Vos keli kilometrai nuo Stonehenge, netoli Bulfordo, archeologai aptiko menkai išlikusius, bet intriguojančius pėdsakus, galinčius pakeisti požiūrį į garsiojo paminklo ištakas. Nors vietoje liko tik dviejų didelių medinių stulpų žymės, jų išdėstymas pasirodė esantis neatsitiktinis.
Tyrėjų teigimu, stulpai buvo orientuoti pagal dangaus reiškinius taip, kad atitiktų vasaros saulėgrįžos saulėtekio ir žiemos saulėgrįžos saulėlydžio kryptis. Tokia pati astronominė ašis laikoma vienu svarbiausių ir Stonehenge planavimo principų, todėl atradimas kelia klausimą, ar garsusis akmenų ratas nebuvo ilgesnės tradicijos tęsinys.
Radiokarboninis datavimas leidžia manyti, kad ši medinė konstrukcija galėjo būti pastatyta apie 3 000–2 950 metus prieš Kristų. Tai reikštų, kad ji yra maždaug puse tūkstantmečio senesnė už plačiausiai žinomą Stonehenge statybų etapą ir kol kas laikoma ankstyviausiu tokio tikslumo saulės ciklo panaudojimo pavyzdžiu Solsberio lygumoje.
Ne atsitiktinumas, o sąmoningas planas
Ekspedicijai vadovavęs archeologas Philas Hardingas yra nurodęs, kad iš pradžių vertino radinį atsargiai, tačiau detalesnės archeoastronominės analizės pakeitė nuomonę. Kompiuteriniai dangaus rekonstrukcijų modeliai parodė, jog stulpų kryptys atitinka svarbiausius metų saulės ciklo taškus, todėl toks išdėstymas veikiausiai buvo suplanuotas sąmoningai.
Toks rezultatas svarbus platesniame kontekste, nes ilgą laiką dalis tyrėjų laikė Stonehenge išskirtiniu lūžiu, kai pietų Britanijos neolito bendruomenės pradėjo monumentalizuoti dangaus stebėjimą. Nauji duomenys rodo, kad saulėgrįžos galėjo būti reikšmingos ritualams ir bendruomenės gyvenimui jau keliais šimtmečiais anksčiau, o Stonehenge galėjo būti ne pradžia, o kulminacija.
Ritualų pėdsakai ir radiniai
Kasinėjimų metu rasta artefaktų, leidžiančių spėti apie išskirtinę vietos paskirtį. Tyrėjai aptiko keramikos fragmentų, titnago įrankių, gyvūnų kaulų ir itin retą apvalų titnaginį peilį, kurio forma, mokslininkų manymu, galėjo turėti simbolinę reikšmę.
Archeologai pabrėžia, kad saulės stebėjimas tuo metu turėjo ir praktinę, ir dvasinę prasmę. Neolito žemdirbiams metų laikų kaita lėmė darbų planavimą, o saulėgrįžos galėjo tapti bendruomenės susibūrimų ir apeigų laiku, kai kartu buvo sutvirtinami socialiniai ryšiai ir įprasminamas gamtos ciklas.
Šis atradimas sustiprina hipotezę, kad monumentalūs akmeniniai ratai neatsirado staiga. Tikėtina, jog prieš juos egzistavo paprastesnės, iš medžio ir žemės kurtos konstrukcijos, o per kartas susiformavusi tradicija galiausiai virto tuo, ką šiandien vadiname Stonehenge.