Tag: Stephen King

  • 152 min. siaubo fantastika su Rebecca Ferguson grįžta į „Paramount+“ – kritikai ją dievino

    2019 metais pasirodęs filmas „Doctor Sleep“, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Rebecca Ferguson ir Ewanas McGregoras, papildė „Paramount+“ katalogą. Tai Stepheno Kingo romano ekranizacija ir kartu tęsinys kultiniam Stanley Kubricko filmui „The Shining“.

    Juosta trunka 152 minutes ir dažnai minima kaip vienas netikėčiausiai pavykusių vėlyvųjų tęsinių, nes sugeba pratęsti gerbėjų pamėgtą istoriją, bet kartu pasiūlyti savarankišką, emociškai sunkesnį pasakojimą. Režisierius Mike’as Flanaganas žinomas kaip kūrėjas, dažnai sėkmingai derinantis siaubo žanrą su psichologine drama.

    Nuo traumos iki medžioklės

    Filmo centre atsiduria suaugęs Denas Torensas, kuris vis dar gyvena su vaikystės įvykių viešbutyje „Overlook“ pasekmėmis ir savo gebėjimais. Bandydamas susigrąžinti kontrolę, jis sutinka mergaitę Abra, turinčią panašią dovaną, ir įsitraukia į pavojingą kovą.

    Rebecca Ferguson įkūnija Rose the Hat, charizmatišką, bet negailestingą grupuotės lyderę, medžiojančią žmones su ypatingais gebėjimais. Ši priešprieša suteikia filmui tamsesnę, labiau trilerio kryptimi pasisukančią įtampą ir išplečia originalaus pasaulio taisykles.

    Kodėl filmas vėl atrandamas

    Nors kino teatruose „Doctor Sleep“ nebuvo milžiniškas finansinis triumfas, bėgant metams jis užsiaugino ištikimą auditoriją per transliavimo platformas. Tokiems filmams vis dažniau padeda antras gyvenimas internete, kai žiūrovai juos atranda be išankstinių lūkesčių ir palyginimų su klasikomis.

    Kritikų ir žiūrovų vertinimai, skelbiami didžiosiose kino apžvalgų platformose, rodo, kad filmas buvo priimtas gerokai šilčiau, nei daugelis tikėjosi iš tokio masto palikimo tęsinio. Šiandien, kai transliavimo paslaugos nuolat perskirsto licencijas, filmo atsiradimas „Paramount+“ tampa proga jį pamatyti tiems, kurie anksčiau praleido.

    Flanagano stilius ir Kingo palikimas

    Mike’o Flanagano kūryboje svarbi tema yra priklausomybės, kaltės ir atsigavimo kelias, todėl „Doctor Sleep“ dažnai vertinamas ne vien kaip siaubo filmas. Tai pasakojimas apie tai, kaip žmogus bando susitaikyti su praeitimi ir kartu apsaugoti kitą nuo panašaus likimo.

    Istorija taip pat įdomi tuo, kad turi derinti Stepheno Kingo knygų pasaulį su Stanley Kubricko filmo įtaka, o šie du kūriniai reikšmingai skiriasi. Dėl to ekranizacija kai kur pasuka kitu keliu nei romanas, bet būtent šis sprendimas daliai žiūrovų ir tapo netikėtu privalumu.

  • Siaubo klasika vėl užkariavo „HBO Max“: 144 min. filmas pagal Stepheną Kingą tapo hitu

    Stanley Kubricko filmas „The Shining“ pagal Stepheno Kingo romaną ir praėjus dešimtmečiams nepraranda poveikio: šį Heloviną 144 minučių trukmės psichologinis trileris vėl iškilo į žiūrimiausiųjų sąrašus „HBO Max“ platformoje. Kūrinyje pasakojama apie šeimą, žiemos metu įstrigusią atokiame viešbutyje, kur izoliacija ir įtampa virsta pavojingu beprotybės spiralės katalizatoriumi.

    Filmo ašis – lėtai augantis siaubas, kylantis ne iš pigių išgąsčio triukų, o iš psichologinio smurto, priklausomybių ir traumos temų. Būtent dėl šio sluoksniuoto pasakojimo „The Shining“ dažnai minimas kaip vienas stipriausių Kingo kūrinių ekranizacijų, nors pats autorius ilgą laiką kritikavo Kubricko interpretaciją.

    Kas supykdė Stepheną Kingą?

    Stephenas Kingas ne kartą yra pabrėžęs, kad filme pasikeitė romano esmė: knygoje pagrindinis herojus vaizduojamas kaip žmogus, kovojantis su priklausomybe ir bandantis išlikti, o kino versijoje jis nuo pat pradžių atrodo gerokai labiau nestabilus. Pasikeitė ir šeimos dinamikos akcentai, todėl daliai žiūrovų adaptacija tapo savarankišku kūriniu, o ne tiksliu literatūros perpasakojimu.

