba.

    Didžiausias skirtumas tas, kad alkoholio vaidmuo nyksta, o vietoje neformalių susitarimų vis dažniau ateina aiškios taisyklės. Tačiau vienas dalykas nesikeičia: geri meistrai ir šiandien turi užpildytą kalendorių, o rekomendacija vis dar yra viena patikimiausių valiutų.

  • Daugelis taip daro nesąmoningai: viena gruntavimo klaida ir sienas teks perdažyti

    Gruntavimas dažnai laikomas smulkmena, tačiau būtent ši stadija lemia, ar dažai laikysis tvirtai, ar po kelių savaičių pradės luptis, dėmėti ar šerpetoti. Specialistai pabrėžia, kad gruntas sumažina sienos įgeriamumą, sutvirtina pagrindą ir pagerina sukibimą su dažais ar klijais.

    Dažniausia problema kyla tada, kai gruntas naudojamas netinkamai: užtepama per daug, paliekami nubėgimai arba dengiama ant dulkių. Tokiais atvejais vietoje sutvirtinto pagrindo susidaro slidus ar trapus tarpsluoksnis, prie kurio apdaila kimba prasčiau.

    Kada gruntavimas būtinas?

    Gruntavimas ypač reikalingas naujai įrengtoms, labai įgeriančioms sienoms, pavyzdžiui, ant tinko, glaisto ar gipso kartono. Be grunto dažai gali būti sugeriami netolygiai, todėl matysis dryžiai, skirtingas blizgumas ir padidės dažų sąnaudos.

    Taip pat verta gruntuoti, jei paviršius silpnas, byrantis ar dulka po šlifavimo. Tokiu atveju gruntas veikia kaip sutvirtinantis sluoksnis, padedantis išvengti situacijos, kai dažų plėvelė „atsiklijuoja“ kartu su smulkiomis pagrindo dalelėmis.

    Kada galima apsieiti be grunto?

    Jei sena dažų danga tvirta, nesidulka ir sienos įgeriamumas akivaizdžiai nepadidėjęs, gruntavimas ne visada būtinas. Tokiu atveju svarbiausia kruopščiai nuplauti paviršių, pašalinti riebias dėmes ir leisti sienai visiškai išdžiūti.

    Greitas būdas įvertinti senos dangos tvirtumą yra dažytojų naudojamas lipnios juostos testas. Ant sienos prispausta ir staigiai nuplėšta dažymo juosta parodo, ar danga nesilupa: jei ant juostos nelieka dažų pėdsakų, dažniausiai galima dažyti tiesiai.

    Kaip pasirinkti tinkamą gruntą?

    Grunto pasirinkimas turi priklausyti nuo pagrindo tipo, o ne nuo įpročio ar kainos. Įgeriančioms ir dulkėjančioms sienoms dažniausiai naudojamas giliai įsigeriantis gruntas, kuris sutvirtina medžiagos struktūrą iš vidaus ir suvienodina įgeriamumą.

    Lygiems, mažai įgeriantiems paviršiams, pavyzdžiui, tankiam betonui ar gelžbetoniui, dažniau reikalingas sukibimą didinantis gruntas su kvarciniu užpildu. Jis suteikia šiurkštumo, kad dažų sluoksnis ar kitos apdailos medžiagos turėtų prie ko „įsikabinti“.

    Jeigu tikslas yra uždengti tamsią spalvą ir suvienodinti foną prieš dažymą, praktiškas sprendimas gali būti dengiantys gruntiniai dažai. Toks variantas ypač pasiteisina, kai pereinama nuo intensyvios spalvos prie šviesios ir norima sumažinti galutinės dangos sluoksnių skaičių.

    Dažniausios klaidos, dėl kurių teks perdažyti

    Viena dažniausių klaidų yra per didelis grunto kiekis, kai galvojama, kad daugiau reiškia geriau. Per storas sluoksnis gali sudaryti slidžią plėvelę, o tuomet dažai prastai sukimba ir vėliau gali luptis.

    Ne mažiau pavojinga gruntuoti neparuoštą sieną, ant kurios liko dulkės po šlifavimo ar riebūs nešvarumai. Tokiu atveju gruntas „suriša“ ne pagrindą, o purvą, todėl susidaro silpnas sluoksnis, kuris gali atsiskirti kartu su naujais dažais.

