CP v2

Tag: Stop kadro animacija

  • „Laika“ filmas „Wildwood“ šokiruoja tamsumu: Jacobas Tremblay atskleidė tikrą pabaigos prasmę

    Animacijos studija „Laika“ su naujuoju stop kadro filmu „Wildwood“ kelia kartelę ne tik vizualiai, bet ir turiniu. Kūrinyje pasakojama apie nenoromis į pavojingą kelionę leidžiančius herojus Curtisą ir Prue, kurių keliai mistiškame miške greitai išsiskiria.

    Į mišką jie žengia siekdami išgelbėti pagrobtą Prue kūdikį brolį, tačiau nuotykio romantika netrunka subliūkšti. Curtisui tenka susidurti su atsakomybe, baime ir pasirinkimais, kurių pasekmes jis pajunta tiesiogiai.

    „Galiausiai, manau, Curtisas tampa tuo herojumi, kuriuo nori būti. Jis stoja už šalia esančius žmones ir filmo pabaigoje pasirenka teisingą kelią, tačiau tai turi pasekmių“, – sakė Jacobas Tremblay.

    Pasak aktoriaus, svarbiausia Curtiso lūžio vieta yra akistata su ginklo ir galios kaina. Herojus iš anksto yra prisiklausęs istorijų ir prisigalvojęs žaidimų, tačiau realybėje kardas reiškia žalą, skausmą ir sprendimus, kurių neįmanoma atšaukti.

    „Jis išmoksta, ką reiškia nešti ginklą. Iš pradžių tai atrodo kaip pasakose, bet labai greitai jis supranta, kiek tai pavojinga ir kokią žalą gali sukelti. Pabaigoje jam tenka pasirinkti pusę ir kovoti už žmones, kuriuos myli“, – teigė Jacobas Tremblay.

    „Wildwood“ išsiskiria tuo, kad tai kol kas tamsiausias „Laika“ filmas, kuriam Jungtinėse Valstijose suteiktas PG-13 amžiaus reitingas. Kūrinyje nestokojama grafiškesnio smurto ir sunkesnių emocinių temų, o tonas nuo pirmųjų minučių signalizuoja, kad tai ne tradicinė šeimai skirta pasaka.

    Stop kadro technika, kurią „Laika“ nuosekliai tobulina nuo „Coraline“ laikų, tamsesnėms istorijoms suteikia ypatingą, nerimą keliantį tikrumą. Tokia estetika pastaraisiais metais vis dažniau pasitelkiama ir kituose projektuose, nes leidžia smurtą bei siaubą pavaizduoti ne efektais, o rankų darbo detalėmis ir fizine tekstūra.

    Režisierius Travisas Knightas yra pabrėžęs, kad smurtas filme nėra naudojamas dėl šoko efekto, o veikiau kaip būdas kalbėti apie traumą ir karo pasekmes. Tokia kryptis atspindi platesnę animacijos industrijos tendenciją, kai vis daugiau kūrinių orientuojasi į vyresnę auditoriją ir nebijo sudėtingų, psichologiškai sunkių temų.

    „Wildwood“ premjera numatyta 2026 metų spalio 23 dieną, o filmo trukmė sieks 132 minutes. Kūrėjai žada, kad tai bus ambicingas, vizualiai išskirtinis pasakojimas, kuriame herojiškumas matuojamas ne drąsiais šūkiais, o gebėjimu prisiimti atsakomybę.

  • Annecy animacijos festivalyje – DI šešėlis: kodėl studijos tyli, o jauni kūrėjai nerimauja

    Annecy animacijos festivalyje – DI šešėlis: kodėl studijos tyli, o jauni kūrėjai nerimauja

    DI tema nustelbė festivalį

    Prancūzijos Annecy mieste vykstantis tarptautinis animacijos festivalis ir rinka laikomi vienu svarbiausių Europos industrijos susitikimų, kur gimsta nauji projektai, sudaromi platinimo sandoriai ir mezgami karjeros ryšiai. Tačiau šiemet, dalyvių teigimu, pagrindiniu pokalbių objektu tapo ne vien filmai ar finansavimas, o dirbtinis intelektas.

    Festivalio metu Prancūziją alinusi karščio banga ir tvankios erdvės tapo fonu diskusijoms apie pokyčius, kurie animaciją gali perbraižyti greičiau nei bet kuri ankstesnė technologinė banga. DI minėtas beveik visur, tačiau viešai apie jo naudojimą dalis profesionalų kalba itin atsargiai.

    Scenoje – pažadai ir abejonės

    Vienoje iš diskusijų, skirtų animacijos ateičiai, skambėjo argumentas, kad DI gali sumažinti įėjimo barjerą kūrėjams iš šalių ar regionų, kur iki šiol trūko studijų infrastruktūros ir brangios programinės įrangos. Tokia kryptis, anot šalininkų, galėtų praplėsti balsų ir istorijų įvairovę.