    „Man atrodė, kad filmas prarado dalį žmogiškumo ir užuojautos, kuri buvo svarbi romane“, – sakė Stephenas Kingas.

    Nuo prieštaringo starto iki kulto

    Išleidimo metais filmo priėmimas nebuvo vienareikšmis: kritikai vertino skirtingai, o apdovanojimų sezone „The Shining“ neįsitvirtino taip, kaip šiandien galėtų pasirodyti savaime suprantama. Laikui bėgant situacija apsivertė – filmas buvo iš naujo atrastas, o jo vizualinė kalba, muzika ir simbolika tapo kino analizės objektu.

    Popkultūroje „The Shining“ įsitvirtino kaip vienas labiausiai cituojamų siaubo filmų, o jo interpretacijoms skiriama vis daugiau dėmesio. Žiūrovai ir kino tyrinėtojai iki šiol diskutuoja apie paslėptas užuominas, erdvės logikos keistenybes, spalvų kodus ir tai, kaip izoliacija ekrane paverčiama emocine spąstų sistema.

    Kodėl filmas vėl tapo hitu?

    Pastaraisiais metais srautinių transliacijų platformos vis dažniau prikelia klasiką antram gyvenimui: artėjant Helovinui žiūrovai aktyviai renkasi žinomus siaubo pavadinimus, kuriuos lengva rasti legaliai ir patogiai. „The Shining“ šioje konkurencijoje išsiskiria tuo, kad veikia ir kaip siaubo istorija, ir kaip sudėtinga drama apie šeimos griūtį.

    Papildomą impulsą suteikia ir tai, kad šiuolaikinė auditorija dažniau vertina lėto tempo, atmosferinius trilerius, kuriuose įtampa kuriama ne krauju, o nepatogia tyla, detalių pasikartojimu ir psichologiniu spaudimu. Dėl to „The Shining“ daugeliui tampa ne tik Helovino pasirinkimu, bet ir filmu, kurį norisi peržiūrėti dar kartą, ieškant naujų prasmių.

  • Europos kultūros savaitė: filmas apie „Meta“, 90-ųjų parodos Londone ir nauja Sheryl Crow muzika

    Europos kultūros savaitė: filmas apie „Meta“, 90-ųjų parodos Londone ir nauja Sheryl Crow muzika

    Didžiausios savaitės premjeros

    Šią savaitę Europos kultūros kalendoriuje ryškiausiai išsiskiria filmas The Social Reckoning, kuriame pasakojama apie 2021 metais kilusį informatoriaus skandalą „Facebook“ viduje. Juostoje nagrinėjama, kaip nutekinti dokumentai pakurstė diskusijas dėl socialinių tinklų poveikio visuomenės sveikatai ir reguliavimo.

    Filmas grįžta prie temos, kuri kine jau buvo išplėtota per The Social Network, tačiau šįkart dėmesys krypsta į „Meta“ atsakomybę ir pasitikėjimo krizę. Technologijų sektoriui vis dažniau atsiduriant politikų ir teismų akiratyje, tokios istorijos tampa ne tik pramoga, bet ir viešosios diskusijos dalimi.

    90-ųjų nostalgija Londone

    Tate Britain Londone pristato didelę 90-ųjų meno ir mados parodą, kuri atsigręžia į laikotarpį prieš masinį interneto, išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų įsigalėjimą. Ekspozicija sieja vizualųjį meną su popkultūra, klubo scena ir dizainu, parodant, kaip maištinga dešimtmečio energija formavo naują estetiką.

    Parodoje akcentuojamas Young British Artists judėjimas ir jo palikimas, taip pat dizainerių, pakeitusių podiumo kalbą, įtaka. Tokie projektai šiandien atliepia platesnę tendenciją muziejuose ir galerijose: vis dažniau grįžtama prie 80-ųjų ir 90-ųjų kaip laikotarpio, kurį publika nori permąstyti per dabarties nerimų prizmę.

    Serialai ir nauji albumai

    Spalio pradžiai artėjant prie Helovino sezono, žiūrovams siūloma nauja Stepheno Kingo Carrie ekranizacija serialo formatu „Prime Video“ platformoje. Kūrėjai istoriją perkelia į šiuolaikinį kontekstą ir plečia originalo pasaulį, daugiau dėmesio skirdami personažų motyvams bei socialinei aplinkai.

    Muzikos naujienose išsiskiria Sheryl Crow su nauju albumu, kuriame ji grįžta prie 90-ųjų skambesio ir optimizmo nuotaikos. Pastaraisiais metais tokie sugrįžimai tapo įprasti: atlikėjai remiasi nostalgija, bet kartu kalba apie dabarties susiskaldymą, bendruomeniškumą ir norą rasti paprastą, atpažįstamą toną.