    Dar viena klaida yra gruntavimas ant dar neišdžiūvusio tinko ar glaisto. Uždarius drėgmę sienoje padidėja rizika, kad apdaila pūsis, atšoks, o drėgnose vietose ilgainiui gali atsirasti pelėsis.

    Problemų sukelia ir netinkamas produkto pasirinkimas, pavyzdžiui, giliai įsigeriantis gruntas naudojamas ant lygaus, neįgeriančio betono. Taip pat svarbu gruntą gerai išmaišyti ir dengti tolygiai, kad neliktų nubėgimų, kurie vėliau matysis kaip dėmės ar dryžiai.

  • Namai iš grybų – ne fantazija: Lenkijoje rodoma paroda atskleidžia, kas jau įmanoma

    Grybiena, moksliškai vadinama miceliu, vis dažniau minima ne tik biologijos, bet ir dizaino bei architektūros kontekste. Tai natūrali požeminė tinklų sistema, kuri skaidydama organines medžiagas gali būti „užauginama“ į norimą formą ir vėliau išdžiovinama, kad nebeaugtų.

    Būtent šis principas tampa pagrindu biologiškai suyrantiems, mažai energijos reikalaujantiems gaminti kompozitams. Medžiaga vertinama dėl mažo svorio ir izoliacinių savybių, todėl ją bandoma taikyti pakuotėms, interjero sprendimams ir eksperimentinei statybai.

    Paroda Vroclave ir tyrimai

    Vroclave pristatoma paroda „Mycelium. Formos iš grybų karalystės“ supažindina su kūriniais ir prototipais, kuriuose micelis naudojamas kaip konstrukcinė ar apdailos medžiaga. Parodoje keliama mintis, kad dalį šiandien įprastų sintetinių medžiagų būtų galima keisti natūralios kilmės alternatyvomis.

    Šią kryptį nagrinėja ir akademinė bendruomenė, tarp jų Poznanės technologijos universiteto Architektūros fakulteto tyrėjai. Jų tikslas – suprasti, kaip micelio kompozitai galėtų būti auginami valdomomis sąlygomis, o rezultatas atitiktų bent bazinius statybos reikalavimus.

    Kur micelis jau naudojamas

    Micelio medžiagos jau pasiekė rinką kaip pakuočių sprendimai, kuriais siekiama pakeisti dalį putplasčio ar kitų sunkiai perdirbamų medžiagų. Tokie sprendimai dažniausiai gaminami auginant micelį formose, užpildytose žemės ūkio atliekomis, o paskui gaminį stabilizuojant džiovinimu.

    Šis modelis patrauklus dėl žiedinės ekonomikos logikos: vietoje naftos pagrindo žaliavų naudojamos biomasės atliekos, o galutinis produktas gali suirti natūraliai. Dėl to micelis dažnai minimas kartu su mažesnio anglies pėdsako medžiagų paieškomis statybų sektoriuje.

    Kodėl dar nestatome micelio namų

    Nors micelio kompozitai vilioja šilumos izoliacija ir mažu svoriu, iki pilnaverčių gyvenamųjų namų dar trūksta kelių esminių dalykų. Pagrindiniai iššūkiai siejami su laikomąja galia, mechaniniu atsparumu ir ilgalaikiu stabilumu realiomis eksploatacijos sąlygomis.

    Miceliui itin svarbi drėgmė: per didelė drėgmė gali trumpinti tarnavimo laiką, o netinkamos sąlygos skatina biologinius procesus, kuriuos statyboje būtina griežtai kontroliuoti. Taip pat riboja ir technologiniai aspektai, nes ne visos formos ar konstrukcijos lengvai „užauginamos“ be trūkių ir deformacijų.

    Dėl to šiandien micelis dažniau matomas kaip apdailos, izoliacijos ar vienkartinių konstrukcijų medžiaga, o ne kaip gelžbetonį ar medieną pakeičiantis sprendimas. Vis dėlto parodos ir laboratoriniai bandymai rodo aiškią tendenciją: ieškoma medžiagų, kurios būtų lengviau perdirbamos, mažiau taršios ir kuriamos bendradarbiaujant su gamtiniais procesais.

  • Lenkų startuolis poliesterį paverčia ekoplytomis: ar taip pavyks pramušti tekstilės perdirbimo aklavietę?

