Tag: Stracciatella

  • 10 burratos alternatyvų: kuo pakeisti šį sūrį, kai jo nerandate parduotuvėje

    Burrata daug kam – vienas skaniausių šviežių sūrių: perpjovus ploną mocarelos apvalkalą iš vidaus išteka kreminis, švelnaus skonio įdaras. Tačiau šis sūris itin trapus ir trumpai galiojantis, todėl ne visada lengva jį rasti arba parsinešti namo nesugadinus.

    Jei burratos nėra lentynoje arba norite praktiškesnio varianto kasdieniams patiekalams, verta žinoti, kad ją galima pakeisti keliais kitais sūriais – nuo artimiausių „giminaičių“ iki lengviau randamų alternatyvų.

    Tekste minimi sūriai skiriasi tekstūra ir riebumu: vieni geriau atkuria burratos „tekėjimą“, kiti – jos švelnų pienišką skonį, o treti tiesiog suteikia patiekalui trūkstamo kremiškumo.

    Renkantis pakaitalą svarbu pagalvoti, kur sūrį naudosite: ant skrebučio ar focaccia, salotoms su pomidorais, prie vytintų mėsų, o gal makaronų patiekalui, kuriam reikia riebesnio, tirpstančio akcento.

    Artimiausi burratos pakaitalai

    Stracciatella dažnai laikoma pačia geriausia burratos alternatyva, nes iš esmės būtent ji ir sudaro burratos vidų. Tai smulkintų mocarelos gijų ir grietinėlės mišinys, tinkantis tepti ant skrebučio, dėti į makaronus ar patiekti šalia itališkų užkandžių.

    Trūkumas tas, kad stracciatella ne visada randama įprastame prekybos centre – dėl trumpo galiojimo ji dažniau pasitaiko specializuotose sūrių parduotuvėse ar gurmaniškose itališkose krautuvėlėse.

    Dar vienas logiškas pasirinkimas – kokybiška šviežia mocarela. Skoniu ji artima burratai, tačiau neturi to paties itin kreminio „centro“, todėl labiau tiks, kai norisi švelnaus, sultingo sūrio salotoms ar užkandžiams.

    Norint priartėti prie burratos įdaro, siūloma namuose pasigaminti paprastą „stracciatellos“ imitaciją: suplėšyti šviežią mocarelą, sumaišyti su šlakeliu riebios grietinėlės ir žiupsniu druskos, o tuomet palaikyti apie 30 minučių.

    Riebesni ir kremiški variantai patiekalams

    Rikota laikoma vienu geriausių būdų patiekalui suteikti burratai būdingo švelnumo ir lengvos tekstūros. Ji yra jaunas, nebrandintas sūris, todėl išlieka švelnaus pieno skonio ir puikiai dera su daržovėmis ar makaronais.

    Rikotos skonis gali skirtis priklausomai nuo pieno – pavyzdžiui, avies pieno rikota būna ryškesnio charakterio ir riebesnė. Be to, rikota lengvai „priima“ kitus skonius: ją galima maišyti su žolelėmis ar kitais priedais, priklausomai nuo patiekalo.

    Mascarpone, gaminamas ne iš pieno, o iš grietinėlės, yra itin riebus ir švelnus, todėl tinka, kai patiekalui reikia daugiau kremiškumo. Vis dėlto jis neturi mocarelos „kandumo“, tad labiau pravers makaronų salotoms ar patiekalams, kur svarbi sodri, sviestinė tekstūra.

    Varškės tipo grūdėtasis sūris (cottage cheese) taip pat gali būti praktiška alternatyva, ypač riebesnės versijos. Jo varškės grūdeliai ir pieno „vonelė“ tam tikra prasme primena burratos kremiškumą, o neutralus skonis leidžia derinti su pomidorais, uogomis, melionais ar keptomis daržovėmis.

    Kai norisi „tekėjimo“ ir sodrumo

    Jei tikslas – kuo artimesnis burratos „bėgančio“ sūrio efektas, verta dairytis trigubo riebumo brie. Šis sūris yra labai riebus ir minkštas, o palaikius kambario temperatūroje gali tapti itin tepamas ir „tekantis“.

    Tiesa, trigubo riebumo brie dažnai būna sūresnis už burratą, todėl jį patariama derinti su mažiau sūriais ingredientais – pavyzdžiui, duona, žalumynais ar rūgštesniais vaisiais.

