Naujas tyrimas rodo, kad po Italija Žemės pluta tarsi „atsisega“ – jos apatinė dalis atsiskiria ir grimzta į mantiją. Mokslininkai teigia, jog būtent šis procesas gali paaiškinti didelę dalį žemės drebėjimų Apeninų kalnuose.
Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje cituojamas tyrimo vadovas, Florencijos universiteto geologas Stefano Tavani. Pasak jo, regione matomas labai vėlyvas tektoninių procesų etapas, kai įprastą plokščių slinkimą pakeičia kitas „variklis“.
Apeninai driekiasi per visą Italijos pusiasalį, o Viduržemio jūros regionas apskritai laikomas geologiškai itin sudėtingu: čia susiduria Afrikos ir Eurazijos plokščių įtaka, daugybė mikroplokščių ir kalnų grandinių.
Mokslininkai aiškina, kad Afrikos plokštė jau apie 50 milijonų metų stumia į šiaurę, o gilyn į mantiją grimzta senovinio Tetio vandenyno plutos liekanos. Tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kas tiksliai palaiko dalį dabartinių deformacijų ir seisminį aktyvumą Apeninų zonoje.
Kas yra „atsisegimas“ po Apeninais?
Tyrėjų teigimu, po Apeninais vyksta vadinamasis delaminacijos procesas: apatinė plutos dalis „nulupa“ nuo viršutinių sluoksnių ir nusileidžia į mantiją. Straipsnyje tai apibūdinama kaip „atsisegimas“, nes procesas primena pamažu besiskiriančius sluoksnius.
Ši interpretacija leidžia kitaip pažvelgti į tai, kas sukelia regiono žemės drebėjimus. Autorių išvada tokia: didelę seisminės veiklos dalį Apeninuose skatina ne klasikinė vienos plokštės slinktis po kita, o būtent plutos atsiskyrimas ir grimzdimas.
Du Viduržemio jūros baseinai ir senas tektoninis „stumdymasis“
Tyrime primenama, kad Apeninų formavimąsi lydėjo ir priešingos krypties jėgos: vienur vyko suspaudimas, kitur – tempimas. Šis derinys prisidėjo prie dviejų baseinų Viduržemio jūroje susidarymo į rytus ir vakarus nuo Korsikos bei Sardinijos salų.
Minima, kad jaunesnė dalis – Tirėnų jūros segmentas į rytus nuo Korsikos ir Sardinijos – susiformavo maždaug prieš 10 milijonų metų. Tyrėjai pažymi, kad delaminacija gali būti trūkstamas paaiškinimas, siejantis šiuos reiškinius su dabartine kalnų juostos deformacija ir drebėjimais.
Ką tai gali reikšti ateityje?
Pasak S. Tavani, per kelis ateinančius milijonus metų apatinė plutos dalis gali baigti grimzti, o tektoninės plokštės šiame regione – „susivirinti“ tarpusavyje. Tokiu atveju procesai, lemiantys dabartinę dinamiką, iš esmės keistųsi.
Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad panašūs reiškiniai gali vykti ir kitur pasaulyje – pavyzdžiui, Helenų įduboje į pietus nuo Graikijos. Todėl Italijos pavyzdys gali padėti geriau suprasti labai vėlyvus plokščių tektonikos etapus skirtinguose regionuose.