    Europoje kasmet susidaro daugiau kaip 15 mln. tonų tekstilės atliekų, tačiau į vadinamąjį tekstilė į tekstilę perdirbimą grįžta mažiau nei 1 proc. Didžioji dalis išmetamų drabužių sudeginama, šalinama sąvartynuose arba iškeliauja į trečiąsias šalis, kur atliekų tvarkymas neretai virsta ekologine ir socialine problema.

    Šiame kontekste dėmesio sulaukė Lenkijos įmonė „Myco Renew“, kuri kuria biologinę technologiją, leidžiančią apdoroti net ir sintetinius audinius. Idėja paprasta, bet ambicinga: naudojant atrinktus grybų konsorciumus tekstilės atliekas paversti nauju kompozitu, kuris galėtų būti pritaikomas, pavyzdžiui, statybose.

    Fast fashion pasekmės

    Tekstilės atliekų kalną didina greitosios mados modelis, kai pigūs drabužiai į prekybą išleidžiami itin sparčiai, o jų kokybė dažnai nusileidžia ankstesniems standartams. Dėl to trumpėja drabužių naudojimo laikas, o išmetamų gaminių srautai auga greičiau nei spėja prisitaikyti surinkimo ir perdirbimo infrastruktūra.

    Problema ypač paaštrėja tuomet, kai drabužiai pagaminti iš skirtingų pluoštų mišinių, papildyti elastanu ar apdoroti įvairiais cheminiais priedais. Tokie gaminiai tampa sunkiai perdirbami, o jų išrūšiavimas brangus ir techniškai sudėtingas.

    Kur dingsta išmesti drabužiai

    Nors dalis naudotų tekstilės gaminių surenkama, reikšminga jų dalis nepasiekia aukštos vertės perdirbimo grandinės. Viešojoje erdvėje ne kartą fiksuota, kad dalis europietiškos naudotos aprangos eksporto galiausiai atsiduria nelegaliuose sąvartynuose Afrikoje ar Pietų Amerikoje, kur ją sunku saugiai sutvarkyti.

    „Globaliai kasmet susidaro apie 92 mln. tonų tekstilės atliekų, o didelė jų dalis vis dar šalinama sąvartynuose arba sudeginama“, – sakė „Myco Renew“ vadovas Tomaszas Mierzwa.

    Be logistikos ir atliekų srautų valdymo, vis dažniau akcentuojamas ir cheminės sudėties klausimas. Europos institucijų ir projektų tyrimai rodo, kad dalis tekstilės gaminių rinkoje neatitinka cheminių reikalavimų, o tai apsunkina saugų perdirbimą ir riboja medžiagų grąžinimą į žiedinę ekonomiką.

    Grybai, bioreaktorius ir ekoplytos

    „Myco Renew“ teigia technologiją vystanti remdamasi moksliniais tyrimais, kuriuose nagrinėta grybų geba skaidyti dažus ir organinius teršalus. Praktinis tikslas – biologiškai apdoroti tekstilės atliekas, o gautą masę kartu su grybiena ir mineraliniais priedais panaudoti statybinių medžiagų gamybai.

    Įmonė nurodo, kad poliesterio pluoštai kompozite išlieka, tačiau įgauna naują panaudojimo kryptį: kuriami izoliaciniai, garsą slopinantys sprendimai ir kompozitai, savo forma primenantys ekoplytas. Tokia kryptis gali būti patraukli, nes statybų sektorius ieško alternatyvių žaliavų ir mažesnio poveikio medžiagų.

    Startuolis jau turi veikiantį bioreaktorių, kuris vienu ciklu apdoroja apie 15 kg tekstilės. Kitas etapas – mastelio didinimas, kad perdirbimo apimtys būtų skaičiuojamos ne kilogramais, o tonomis, tačiau tam reikės papildomo finansavimo ir sertifikavimo, be kurio statybinių gaminių rinkoje įsitvirtinti būtų sunku.

    Jeigu technologijai pavyktų pasiekti pramoninį mastą, ji galėtų tapti dar vienu įrankiu sprendžiant mišrių ir sintetinių tekstilės atliekų problemą. Vis dėlto rinkos proveržį lems ne tik biotechnologinis sprendimas, bet ir surinkimo, rūšiavimo, atsekamumo bei reguliavimo pokyčiai, kurie Europoje sparčiai griežtėja.

