CP v2

Tag: Statybų reglamentavimas

  • Lenkai keičia tvorų taisykles: dygliuota viela ir stiklas – tik nuo 2,2 m aukščio

    Lenkijoje rengiami statinių techninių reikalavimų pakeitimai, kurie gali pakeisti tai, kaip ateityje bus įrengiamos tvoros prie namų ir sklypų. Projekte numatyta griežčiau riboti pavojingų elementų montavimą, kad šie nekeltų grėsmės praeiviams, vaikams ar gyvūnams.

    Svarbiausia naujovė – planuojama minimalų aukštį, nuo kurio galima įrengti aštrius ar traumuojančius tvoros elementus, kelti nuo 1,8 metro iki 2,2 metro. Tai reikštų, kad žemiau šios ribos nebegalėtų atsirasti dygliuota viela, aštrūs smaigai ar įtvirtintas stiklas.

    Kas konkrečiai keistųsi?

    Projekte akcentuojama, kad tikslas yra mažinti atsitiktinių sužalojimų riziką. Praktikoje tokie sprendimai dažniausiai kritikuojami dėl to, kad pavojingi elementai neretai atsiduria žmogaus ūgio zonoje, ypač prie šaligatvių ar viešų praėjimų.

    Numatoma riba 2,2 metro pasirinkta kaip aiškesnė saugos „linija“, kai pavojingi elementai tampa sunkiau pasiekiami atsitiktinai. Kartu pabrėžiama, kad tai nereiškia leidimo daryti bet ką viršuje: kiti reikalavimai dėl saugos ir kaimyninių sklypų teisių išlieka.

    Pereinamas laikotarpis ir svarbi data

    Nors minima įsigaliojimo data yra rugsėjo 20 dieną, pokyčiai neįsijungs visiems vienu metu. Pagal Lenkijos institucijų išaiškinimus numatytas 18 mėnesių pereinamasis laikotarpis, per kurį daliai projektų bus leidžiama taikyti ankstesnes taisykles.

    Tai ypač aktualu tiems, kurie jau turi parengtus projektus ar pradėtas procedūras. Pereinamojo laikotarpio logika – neleisti, kad taisyklių pakeitimas staiga sustabdytų teisėtai pradėtas investicijas ar verstų iš naujo perdarinėti dokumentaciją.

    Ar reikės perdaryti jau pastatytas tvoras?

    Esminė žinia sklypų savininkams – naujos nuostatos neturėtų galioti atgaline data. Tai reiškia, kad teisėtai įrengtos esamos tvoros automatiškai netaps nelegalios vien dėl to, kad pasikeitė techniniai reikalavimai.

    Tačiau tais atvejais, kai tvoros įrengiamos pažeidžiant galiojančias normas, statybos priežiūros institucijos gali įpareigoti pašalinti pažeidimus. Praktikoje tai gali reikšti reikalavimą perkelti pavojingus elementus aukščiau, pakeisti konstrukciją ar užtikrinti saugesnį sprendimą.

    Tuo pačiu primenama, kad Lenkijoje lieka galioti ir kiti tvoroms taikomi reikalavimai, susiję su vartelių bei vartų įrengimu. Pavyzdžiui, atveriamos dalys negali trukdyti viešai erdvei ir paprastai turi atsiverti į sklypo vidų arba slinkti sklypo ribos vidinėje pusėje.

    Jei pakeitimai bus patvirtinti galutine redakcija, jie gali tapti dar vienu postūmiu rinktis mažiau agresyvius sklypo apsaugos sprendimus. Tarp alternatyvų dažniausiai minimos tvirtesnės, aukštesnės, bet lygios viršutinės tvoros dalys ar papildomos apsaugos priemonės, kurios nekelia tiesioginės traumos rizikos.

  • Būstas Lietuvoje virsta prabanga? Ekspertai įvardijo didžiausias bėdas ir sprendimus

    Diskusijų festivalyje „Būtent“ būsto prieinamumo tema išryškino seniai bręstančią įtampą: daliai gyventojų nuosavas būstas didmiesčiuose tolsta, o regionuose problemą dažnai lemia ne kaina, o prasta pastatų būklė. Aplinkos viceministrė Asta Rokickienė, Lietuvos banko atstovė Nijolė Valinskytė, urbanistas Martynas Marozas ir NT brokeris Mantas Mikočiūnas aptarė, kam įpirkti sunkiausia ir kokių priemonių reikia.

    Lietuva išlieka viena labiausiai būstą nuosavybėje turinčių šalių Europoje: maždaug 90 proc. gyventojų gyvena nuosavame būste. Tai reiškia, kad nuoma dažnai suvokiama kaip laikinas sprendimas, tačiau būtent ši nuostata, pasak dalyvių, didina spaudimą pirkimo rinkai, kai kainos kyla sparčiau nei dalies pirkėjų galimybės.

