CP v2

Tag: Stephenas Kingas

  • Stepheno Kingo „1408“ sulauks tęsinio: sugrįžti svarsto Johnas Cusackas ir Samuelis L. Jacksonas

    Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po filmo „1408“ premjeros, Stepheno Kingo istorija apie prakeiktą viešbučio kambarį sulauks tęsinio. Į naują projektą taikosi sugrįžti ir originalūs filmo veidai – Johnas Cusackas bei Samuelis L. Jacksonas.

    Kaip rašo „Variety“, tęsinio aktorių gretas taip pat turėtų papildyti serialo „Stranger Things“ žvaigždė Natalia Dyer ir aktorius Elijah Woodas. Skelbiama, kad šįkart pagrindinis vaidmuo numatytas N. Dyer, o kiti minėti aktoriai būtų labiau antraplaniai.

    „1408“ pirmą kartą žiūrovus pasiekė 2007 metais, o jo siužetas sekė rašytoją Mike’ą Ensliną – skeptiką, mėginantį demaskuoti antgamtinius reiškinius. Nepaisydamas perspėjimų, jis apsistoja viešbutyje ir ryžtasi nakčiai kambaryje 1408, kuris, kaip teigiama, yra apsėstas.

    Originalus filmas buvo sėkmingas komerciškai: sukurtas už 25 mln. JAV dolerių biudžetą, pasaulyje surinko daugiau nei 132 mln. JAV dolerių. Kritikai jį gyrė už psichologinę įtampą ir J. Cusacko vaidybą.

    Režisierius grįžta prie istorijos

    Pranešama, kad prie tęsinio vairo sugrįžta ir pirmojo filmo režisierius Mikaelis Håfströmas. Jis ne tik režisuos, bet ir kartu su Marku Verheidenu prisidės prie scenarijaus.

    Kol kas daugiau siužeto detalių neatskleidžiama. Žinoma tik tiek, kad filmo gamybą planuojama pradėti 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

    J. Cusackas apie tęsinį kalbėjo dar anksčiau

    Įdomu tai, kad J. Cusackas idėją sugrįžti prie „1408“ buvo išsakęs dar iki oficialaus tęsinio paskelbimo. 2025 metais duotame interviu jis teigė, jog tai vienintelis filmas, kuriam apskritai svarstytų kurti tęsinį.

    Ar ir kaip tęsinys pratęs siaubo istoriją apie garsųjį kambarį 1408, paaiškės vėliau, tačiau kūrėjų planai rodo, kad projektas taps vienu ryškesnių artėjančių metų Kingo ekranizacijų.

  • 189 min. Tomo Hankso drama „Žalioji mylia“ po 27 metų tapo žiūrimiausiu filmu platformoje „Tubi“

    Praėjus beveik trims dešimtmečiams po premjeros, Franko Darabonto režisuota drama su fantastikos elementais „Žalioji mylia“ vėl atsidūrė dėmesio centre. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Tomas Hanksas, pastaruoju metu pakilo į žiūrimumo viršūnę nemokamoje transliacijų platformoje „Tubi“.

    „Žalioji mylia“ sukurta pagal Stepheno Kingo 1996 metais publikuotą to paties pavadinimo romaną. Veiksmas nukelia į 1930-ųjų JAV mirties bausmės skyrių, kur prižiūrėtojas Polas Edžkombas susiduria su nauju kaliniu Džonu Kofiu, kurio istorija pamažu ima kelti vis daugiau klausimų.

    Apie ką pasakoja filmas

    Istorijos centre – moralinė dilema ir žmogiškumo tema, išryškėjanti kalėjimo sistemos fone. Kofis, kurį suvaidino Michaelas Clarke’as Duncanas, pristatomas kaip paslaptingas žmogus, turintis neįprastą dovaną, o tai dar labiau supainioja įvykius, artėjant egzekucijos dienai.

    189 minučių trukmės filmas sąmoningai neskuba, daug dėmesio skiria personažams ir atmosferai. Nors siužetas daugiausia vystomas vienoje vietoje, pasakojimas balansuoja tarp kalėjimo realybės, psichologinės įtampos ir subtilių fantastikos motyvų.

    Nuo kino teatrų iki transliacijų viršūnės

    Filmas į kino teatrus atkeliavo 1999 metų gruodžio 10 dieną ir tapo komerciškai sėkmingas. Pasaulinės pajamos siekė apie 271 000 000 eurų, o biudžetas buvo maždaug 57 000 000 eurų, todėl juosta greitai įsitvirtino kaip vienas didžiųjų metų hitų.

    Apdovanojimų sezone „Žalioji mylia“ sulaukė keturių nominacijų, tarp jų – už geriausią filmą ir geriausią antro plano aktorių Michaelui Clarke’ui Duncanui. Kritikai dažniausiai gyrė emocinę istorijos konstrukciją, nors dalis jų akcentavo ilgą trukmę kaip galimą minusą.

    Kodėl sena juosta vėl tapo hitu?