  • „Atlas“ plečia gamybą Lenkijoje: 31 mln. eurų naujai gamyklai ir konkurento fabriko perėmimas

    Statybinių medžiagų gamintoja „Atlas“ pradėjo vieną didžiausių pastarųjų metų plėtros projektų Lenkijoje: statoma nauja gamykla Dombrovos Gurničos mieste, o kartu užbaigiamos procedūros perimant dažų ir lakų gamyklą Debicoje. Bendrovė siekia padidinti gamybos apimtis ir sustiprinti pozicijas tiek vidaus rinkoje, tiek eksporte.

    Naujos gamyklos projektas vystomas greta „Atlas“ objekto, veikiančio šiame mieste nuo 1999 metų. Pasak bendrovės, tai leis efektyviau išnaudoti esamą infrastruktūrą, sutrumpinti tiekimo grandinę ir greičiau didinti gamybos pajėgumus.

    31 mln. eurų projektas Silezijoje

    Skelbiama, kad vien statybos darbų vertė sieks apie 12 mln. eurų, o bendra investicija Dombrovoje Gurničoje turėtų sudaryti apie 31 mln. eurų. Statybų rangovu pasirinkta Lenkijos įmonė „Erbud“, o darbų pabaiga numatyta 2027 metų lapkričio mėnesį.

    Naujoji gamykla bus pritaikyta vandens pagrindo polimerinių dervų dispersijų produktams: tinkams, fasadiniams dažams, paruoštoms glaistymo masėms ir gruntams. Įmonė pabrėžia, kad gamyba ir sandėliavimas planuojami maksimaliai automatizuoti, o pajėgumai turėtų beveik padvigubinti dabartines „Atlas“ galimybes šioje produktų grupėje.

    Debicos gamykla pereina „Atlas“ žinion

    Lygiagrečiai „Atlas“ užbaigia sandorį dėl Debicos dažų ir lakų gamyklos, kuri anksčiau buvo žinoma kaip „Polifarb Dębica“. Pastaraisiais metais objektas priklausė „PPG“ grupei, o įsigijimo suma neatskleidžiama dėl komercinės paslapties.

    Pagal susitarimą, „PPG“ gamykla naudosis iki 2027 metų kovo pabaigos, o nuo 2027 metų balandžio 1 dienos „Atlas“ perims visą gamybinę ir sandėliavimo infrastruktūrą. Tuomet planuojama pradėti modernizavimo ir investicinius darbus, kad objektas būtų pritaikytas naujo savininko gamybos poreikiams.

    Kodėl statybinės chemijos gamyba auga?

    „Atlas“ teigimu, abu projektai yra atsakas į augantį statybinės chemijos produktų poreikį ir siekį užtikrinti stabilesnį tiekimą. Rinkoje vis didesnę reikšmę įgyja paruošti naudoti mišiniai ir vandens pagrindo produktai, kurių paklausa paprastai auga tiek dėl renovacijos, tiek dėl naujos statybos ciklų.

    Įmonė taip pat akcentuoja eksporto tikslus: stiprinti pardavimus Vidurio ir Rytų Europoje bei Balkanų regione. Plėtra dviejose skirtingose Lenkijos vietose leidžia geriau paskirstyti gamybą, sumažinti logistikos sąnaudas ir turėti didesnį atsparumą tiekimo sutrikimams.

    „Rinkos tendencijos rodo poreikį stiprinti mūsų grupės gamybos pajėgumus dispersinių produktų segmente. Debicos gamyklos įsigijimas ir didelė nauja investicija Dombrovoje Gurničoje kuria tvirtesnį pagrindą tolimesniam augimui“, – sakė „Atlas“ grupės vadovas Paweł Kisiel.

    Pasak jo, svarbi ir gamybos diversifikacija, kuri leidžia lankščiau reaguoti į paklausos svyravimus, o kartu tampa savotiška „draudimo polisu“ neapibrėžtumo laikotarpiais. „Atlas“ tikisi, kad padidintos apimtys ir modernesnė gamyba leis išlaikyti konkurencingumą regione, kuriame statybinių medžiagų rinka pastaraisiais metais patyrė tiek pakilimų, tiek sulėtėjimų.

  • Kosta Rikoje moteris 9 metus taupė sklypui: namą jai pastatė iš 7 tonų perdirbto plastiko

    Kosta Rikoje vienišos mamos istorija tapo netikėtu pavyzdžiu, kaip atliekos gali virsti realiu sprendimu būsto problemai. Cindy Mora Abarca devynerius metus taupė nedideliam žemės sklypui netoli Alachuelytos, tačiau jį įsigijusi suprato, kad namo statyboms lėšų nebeliko.