    Camembert taip pat gali suteikti norimą „glotnumą“, nors jo tekstūra paprastai kiek tvirtesnė, o skonis – ryškesnis nei burratos. Jis tinkamas tiek salotoms, tiek sumuštiniams ar užkandžių lėkštėms, kur norisi švelniai grybiškų natų.

    Tiems, kas ieško kažko mažiau įprasto, minima itališka robiola – švelnus, šilkinės tekstūros sūris, kurį dažniau rasite gurmaniškose parduotuvėse. Jauna robiola gali būti labai artima burratos pojūčiui, tačiau brandesnė – labiau priminti brie.

    Dar viena kryptis – avies pieno švieži sūriai (pavyzdžiui, minkšti „rąstelio“ tipo). Jie dažnai būna riebesni ir sodresni už karvės pieno variantus, todėl gali atitikti burratos ieškančiųjų lūkesčius, nors jų prieinamumas priklauso nuo parduotuvės asortimento.

    Galiausiai, jei norisi ypatingesnio skonio ir sodrumo, alternatyva gali būti buivolės pieno mocarela. Ji paprastai riebesnė ir kremiškesnė už įprastą, todėl puikiai tiks salotoms ar makaronams, nors skoniu gali šiek tiek skirtis nuo klasikinės burratos.

  • Manėte, stracciatella yra tik ledai? Italijoje šis pavadinimas slepia net tris skonius

    Daugelis stracciatellą sieja tik su ledais, tačiau Italijoje šis žodis reiškia kur kas daugiau. Stracciatella gali būti ir tradicinė sriuba, ir kreminis sūris, ir klasikinis desertas, o visus tris variantus jungia viena idėja – „suplėšyta“, netolygi tekstūra.

    Itališkas veiksmažodis stracciare reiškia plėšyti arba draskyti. Būtent taip apibūdinamas gaminimo principas, kai ingredientai virsta smulkiais, netaisyklingais gabalėliais ar gijų pavidalo struktūra, kuri patiekalui suteikia lengvumo, bet kartu ir ryškų pojūtį burnoje.

    Seniausia versija – romietiška sriuba

    Istoriškai seniausiai minima stracciatella alla romana – Romos virtuvėje įsitvirtinusi sriuba, dažnai siejama su Velykų laikotarpiu. Ji gaminama į karštą sultinį supilant išplaktus kiaušinius su kietuoju sūriu, o masė sukreša į plonas gijas.

    Ši sriuba vertinama dėl paprastumo ir greito paruošimo, tačiau skonis priklauso nuo detalių. Italai dažniausiai naudoja jautienos arba vištienos sultinį, pagardina kietuoju sūriu ir juodaisiais pipirais, o prieskoniai turi tik paryškinti, o ne užgožti sultinio charakterį.

    Kreminis sūris, kurį slepia burrata

    Kitas stracciatellos veidas – Apulijos regione paplitęs sūris, kuris daugeliui pažįstamas kaip burratos vidus. Tai smulkiai suplėšyti mocarelos gabalėliai, sumaišyti su tiršta grietinėle, todėl skonis būna švelnus, o tekstūra itin kreminė.

    Dėl riebesnės sudėties ir trumpesnio galiojimo toks sūris dažniausiai vertinamas kaip šviežias, greitai suvartojamas produktas. Jį įprasta valgyti su pomidorais, alyvuogių aliejumi, ant šiltos duonos arba kaip priedą prie ką tik išvirtų makaronų, kad kremiškumas išliktų pagrindiniu akcentu.

    Ledai, gimę Bergame 1961 metais

    Trečioji, moderniausia stracciatellos versija – ledai, sukurti Bergame 1961 metais. Idėja paprasta: į besisukančią pieninę masę supilama karšta šokolado srovė, kuri akimirksniu sustingsta ir suskyla į netaisyklingas šokolado drožles.

    Toks kontrastas tapo viena sėkmingiausių itališkų desertų formulių: švelni bazė ir traškūs šokolado gabalėliai. Šiandien stracciatella ledai laikomi klasika, o variacijų atsiranda vis daugiau, tačiau pagrindinis principas išlieka tas pats – netolygūs šokolado „plėšiniai“.

    Italijoje vienas žodis dažnai slepia visą kulinarinę istoriją, o stracciatella yra geras to pavyzdys. Jei meniu matote šį pavadinimą, verta pasitikslinti, ar kalbama apie sriubą, sūrį, ar desertą, nes nustebti galima ne tik skoniu, bet ir patiekimo temperatūra.