    Kita vertus, pabrėžta, kad „tingus“ įrankių naudojimas linkęs suvienodinti estetiką ir stumti kūrybą į vidurkį, todėl lemiamu faktoriumi išlieka autoriaus skonis, žvilgsnis ir kontrolė. Vis dažniau kalbama apie hibridinę gamybą, kai DI atlieka dalį techninių procesų, o žmonės išlaiko judesio, dizaino ir režisūros sprendimus.

    Diskusijose išryškėjo ir ekonominis aspektas: mažesnės komandos tikisi sukurti tai, kam anksčiau reikėdavo didžiulių biudžetų, o didelės studijos gali būti spaudžiamos mažinti sąnaudas. Tačiau dalis kūrėjų priminė, kad realioje gamyboje DI integravimas į procesus ne visada sutaupo laiko, ypač kai tenka testuoti įrankius ir pritaikyti juos konkrečiam projektui.

    Kodėl industrija apie DI kalba puse lūpų

    Už scenos ribų DI tema dažnai tampa tabu: jis naudojamas vis plačiau, tačiau viešas prisipažinimas daliai kūrėjų ar studijų kelia reputacinių rizikų. Prie to prisideda aštrios reakcijos socialiniuose tinkluose ir baimė būti apkaltintiems neetišku kūrybos „automatizavimu“ ar kitų autorių darbų išnaudojimu.

    Vienu iš ryškiausių pastarųjų mėnesių signalų industrijai tapo atvejai, kai kūrėjų dalyvavimas DI projektuose sukėlė viešą pasipiktinimą ir spaudimą trauktis. Tokios istorijos sustiprina nuostatą, kad daugelis renkasi tylėti, net jei DI įrankiai jau įtraukti į kasdienį darbo procesą.

    Etikos ašis animacijoje dažnai sukasi apie du klausimus: ar išlaikoma kūrybinė kontrolė ir ar nepažeidžiamos autorių teisės. Ypač kritiškai vertinami generatyviniai modeliai, treniruojami su dideliais kiekiais internete surinktų duomenų, kai autoriai nėra davę aiškaus sutikimo.

    Pirmas karjeros laiptelis gali dingti

    Didžiausias nerimas juntamas tarp pradedančiųjų. Tradiciškai daugelis jaunų animatorių pradėdavo nuo rutininio darbo, pavyzdžiui, tarpinių kadrų kūrimo ar kitų pagalbinių užduočių, kurios leisdavo mokytis iš vyresnių kolegų ir pamažu kilti karjeros laiptais.

    Jei būtent šias užduotis perims DI, daliai jaunų specialistų gali nelikti aiškaus kelio į profesiją. Kartu jie baiminasi, kad kai modeliai „sugeria“ daugybę stilių, išsiskirti savitu balsu tampa sunkiau, o originalumas gali būti nustelbtas efektyvumo logikos.

    Kaip atsvara minimas grįžimas prie technikų, kurias DI atkurti sudėtingiau, pavyzdžiui, stop kadro animacijos ar darbo su fizinėmis medžiagomis. Tačiau skeptikai įspėja, kad tokia kūryba gali likti nišine, o rinkoje dominuos pigesni ir greitesni DI sprendimai.

    Kas iš tiesų vadinama DI?

    Dar viena problema – pats terminas. Vienu žodžiu dažnai apibūdinami ir seniai naudojami pagalbiniai įrankiai animacijos gamybos grandinėje, ir generatyvinės sistemos, galinčios kurti vaizdus ar animacijos fragmentus iš tekstinių užklausų.

    Kūrėjai, kritiškai vertinantys generatyvinius sprendimus, ragina tiksliai įvardyti technologiją, nes nuo apibrėžimų priklauso ir sąžininga diskusija apie autorystę, atsakomybę bei taisykles. Jų teigimu, be aiškaus skirstymo industrija kalba skirtingomis kalbomis ir neišvengiamai poliarizuojasi.

    Prie diskusijos prisideda ir aplinkosauginis aspektas: didelių skaičiavimo pajėgumų reikalaujantys modeliai kelia klausimų dėl energijos vartojimo, ypač kai klimato ekstremumai, tokie kaip karščio bangos, tampa vis dažnesni. Annecy festivalyje tai tapo papildomu argumentu, kodėl dalis kūrėjų nori ne tik greitesnių įrankių, bet ir aiškių ribų.

    Kol kas bendro sutarimo nėra: vieni DI mato kaip naują kūrybos instrumentą ir galimybę mažesnėms komandoms, kiti – kaip grėsmę profesijos pradžiai, autorystei ir pasitikėjimui. Tačiau Annecy tapo vieta, kur akivaizdu viena: pokalbis apie DI animacijoje jau nebeateities klausimas, o dabarties realybė.