    Išeities ji ieškojo kreipdamasi į organizacijas ir partnerius, galinčius padėti ne tradicinėmis statybomis, o alternatyviomis medžiagomis. Taip gimė projektas, kuriame būstas pastatytas panaudojant apie 7 tonas perdirbto plastiko, kuris kitu atveju galėjo atsidurti sąvartyne ar vandens telkiniuose.

    Namo sienoms buvo panaudoti specialūs blokai iš perdirbto plastiko, sukurti taip, kad jungtųsi tarpusavyje per išlietus griovelius ir iškilimus. Tokia sistema primena konstruktoriaus principą, todėl surinkimas gali būti greitesnis nei įprastų mūro darbų, o patys elementai būna vienodo dydžio ir formos.

    Technologiją sukūrę projekto vykdytojai pabrėžia, kad blokai suprojektuoti taip, kad užtikrintų šilumos ir garso izoliaciją bei atsparumą drėgmei. Taip pat teigiama, jog konstrukcija gali atlaikyti dalį seisminių apkrovų, o tai aktualu regionams, kur žemės drebėjimai nėra retenybė.

    Nors sienos suformuotos iš perdirbto plastiko blokų, kitos namo dalys buvo įrengtos tradiciškai. Pamatams, stogui, vandentiekiui, elektros instaliacijai, durims ir langams prireikė įprastų medžiagų bei standartinių statybos darbų.

    Užbaigus apdailą, sienas nutinkavus ir nudažius, būstas iš išorės beveik nesiskiria nuo kitų kuklių namų apylinkėse. Tai svarbi detalė, nes tokie projektai dažnai vertinami ne tik pagal ekologiją, bet ir pagal tai, ar jie atitinka įprastus gyvenimo komforto bei estetikos lūkesčius.

    Pasaulyje augant plastiko atliekų kiekiams ir tuo pat metu didėjant būsto įperkamumo problemai, perdirbtų medžiagų panaudojimas statybose vis dažniau pristatomas kaip dvigubos naudos kryptis. Viena vertus, mažinamas į aplinką patenkantis plastikas, kita vertus, ieškoma pigesnių ir greičiau įgyvendinamų būsto sprendimų.

    Vis dėlto specialistai paprastai pabrėžia, kad tokios technologijos sėkmė priklauso nuo kelių praktinių veiksnių: stabilaus žaliavos surinkimo ir perdirbimo, aiškių statybos standartų, priešgaisrinių ir higienos reikalavimų bei realių ilgaamžiškumo bandymų. Dėl to projektai dažniausiai vystomi kartu su savivalda, nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi.

    Šis Kosta Rikos atvejis parodo, kad perdirbto plastiko statybiniai sprendimai gali būti ne vien eksperimentas, o apčiuopiama pagalba žmogui, kuriam tradicinis būstas tampa nepasiekiamas. Kartu tai ir priminimas, kad atliekų problemą dažnai galima spręsti ne tik draudimais, bet ir praktiškais, kasdienybėje pritaikomais sprendimais.

  • „Holcim“ augina pardavimus, o pozicijos Lenkijoje išlieka itin tvirtos: ką rodo ketvirčio skaičiai

    Šveicarijos statybinių medžiagų grupė „Holcim“ antrąjį ketvirtį padidino pardavimo pajamas iki maždaug 8,4 mlrd. eurų, o grynasis pelnas siekė apie 1,0 mlrd. eurų. Bendrovė teigia, kad antrojo pusmečio perspektyvos išlieka palankios, todėl panašūs rezultatai per likusią metų dalį – realus scenarijus.

    Pajamos per metus augo nežymiai, tačiau įvertinus valiutų kursų įtaką ir vienkartinius veiksnius, organinis augimas buvo ryškesnis. Toks skirtumas įprastas tarptautinėms grupėms, kai stipresnė bazinė valiuta „suvalgo“ dalį nominalaus augimo, nors reali paklausa ir kainodara išlieka palanki.

    Grynasis pelnas kiek smuko dėl vienkartinių išlaidų, susijusių su dalies turto pardavimais, ir dėl brangusių energijos išteklių bei kuro. Cemento ir betono sektoriuje energijos kaina turi didelę reikšmę savikainai, todėl net ir stabilios apimtys ne visada reiškia tokį patį pelningumą kaip anksčiau.

