CP v2

Tag: SuBastian

  • Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Giliavandenių tyrimų komanda prie Čilės krantų užfiksavo neįprastą elgesį: ant milžiniško jūrų voro kojų tarsi keleiviai laikėsi keli maži vėžiagyviai. Vaizdai nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu povandeniniu aparatu „SuBastian“, priklausančiu Schmidt Ocean Institute.

    Pirmasis stebėjimas įvyko 2024 metų lapkričio 24 dieną maždaug 3 155 metrų gylyje. Tyrėjai pamatė jūrų vorą Colossendeis colossea, o ant jo galūnių buvo įsitaisę trys obunogiai vėžiagyviai Mesopleustes abyssorum.

    Po keturių dienų panaši situacija pasikartojo maždaug 225 kilometrų atstumu, apie 2 698 metrų gylyje. Tuomet ant kito jūrų voro jau laikėsi du obunogiai, o tai sustiprino įtarimą, kad tai ne atsitiktinumas, o pasikartojanti strategija.

    Kas tie paslaptingi „keleiviai“?

    Obunogiai yra maži vėžiagyviai, paplitę įvairiuose vandenynų gelmių regionuose. Tačiau Mesopleustes abyssorum išsiskiria tuo, kad nėra geras plaukikas ir neturi planktoninės lervos stadijos, kuri daugeliui jūrų gyvūnų padeda išplisti srovėmis.

    Nepaisant to, šios rūšies atstovai aptinkami skirtingose pasaulio vietose, nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynų. Jie fiksuoti maždaug nuo 690 iki 3 500 metrų gylyje, todėl kyla klausimas, kaip jie įveikia tokius atstumus.

    Jūrų vorai kaip transportas

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad atsakymas gali slypėti jūrų voruose. Nors pavadinimas primena sausumos vorus, jūrų vorai priklauso kitai nariuotakojų grupei, o jų kūnas mažas, palyginti su itin ilgomis kojomis, į kurias gali nusidriekti dalis vidaus organų.

    Svarbiausia tai, kad didelės kikutnės ne tik ropoja dugnu. Jos gali judėti vandens stulpelyje ir pasinaudoti srovėmis, todėl mažiems vėžiagyviams toks „šeimininkas“ gali tapti natūralia transporto priemone.

    Toks ryšys biologijoje vadinamas forezija, kai vienas organizmas kitą naudoja pirmiausia judėjimui. Vaizduose matyti, kad obunogiai laikėsi tvirtai, kabindamiesi į jūrų voro kojas struktūromis, primenančiomis kabliukus ar nagus.

    Kodėl tai gali būti svarbu gelmėse?

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka galutinei išvadai, tačiau detalės intriguoja. Abiem atvejais didesni obunogiai, panašu, sudarė suaugusio patino ir patelės porą, todėl neatmetama, kad jūrų vorai gali būti ir mobilios susitikimų vietos partneriui rasti.

    Gelmėse, kelių kilometrų gylyje, vyrauja visiška tamsa, žema temperatūra ir milžiniškas slėgis, o maistas pasirodo nereguliariai. Tokiomis sąlygomis galimybė greičiau judėti ir plačiau išsisklaidyti gali smarkiai padidinti išgyvenimo ir dauginimosi šansus.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology, o tolesni stebėjimai turėtų padėti atsakyti, ar šie „pasivažinėjimai“ yra paplitęs reiškinys, ar tik reta, atsitiktinai užfiksuota gelmių istorija.

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.