Kas parodė Penn State tyrimas?
Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad senėjimas yra ne vien biologinis procesas, bet ir tai, kaip žmogus interpretuoja su amžiumi susijusius pokyčius. Pensilvanijos valstijos universiteto (Penn State) tyrimas rodo: vyresnių žmonių lūkesčiai dėl senėjimo siejasi su tuo, kaip jie vertina savo atmintį ir dėmesį.
Tyrėjai analizavo 581 Jungtinėse Valstijose savarankiškai gyvenančio 65 metų ir vyresnio asmens atsakymus. Dalyviai nurodė, kad jiems nėra diagnozuota demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai, o kiek daugiau nei pusę imties sudarė moterys.
Dalyvių buvo klausiama, kokių pokyčių jie tikisi senstant trijose srityse: fizinės sveikatos, psichikos savijautos ir pažinimo funkcijų. Vėliau jie vertino savo pačių kognityvinę būklę, pavyzdžiui, ar pastaruoju metu lengva susikaupti, sekti veiksmus ir prisiminti informaciją.
Taip pat prašyta palyginti dabartines galimybes su tuo, kaip jie jautėsi maždaug prieš dešimtmetį. Tokia metodika padeda užfiksuoti ne tik momentinę savijautą, bet ir subjektyvų pokyčių pojūtį per laiką.
Rezultatas: optimistiškesni lūkesčiai siejosi su geresne savijauta
Tyrimas atskleidė aiškų ryšį: žmonės, turėję labiau teigiamus lūkesčius dėl senėjimo, dažniau geriau vertino savo pažinimo funkcijas. Jie taip pat rečiau teigė, kad per pastaruosius metus jų protinė veikla pastebimai suprastėjo.
Įdomu tai, kad ryšys pasireiškė nepriklausomai nuo to, kurioje srityje lūkesčiai buvo teigiamesni: fizinėje, emocinėje ar kognityvinėje. Kitaip tariant, bendras senėjimo „scenarijus“ žmogaus galvoje buvo susijęs su tuo, kaip jis interpretuoja savo atminties ir dėmesio pokyčius.
„Lūkesčiai dėl senėjimo gali būti keičiami, o jie susiję su tuo, kaip žmogus vertina savo kognityvinį funkcionavimą“, – sakė tyrimo autorė Nikki Hill.
Kodėl tai svarbu ir ko šis tyrimas neįrodo?
Tyrėjai pabrėžia, kad čia fiksuotas ryšys, o ne priežastinis poveikis. Tai nereiškia, kad vien pozityvus mąstymas apsaugo nuo neurodegeneracinių ligų ar garantuoja gerą atmintį iki gilios senatvės.
Galimi ir abu paaiškinimai: teigiamesni lūkesčiai gali padėti ramiau interpretuoti kasdienius užmaršumo epizodus, tačiau lygiai taip pat žmonės, kurie objektyviai jaučiasi geriau, gali turėti optimistiškesnį požiūrį į senėjimą. Norint atsakyti, kas yra priežastis, reikėtų ilgalaikių tyrimų, stebinčių tuos pačius žmones ilgą laiką.
Vis dėlto išvada praktiškai reikšminga: visuomenėje paplitę stereotipai, kad senatvė neišvengiamai reiškia staigų atminties prastėjimą, gali formuoti tai, kaip vyresni žmonės vertina savo būklę. Specialistai atkreipia dėmesį, kad subjektyvus nusiskundimas ne visuomet sutampa su klinikiniais testais, tačiau nuolatinis nerimas dėl kognityvinių pokyčių turėtų būti aptariamas su gydytoju.