    Pastaraisiais metais transliacijų platformose ryškėja tendencija, kad žiūrovai iš naujo atranda 1990-ųjų ir 2000-ųjų pradžios filmus. Prie to prisideda ir nemokamų, su reklama finansuojamų platformų populiarėjimas, kai auditorija ieško žinomų pavadinimų be papildomų prenumeratų.

    „Žaliosios mylios“ sugrįžimą į topus sustiprina ir Tomo Hankso filmografijos aktualumas: jo 1990-ųjų darbai dažnai laikomi karjeros aukso standartu. Ilgesnės trukmės filmai taip pat vis dažniau žiūrimi namuose, kur žiūrovai gali patogiau skaidyti peržiūrą į kelias dalis.

  • Užtemimų įkvėpta kultūra: 10 knygų, 9 filmai ir 8 dainos, kurios apie tai pasakoja

    Užtemimų įkvėpta kultūra: 10 knygų, 9 filmai ir 8 dainos, kurios apie tai pasakoja

    Užtemimai – nuo ženklų iki siužeto variklio

    Saulės ir Mėnulio užtemimai nuo Antikos laikų žmonėms buvo daugiau nei astronominis reiškinys: jie aiškinti kaip pranašystės, bausmės ženklai ar lemtingi virsmai. Ši įtampa tarp mokslo ir mito ilgainiui persikėlė į literatūrą, kiną ir muziką, kur užtemimas dažnai tampa lūžio tašku.

    Artėjant rugpjūčio 12 dieną prognozuojamam visiškam Saulės užtemimui, dėmesys šiam reiškiniui vėl auga ir populiariojoje kultūroje. Kūrėjams užtemimas patogus tuo, kad vienu vaizdu ar scena leidžia kalbėti apie baimę, likimą, meilę, apgaulę ar net visuomenės trapumą.

    Literatūroje: nuo Homero iki Stepheno Kingo

    Vienas ankstyviausių užtemimo atgarsių siejamas su Homero Odisėja, kur netikėtas dangaus pritemimas interpretuojamas kaip artėjančios nelaimės ženklas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai yra bandę sieti šį epizodą su realiu istoriniu užtemimu, todėl diskusijos apie literatūros ir astronomijos sąsajas tęsiasi iki šiol.

    Viduramžių kūriniuose užtemimai dažnai tapdavo grėsmės ir pasaulio pabaigos nuojautos simboliu, o naujesnėje literatūroje jie įgavo dar vieną funkciją – tapo gudrybės įrankiu. Marko Twaino romane Konektikuto jankis karaliaus Artūro dvare herojus išnaudoja žinias apie artėjantį užtemimą, kad atrodytų kaip burtininkas ir išsigelbėtų.

    Užtemimas literatūroje neretai susiejamas ir su kriminaline intriga ar psichologine įtampa. Stephenas Kingas romanuose Dolores Claiborne ir Džeraldo žaidimas svarbius siužeto momentus sieja su 1963 metais Jungtinėse Valstijose matytu užtemimu, paversdamas jį tamsos, kaltės ir lemties fonu.

    Mokslinėje fantastikoje užtemimas tampa visuomenės išbandymu. Isaaco Asimovo apsakyme Sutemos civilizacija, niekada nepatyrusi tamsos, susiduria su reiškiniu, kurio psichologiškai ir kultūriškai nepajėgia „suvirškinti“, o tai virsta įspėjimu apie baimę nežinomybei.

    Kine ir muzikoje: tikras dangus ir stipri metafora

    Kinas užtemimą naudoja dvejopai: kaip realų, įspūdingą vaizdą arba kaip simbolį, kuriuo patogu paaiškinti veikėjų virsmą. Vienas garsesnių pavyzdžių – filmas Barabas, kur kryžiaus scenoms filmuoti pasitelktas realus užtemimo momentas, suteikęs kadrams neįprastą, natūralų apšvietimą.

    Fantastikos ir siaubo žanruose užtemimas dažnai tampa „vartais“ į prakeiksmą ar blogį. Tokiu principu veikia tiek Ladyhawke istorija apie prakeiktą porą, kurios likimą gali pakeisti tik užtemimas, tiek vėlesni siaubo filmai, kuriuose reiškinys naudojamas ritualams ar lemtingoms scenoms sustiprinti.

    Muzikoje užtemimas dažniausiai skamba kaip jausmų ir dramos metafora. Bonnie Tyler daina Total Eclipse of the Heart tapo kone neoficialiu užtemimų garso takeliu, o „Pink Floyd“ kūrinyje Eclipse užtemimas pasitelkiamas užbaigti albumo The Dark Side of the Moon teminį ratą apie žmogaus patirtis ir ribas.

    Šiandien, kai užtemimus galima tiksliai prognozuoti ir stebėti per tiesiogines transliacijas, jų simbolinė reikšmė kultūroje nemažėja. Priešingai, socialinių tinklų ir vaizdo platformų eroje užtemimas dar lengviau virsta istorija, kurią norisi perpasakoti, perfrazuoti ir įprasminti naujuose kūriniuose.