JAV kariuomenė Ramiojo vandenyno regione išbandė naują stratosferos platformą, sujungiančią mikrobalioną ir autonominį saulės energija varomą orlaivį. Bandymo tikslas buvo įvertinti, ar 18–20 kilometrų aukštyje galima stabiliai iškelti ryšio ir stebėjimo jutiklius, kurie veiktų ilgai ir patikimai.
Demonstracijoje panaudotas „Icarus“ sukurtas autonominis lėktuvas „Apollo R“, pritaikytas itin ilgiems skrydžiams dideliame aukštyje. Tokiame aukštyje orlaivis gali dirbti virš didžiosios dalies orų reiškinių, o energiją gauti iš saulės bei kaupti baterijose, taip mažindamas priklausomybę nuo degalų ir bazavimo infrastruktūros.
Antrasis sistemos elementas buvo „Urban Sky“ mikrobalionas, skirtas greitam pakilimui į stratosferą ir naudingosios apkrovos iškėlimui per kelias minutes. Sujungus šiuos komponentus gaunama mobili platforma, kurią galima parengti ir paleisti beveik iš bet kurios vietos, priklausomai nuo užduoties ir meteorologinių sąlygų.
Kodėl stratosfera vėl tampa svarbi?
Indo–Ramiojo vandenyno teatras apima milžiniškas vandenyno ir salų erdves, todėl nuolatinis ryšys ir stebėjimas čia yra viena sudėtingiausių užduočių. Vien palydovai ne visada užtikrina pastovų buvimą virš konkretaus taško, o orlaiviams ir dronams reikalinga logistika, degalai, priežiūra ir saugios bazės.
Stratosferos sprendimai užpildo tarpą tarp palydovų ir tradicinių oro platformų: jie yra gerokai arčiau Žemės nei žemoje orbitoje esantys palydovai, todėl gali pasiūlyti mažesnę ryšio delsą ir lankstesnį jutiklių išdėstymą. Kartu toks aukštis apsunkina daugumą įprastų grėsmių, nors visiškai neeliminuoja elektroninės kovos ir aptikimo rizikų.
Ryšys ir duomenys realiu laiku
Bandymas siejamas su CJADC2 koncepcija, kuri orientuota į skirtingų domenų duomenų sujungimą į vieną tinklą ir jų perdavimą pajėgoms realiu laiku. Praktikoje tai reiškia, kad informacija iš jutiklių, ryšio retransliatorių ir kitų sistemų turi pasiekti sprendimų priėmėjus ir vienetus nepriklausomai nuo jų buvimo vietos.
Šiuolaikiniuose konfliktuose ryšio trikdymas, palydovinės infrastruktūros pažeidžiamumas ir elektroninė kova tapo kasdienybe, todėl ieškoma išskaidytų, greitai dislokuojamų alternatyvų. Mobilios stratosferos platformos gali veikti kaip palydovų papildymas arba atsarginė grandis, ypač kai reikia greitai atkurti ryšį ar laikinai sustiprinti stebėjimą konkrečioje zonoje.
Tokio tipo sprendimų plėtra rodo kryptį į hibridines sistemas, kuriose DI padeda autonomiškai planuoti maršrutus, optimizuoti energijos naudojimą ir valdyti naudingąją apkrovą. Kuo mažiau žmogaus įsikišimo reikia kasdieniam darbui, tuo lengviau tokias platformas išlaikyti ilgą laiką ir greitai perkelti ten, kur situacija pasikeičia.
