Vokietijos pramonė jau ne vienerius metus patiria struktūrinį spaudimą, o padėtis, pasak „STIHL“ patariamosios tarybos ir priežiūros tarybos pirmininko dr. Nikolo Stihlo, tampa kritinė. Jo teigimu, per pastaruosius aštuonerius metus pramonės gamybos apimtys sumažėjo maždaug 15 proc., o kas mėnesį prarandama apie 15 000 pramonės darbo vietų.
Autorius pabrėžia, kad investicijų dinamika silpsta: grynosios privačiosios investicijos esą priartėjo prie nulio, o įmonės dažniau tik pakeičia nusidėvėjusį turtą, nei plečia pajėgumus. Tokią situaciją jis sieja su aukštomis energijos, darbo ir mokesčių sąnaudomis bei pertekliniu reguliavimu, kuris mažina norą rizikuoti ir investuoti.
Reformos, kurių nebeužtenka
Dr. N. Stihlas pripažįsta, kad verslo aplinkai įtakos turi ir išoriniai veiksniai, įskaitant prekybos barjerus, Kinijos pramonės politiką ir geopolitines įtampas. Vis dėlto, jo vertinimu, pagrindinės problemos kyla šalies viduje, todėl sprendimai turi prasidėti nuo administracinės naštos mažinimo ir aiškesnių taisyklių.
Jis kritiškai vertina Vokietijos valdžios planuojamą reformų paketą, apimantį sveikatos draudimą, pensijų sistemą, mokesčius ir darbo rinką, teigdamas, kad jis kol kas nesukuria lūžio. Pasak jo, kompromisų išardymas ar reformų sušvelninimas galėtų ypač smarkiai pakenkti verslo pasitikėjimui politika ir dar labiau sustiprinti investicijų stagnaciją.
„Kitos reformos turi toliau mažinti biurokratiją, didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, mažinti darbo sąnaudas ir suteikti įmonėms realių paskatų investuoti į mokslinius tyrimus ir plėtrą“, – sakė dr. Nikolas Stihlas.
Valstybė turi padėti, o ne stabdyti
„STIHL“ vadovas ragina viešąjį sektorių orientuotis į paslaugos kokybę: taisyklės turi būti suprantamos, procedūros greitesnės, o ataskaitų ir dokumentavimo reikalavimai pagrįsti. Jo nuomone, administravimo modernizacija turi remtis skaitmenizacija ir dirbtiniu intelektu, kad sprendimai būtų priimami greitai ir prognozuojamai.
Kaip vieną iš signalų jis mini kai kurių Vokietijos žemių iniciatyvas mažinti ataskaitų teikimo prievoles, įtvirtinant principą, kad reikalavimai turėtų būti paliekami tik tada, kai jų būtinybė aiškiai pagrindžiama. Tokia kryptis, pasak jo, galėtų sustiprinti tiek verslo, tiek visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu veikti efektyviai.
Ginčas dėl darbo laiko ir sąnaudų
Didelę dalį teksto autorius skiria demografiniams pokyčiams, kurie, jo vertinimu, mažina darbo jėgos pasiūlą ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai. Jis teigia, kad norint išlaikyti gerovės valstybės modelį, reikia didinti bendrą dirbamų valandų skaičių, kitaip ekonomikos potencialas natūraliai trauksis.
Kontroversiškiausia jo siūlymų dalis susijusi su darbo laiku: jis ragina siekti 40 valandų darbo savaitės be papildomo atlygio didinimo, argumentuodamas tarptautiniu konkurencingumu ir pramonės išlikimu. Taip pat akcentuojama ne vien alga, bet ir vadinamosios ne darbo užmokesčio sąnaudos, ypač socialinio draudimo įmokos, kurios, jo teigimu, neturėtų viršyti 40 proc. bruto darbo užmokesčio.
Dr. N. Stihlas taip pat mini priemones, kurios esą galėtų didinti darbo pasiūlą: ilgesnį darbinį gyvenimą su aiškiomis išimtimis fiziškai sunkiems darbams, efektyvesnį bedarbių ir ne visą darbo laiką dirbančių įtraukimą, kvalifikuotą imigraciją. Kartu jis teigia, kad vien skaitmenizacijos ir DI teikiamas produktyvumo augimas demografinių tendencijų pilnai neatsvers.
Galiausiai autorius pabrėžia inovacijų svarbą: Vokietijos stiprybe jis laiko universitetų, mokslinių institucijų, inovacijų klasterių ir įmonių ryšius, tačiau ragina suteikti daugiau reguliacinės erdvės, didinti mokestines paskatas MTEP ir plėsti rizikos kapitalo prieinamumą. Jo teigimu, tik ryžtingos priemonės gali sustabdyti pramonės bazės eroziją ir užtikrinti ilgalaikę gerovę.

