Tag: Stiuardesės

  • Kai skrydis buvo prabanga: „Air France“ ir kitos linijos stiuardeses rengė garsiausi dizaineriai

    Kai skrydis buvo prabanga: „Air France“ ir kitos linijos stiuardeses rengė garsiausi dizaineriai

    Šiandien skraidymas daugeliui tapo kasdienybe, tačiau 1950–1970 metais tai buvo prabangos paslauga, skirta turtingesniems keleiviams ir verslo keliautojams. Tuomet avialinijos dažnai negalėjo konkuruoti bilietų kaina, nes maršrutai ir tarifai daug kur buvo griežtai reguliuojami. Dėl to vežėjai investavo į tai, kas dabar vadinama kelionės patirtimi.

    Keleivius viliojo ne tik aptarnavimo kokybe, bet ir kabinų interjeru, meniu, kurį kūrė žinomi virtuvės šefai, bei ryškiu įvaizdžiu. Vienu matomiausių šios strategijos elementų tapo įgulos uniformos, nes būtent palydovai turėjo daugiausia tiesioginio kontakto su keleiviais. Dizainerių pavardės turėjo veikti kaip prestižo ženklas.

    „Air France“ ir Balenciagos išskirtinumas

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su „Air France“, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje siekė dar aiškiau susieti savo įvaizdį su Paryžiumi kaip mados sostine. Todėl avialinija kreipėsi į Cristóbalį Balenciagą, garsėjusį aukštosios mados kūriniais, skirtais elitui. Dizaineriui tai buvo netipiška užduotis, nes uniformas reikėjo pritaikyti standartiniams dydžiams ir serijinei gamybai.

    1969 metais Balenciagos sukurti drabužiai pasirodė skrydžiuose ir išsiskyrė santūriu, bet precizišku stiliumi. Žieminis komplektas buvo siuvamas iš tamsiai mėlynos vilnos, akcentuojant liemenį ir praktiškas detales, o įvaizdį užbaigdavo balta palaidinė, galvos apdangalas ir šilkinė skarelė. Vasarai buvo numatytos lengvesnės versijos, kuriose dominavo šviesesni tonai.

    Spalvų revoliucija JAV ir Emilio Pucci

    Kita kryptis formavosi JAV, kur dalis vežėjų bandė atsikratyti konservatyvaus, beveik karinio įvaizdžio. „Braniff International Airways“ pasirinko drąsų kelią ir siekė pritraukti pasiturinčius verslo klientus ryškiu, moderniu identitetu. Prie strategijos dirbusi reklamos ekspertė Mary Wells Lawrence į projektą įtraukė italų dizainerį Emilio Pucci.

    1965 metais pristatytas naujas įvaizdis rėmėsi vadinamąja kosmoso amžiaus estetika ir ryškiomis spalvomis. Pucci sukūrė daugiasluoksnius derinius, kuriuos palydovės galėjo keisti skrydžio metu, taip sustiprindamos reklaminiuose pasakojimuose kuriamą dinamiką. Daug dėmesio sulaukė ir skaidrus galvos apdangalas, nors praktikoje jis pasirodė nepatogus dėl garavimo ir greito nusidėvėjimo.

    Kokia buvo šio įvaizdžio kaina

    Prabanga ir dizainerių pavardės dažnai ėjo greta griežtų reikalavimų darbuotojoms. Kai kuriose avialinijose buvo taikomi svorio standartai, periodinės patikros ir taisyklės, galėjusios lemti karjeros ribojimus. Taip pat būdavo keliami su amžiumi ir šeimine padėtimi susiję reikalavimai, kurie šiandien daugelyje šalių būtų vertinami kaip diskriminaciniai.

    Dėl to palydovės neretai buvo matomos ne vien kaip saugą užtikrinantys profesionalai, bet ir kaip prekės ženklo reklaminė vitrinos dalis. Ilgainiui požiūris keitėsi, o profesinė kompetencija ir darbo sąlygos pradėjo užimti vis svarbesnę vietą. Uniformos pamažu tapo labiau funkcionalios, pritaikytos judesiui, saugai ir patogumui.

    Kodėl mados šou lėktuvuose baigėsi

    Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje aviacijos rinka pradėjo sparčiai transformuotis. Daugelyje regionų didėjo konkurencija, plėtėsi skrydžių pasiūla, o kainos keleiviams tapo vis svarbesniu pasirinkimo kriterijumi. Kai kelionės lėktuvu tapo labiau masinės, prioritetai pasislinko nuo įvaizdžio spektaklio prie efektyvumo, punktualumo ir kaštų kontrolės.