    Aplinkos ministerijos vertinimu, būsto prieinamumo problemos skiriasi pagal savivaldybes, todėl vieno universalaus recepto nėra. Didmiesčiuose iššūkį didina ribota pasiūla patogiausiose vietose ir auganti investuotojų dalis sandoriuose, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose gyventojai dažniau susiduria su energetiškai neefektyviais, senstančiais pastatais.

    Kam būstą įpirkti sunkiausia?

    Diskusijoje pabrėžta vadinamoji tarpinių pajamų grupė: žmonės uždirba per daug, kad gautų socialinį būstą ar kitas tikslines paramas, bet per mažai, kad sukauptų pradiniam įnašui ir atlaikytų mėnesines įmokas. Tokiais atvejais šeimos dažnai stumiamos į atokesnius rajonus, kur būstas pigesnis, bet infrastruktūra ir paslaugų pasiekiamumas prastesni.

    Lietuvos banko duomenimis, būsto įperkamumui kritiškai svarbus kainų ir pajamų santykis, o pastaraisiais metais kainų dinamika buvo gerokai spartesnė už atlyginimų augimą. Nors ciklai rinkoje keičiasi ir augimas ilgainiui linkęs lėtėti, trumpuoju laikotarpiu atotrūkis sukuria didžiausią įtampą būtent pirmą būstą perkančioms šeimoms ir vienišiems pirkėjams.

    Vilniuje, kaip aptarta renginyje, reikšmingą rinkos dalį sudaro investiciniai pirkimai, o tai mažina pasirinkimą tiems, kurie būsto ieško gyvenimui. Tokiose rinkose ypač jautriai juntamas pasiūlos trūkumas, kai į pardavimą patenka daugiau mažesnio ploto objektų, o šeimoms reikalingi 3–4 kambarių butai tampa sunkiau prieinami.

    Nuoma dar neįgauna pagreičio

    Kaip akcentavo A. Rokickienė, ilgalaikė nuoma galėtų būti reali alternatyva nuosavybei, tačiau Lietuvoje ji vis dar neįsitvirtina. Viena priežasčių yra menkas stabilumo jausmas: nuomininkai baiminasi netikėtų kainos pokyčių ar sutarties nutraukimo, o nuomotojai neretai vengia ilgalaikių įsipareigojimų.

    „Lietuvoje nėra tokios kultūros, kad žmonės norėtų nuomotis, o ne pirkti nuosavą būstą“, – sakė A. Rokickienė.

    Diskusijoje minėta, kad rinkos skaidrumą galėtų didinti dažnesnis nuomos sutarčių registravimas ir aiškesnės taisyklės, kurios mažintų ginčų skaičių. Taip pat svarstyta apie mokestines paskatas tiems, kurie nuomą vykdo oficialiai, nes tai didintų saugumą abiem pusėms ir gerintų statistikos kokybę.

    Seni daugiabučiai ir renovacijos potencialas

    Regionuose būsto klausimas dažnai persikelia į kokybės plotmę: nemaža dalis gyvenamojo fondo statyta 1960–1990 metais ir šiandien reikalauja rimtų investicijų. Pasak A. Rokickienės, prastos būklės yra dešimtys tūkstančių daugiabučių ir šimtai tūkstančių vienbučių bei dvibučių namų, o gyventojų pajamos mažesnės, todėl atnaujinimas stringa.

    M. Marozas atkreipė dėmesį, kad šeimos finansinės galimybės neretai susiduria su pasiūlos realybe, kai tinkamo ploto naujos statybos būstų pasirinkimas ribotas. Dėl to didesnio ploto būstą dažniau tenka rinktis antrinėje rinkoje, ypač sovietmečio mikrorajonuose.

    Urbanisto teigimu, šie rajonai turi ir stiprybių: daugiau žalumos, susiformavusi socialinė infrastruktūra, didesni atstumai tarp pastatų. Kompleksinė modernizacija, apimanti renovaciją, viešąsias erdves, automobilių stovėjimo sprendimus ir pritaikymą žmonėms su negalia, galėtų tapti vienu realiausių būdų greičiau padidinti kokybiško būsto pasiūlą.

    Statybų proceso pusėje taip pat numatyti pokyčiai. Nuo 2027 metų sausio mėnesio turėtų įsigalioti naujas statybos techninis reglamentas „Pastatai“, kuris sujungia iki tol galiojusias atskiras taisykles į vieną aiškesnę sistemą, taip mažinant perteklines procedūras ir palengvinant reikalavimų taikymą.

    Aplinkos ministerija taip pat planuoja tarpinstitucinį darbą, kuris įvertintų būsto prieinamumo didinimo pasiūlymus ir jų įgyvendinimą. Siekiama iki metų pabaigos susitarti dėl pagrindinių krypčių, o Nacionalinės būsto prieinamumo didinimo darbotvarkės projektą numatoma parengti 2027 metų pirmą ketvirtį.