    Didžiausi pardavimų augimai fiksuojami Lotynų Amerikoje, kur „Holcim“ stiprino pozicijas po didesnio sandorio Peru. Tuo pačiu Australijoje matomas palaipsnis paklausos didėjimas, siejamas su infrastruktūros pasirengimu 2032 metais Brisbene vyksiančioms vasaros olimpinėms žaidynėms.

    Lenkijoje „Holcim“ laikoma viena stipriausių rinkos dalyvių: šalyje veikia dvi cementinės – Małogoszcz ir Kujawy Bielove, taip pat platus betono gamyklų tinklas, viršijantis 30 padalinių. Grupė Lenkijoje taip pat turi karjerų ir laboratorijų bazę, kuri padeda užtikrinti žaliavų tiekimą bei produkcijos kokybės kontrolę.

    Tokios struktūros pranašumas – galimybė lanksčiau aptarnauti vietos statybų rinką ir greičiau reaguoti į paklausos svyravimus. Artimiausią kryptį cementui Europoje ir regione vis labiau formuoja energetikos kaštai, infrastruktūros projektų tempas ir griežtėjantys tvarumo reikalavimai, skatinantys investicijas į mažesnių emisijų technologijas.

  • ES smogs Balkanų importą: įtariama, kad kinų muito apėjimas kelia kainų audrą statyboms

    ES smogs Balkanų importą: įtariama, kad kinų muito apėjimas kelia kainų audrą statyboms

    ES ruošia tyrimą dėl importo

    Europos Komisija svarsto pradėti tyrimą dėl tam tikrų statybinių medžiagų importo iš kelių Balkanų šalių. Įtarimai siejami su galimu ES muitų apėjimu, kai gamyboje naudojamas pigesnis stiklo pluoštas iš Kinijos, kuriam jau taikomi papildomi mokesčiai.

    Komisijos dėmesio centre atsidūrė vadinamieji atviro tinklo audiniai, plačiai naudojami statybose, įskaitant fasadų šiltinimo ir termoizoliacines sistemas. Tokie gaminiai dažnai montuojami kaip armuojantis sluoksnis, todėl jų kaina ir tiekimo stabilumas yra svarbūs visai statybų grandinei.

    Kas įtariama ir kodėl

    ES institucijos įtaria, kad dalis produkcijos gali būti surenkama Balkanų regione, o pagrindinė žaliava atkeliauja iš Kinijos. Tokia schema leistų galimai išvengti anksčiau įvestų antidempingo ir antisubsidinių muitų, skirtų atsverti nesąžiningą kainodarą ir valstybės paramą.

    Europos Komisija pastaraisiais metais ne kartą taikė papildomas priemones stiklo pluošto produktams, argumentuodama, kad pernelyg pigus importas daro žalą Europos gamintojams. Panašūs įtarimai dėl kilmės ir surinkimo grandinių buvo keliami ir kitais atvejais, kai prekės formaliai į ES patenka iš trečiųjų šalių, tačiau esminė vertės dalis sukuriama naudojant pigesnes, muitais apmokestintas žaliavas.

    Perteklinės gamybos spaudimas Europai

    Stiklo pluošto rinka jau kurį laiką išlieka jautri dėl perteklinių pajėgumų ir kainų spaudimo. Pramonės atstovai Briuselyje perspėja, kad Kinijos stiklo pluošto pasiūlos perteklius, jų vertinimu, viršija visą ES rinkos paklausą, todėl konkurencija tampa itin agresyvi.

    ES gamyba remiasi gamyklomis keliose valstybėse, o sektorius pabrėžia investicijų, energijos kaštų ir reguliavimo naštos reikšmę savikainai. Dėl to importo kainų kritimas gali greitai virsti problema vietos gamintojams, o ginčai dėl tariamai nesąžiningos prekybos praktikos vis dažniau pasiekia Europos Komisijos darbotvarkę.

    Platesnis ES ir Kinijos prekybos fonas

    Šis galimas tyrimas siejamas su platesne ES kryptimi griežčiau taikyti prekybos gynybos priemones, kai fiksuojami dempingo ar subsidijavimo požymiai. Europos Komisija yra pareiškusi, kad prireikus imsis veiksmų dar iki politiniu lygiu keliamų terminų, jei matys riziką ES pramonei.