    Nors vėlesniais dešimtmečiais avialinijos ir toliau bendradarbiavo su garsiais kūrėjais, šios partnerystės dažniau buvo orientuotos į tvarkingą, patvarų ir ergonomišką aprangos dizainą. Šiandien uniforma pirmiausia atlieka praktinę funkciją, o 1960-ųjų eksperimentai liko simboliu laikų, kai skrydis priminė privačią salono patirtį. Ir būtent todėl anuometinės dizainerių kurtos uniformos iki šiol kelia nostalgiją bei susidomėjimą.

  • Stiuardesė įspėjo: šių miego pozų lėktuve venkite, jos gali baigtis traumomis ar infekcijomis

    Buvusi stiuardesė, aviacijoje dirbusi 14 metų, perspėja: ilguose skrydžiuose keleiviai dažnai renkasi patogumo ieškoti ten, kur prasideda realios rizikos. Pasak jos, kai kurios miego pozos lėktuve yra ne tik nepatogios, bet ir nesaugios bei nehigieniškos.

    Viena dažniausių klaidų, anot buvusios įgulos narės, yra bandymas miegoti ant salono grindų. Lėktuvų kiliminė danga per dieną patiria didžiulius keleivių srautus, ant jos patenka gėrimų, maisto likučių, nešvarumų nuo batų, todėl toks pasirinkimas gali baigtis odos sudirgimu ar infekcijomis.

    Ne mažiau svarbus argumentas yra sauga: ant grindų miegantis žmogus neturi prisisegęs saugos diržo. Staigi turbulencija ar netikėtas lėktuvo krypties pokytis gali sukelti smūgį į sėdynes, porankius ar keleivių vežimėlius, o tokios situacijos kartais įvyksta be ilgo įspėjimo.

    Kurios pozos pavojingiausios

    Buvusi stiuardesė taip pat pataria nemiegoti, nuleidus galvą į praėjimą. Tokiu atveju galvą ar pečius gali netyčia kliudyti praeinantys keleiviai, o įgula, aptarnaudama saloną, stumia sunkų vežimėlį, kuris siauruose praėjimuose turi mažai vietos manevrui.

    Dar viena dažna praktika, kurią ji vadina nehigieniška, yra miegas ant nuleisto staliuko ar „išsikėlus“ ant porankių. Staliukai ir porankiai yra vieni dažniausiai liečiamų paviršių salone, todėl remti veidą į tokią vietą, ypač ilgo skrydžio metu, nėra geras sumanymas.

    Be to, tokios pozos dažnai trukdo šalia sėdintiems žmonėms: riboja judėjimą, apsunkina galimybę išeiti į praėjimą, kelia konfliktų riziką. Ilguose skrydžiuose tai ypač aktualu, nes keleiviai dažniau keliasi, geria vandenį, eina į tualetą.

    Etiketas ir saugos taisyklės

    Kalbėdama apie patogumą, buvusi įgulos narė primena ir paprastą taisyklę: prieš staigiai atlošiant sėdynę verta įsitikinti, ar už nugaros sėdintis keleivis nevalgo ir nenaudoja staliuko. Kadangi staliukas pritvirtintas prie priekyje esančios sėdynės, staigus judesys gali išversti gėrimus ar maistą.

    Ji taip pat ragina nepalikti panaudotų servetėlių sėdynių kišenėse. Tokios atliekos apsunkina greitą salono tvarkymą, o keleiviams tai reiškia mažesnę švarą per kitą reisą.

    Tėvams patariama vengti sauskelnių keitimo ant nuleistų staliukų, nes tai higieniškai jautri vieta, kur kiti keleiviai vėliau deda maistą ar asmeninius daiktus. Tam lėktuvuose dažnai būna numatytos patogesnės vietos, pavyzdžiui, tualetuose įrengti pervystymo stalai.

    Kad skrydis būtų sklandesnis, ji rekomenduoja su savimi turėti lengvų užkandžių ir vandens, jei įmanoma, bei iš anksto įsikelti filmų ar serialų į savo įrenginį. Kartais dėl turbulencijos ar techninių priežasčių maitinimas atidedamas, o pramogų sistema gali neveikti, todėl pasiruošimas padeda išvengti streso.

    Galiausiai buvusi stiuardesė primena, kad griežtos taisyklės galioja ne tik keleiviams, bet ir įgulai: darbo metu ji privalo laikytis elgesio standartų, kurie užtikrina profesionalumą ir saugą. Todėl keleivių supratingumas ir elementari tvarka salone dažnai lemia, kiek komfortiškas bus visas skrydis.