Naktinis sterblinis žinduolis didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžių lajose ir gali nusklęsti iki maždaug 50 metrų.
Cukrinė skraiduolė (Petaurus breviceps) – nedidelis Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis sterblinis žinduolis, dažnai vadinamas vienu mieliausių regiono gyvūnų. Iš pirmo žvilgsnio ji primena žaislinį posumą: pilkas švelnus kailis, didelės tamsios akys ir itin judrios ausys padeda orientuotis naktį.
Šis gyvūnas prisitaikęs gyventi aukštai medžiuose, todėl ant žemės leidžiasi palyginti retai. Skraiduolės yra aktyviausios sutemus, o dieną paprastai slepiasi drevėse ar lapų lizduose, kur laikosi šiluma ir saugumas.
Kaip skraiduolė „skrenda“?
Pagrindinis cukrinės skraiduolės „triukas“ – skraidymo plėvė, vadinama patagiumu: tai membrana, besitęsianti nuo priekinių iki užpakalinių galūnių. Šokdama ji išskleidžia keturias galūnes, įtempia plėvę ir taip ne tiek skrenda, kiek kontroliuotai sklendžia.
Ilga uodega veikia kaip stabilizatorius ir „vairas“: padeda išlaikyti kryptį, koreguoti kūno padėtį ore ir tiksliau nusileisti. Tokia sklandymo technika leidžia efektyviai judėti tarp medžių, taupyti energiją ir greičiau pasiekti maisto šaltinius ar pasprukti nuo plėšrūnų.
Suaugusi cukrinė skraiduolė paprastai sveria apie 100–160 gramų, tad dydžiu ji panaši į žiurkę, nors išskleidusi plėvę atrodo didesnė. Laukinėje gamtoje jos gyvenimo trukmė dažniausiai siekia apie 4–5 metus, tačiau nelaisvėje, esant tinkamai priežiūrai, gali būti ilgesnė.
Ką ji ėda ir kodėl vadinama cukrine?
Pavadinimas susijęs su mityba: skraiduolės mėgsta saldžius augalų išteklius – nektarą, žiedadulkes, sultis ir kitus cukringus augalų išskyrimus. Vis dėlto jų racionas nėra vien „saldus“: jos taip pat medžioja bestuburius ir gali pasisavinti kitus baltymingus kąsnelius, priklausomai nuo sezono ir aplinkos.
Didelės akys suteikia pranašumą naktį: geresnis matymas leidžia tiksliau įvertinti atstumą šuoliui ir sklandymui. Ausys gali judėti nepriklausomai viena nuo kitos, todėl skraiduolė lengviau nustato, iš kur sklinda garsas, ir greičiau reaguoja į pavojų.
Populiarus augintinis, bet specialistai perspėja
Mielas įvaizdis prisidėjo prie to, kad cukrinės skraiduolės kai kuriose šalyse tapo egzotiniu augintiniu. Tačiau gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad patenkinti jų poreikius nelaisvėje sudėtinga: reikia tinkamos mitybos, erdvės judėjimui, socialinio kontakto ir aplinkos, kuri leistų saugiai laipioti bei šokinėti.
Cukrinės skraiduolės yra socialūs gyvūnai, dažnai gyvenantys grupėmis ir besidalijantys bendru lizdu. Tokios „šeimos“ gali saugoti savo teritoriją, o pasikeitus sąlygoms ar atsiradus stresui elgesys gali kisti, todėl spontaniškas sprendimas įsigyti egzotinį gyvūną neretai baigiasi problemomis.