    Kartu ES ieško būdų subalansuoti prekybos santykius su Kinija, o spaudimas imtis konkrečių sprendimų auga dėl įsisenėjusio prekybos disbalanso. Jei tyrimas bus pradėtas, jo baigtis gali reikšti naujus muitus, griežtesnes kilmės taisykles ar papildomas kontrolės procedūras importuotojams.

    Europos Komisija šiuo metu viešai detalių nepatvirtino. Verslui ir statybų sektoriui tai signalas atidžiau vertinti tiekimo grandines, kilmės dokumentus ir galimą kainų svyravimą, jei ES nuspręstų sugriežtinti režimą šiai produktų grupei.

  • Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Naujas finansavimas gamybos plėtrai

    Bristolyje įkurta ir moterų vadovaujama biotechnologijų startuolė „Mykor“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų investiciją, kad paspartintų mažo anglies pėdsako statybinių medžiagų gamybą iš pramonės ir žemės ūkio atliekų. Įmonė kuria technologijas, kurios leidžia biologines medžiagas integruoti į įprastas statybos tiekimo grandines.

    Finansavimo etapui vadovavo fondas „Clean Growth Fund“, prisidėjo Didžiosios Britanijos „British Business Bank“ per „South Investment Fund“ mechanizmą, taip pat „Green Angel Ventures“ ir kiti partneriai. „Mykor“ skelbia, kad bendra pritraukta suma dabar siekia apie 8,6 mln. eurų, įskaitant ir dotacijas.

    Kodėl statyboms reikia alternatyvų?

    Įmonė pabrėžia, kad pastatų sektorius sudaro reikšmingą pasaulinių emisijų dalį: dalis jų atsiranda gaminant statybines medžiagas, o kita dalis susijusi su pastatų eksploatacija ir energijos vartojimu. Dėl to vien energinio efektyvumo priemonių nepakanka, vis daugiau dėmesio skiriama viso gyvavimo ciklo poveikiui.

    Izoliacija ir atitvarų sprendimai yra svarbūs mažinant energijos sąnaudas, tačiau tradicinės medžiagos dažnai gaminamos iš neatsinaujinančių žaliavų ir gali turėti didesnį anglies pėdsaką. Be to, rinkoje išlieka aktualūs ir reikalavimai dėl gaisrinės saugos, akustikos bei ilgaamžiškumo.

    Kaip „Mykor“ augina medžiagas iš atliekų

    „Mykor“ taiko biofabrikacijos principą: vietoje ribotų žaliavų kasimo statybiniai produktai auginami iš atliekų srautų per kelias dienas. Tam pasitelkiamos modifikuotos grybienos sistemos, žaliosios chemijos priedai ir automatizuota uždaro ciklo gamyba.

    Įmonė pozicionuoja save ne kaip vieno produkto gamintoją, o kaip technologijų platformą, kurią galima diegti esamose gamybos linijose. Toks modelis turėtų leisti plėstis greičiau, remiantis jau veikiančia pramonine infrastruktūra, o ne vien centralizuota gamyba vienoje vietoje.

    „Mykor“ vadovė ir viena iš įkūrėjų Olivia Page teigia, kad didžiausias iššūkis yra ne vien sukurti biomedžiagą, bet ir užtikrinti jos pramoninę gamybą bei realų pritaikymą statybų tiekimo grandinėse.

    „„Mykor“ kūrėme remdamiesi idėja, kad statybų dekarbonizacija negali būti pasiekta kainos, savybių ar praktiškumo sąskaita“, – sakė Olivia Page.

    „Šis finansavimas leidžia mums dar labiau išplėsti modelį kartu su didžiaisiais rangovais ir gamybos partneriais tarptautiniu mastu“, – pridūrė ji.

    Pirmasis bendrovės produktas rinkai yra „MykoSIP“ – iš anksto surenkama pertvaros sienelės sistema. „Mykor“ nurodo, kad, lyginant su įprastais sprendimais, ji gali reikšmingai sumažinti su medžiagomis susijusias emisijas, išlaikant panašų šiluminį ir akustinį efektyvumą.

    Įmonė taip pat teigia, kad gamybos procese sunaudojama mažiau vandens ir elektros energijos nei kai kurių įprastų alternatyvų atveju, o pats sprendimas kuriamas atsižvelgiant į gaisrinės saugos ir statybų praktikos reikalavimus. Gautas finansavimas bus skirtas gamybos apimčių didinimui ir modelio, kurį būtų galima pakartoti skirtingose rinkose, įtvirtinimui.